KĄ SKAITOTE, SENJORAI?

Sveiki, mielieji! Nutariau apžvelgti savo mintis, susijusias su lietuviškąja žiniasklaida.

Prasti reikalai, nemanote? Na, gal tiksliau būtų pasakyti provincialūs? Lietuvos spauda labai aiškiai atspindi mažos šalies problemas, kurias mes ypač aiškiai matome politikoje ir įvairių sričių administravime (gal tikrai per sunkus uždavinys mums yra suorganizuoti Vilniaus – Europos kultūros sostinės renginius?). Laikraščiai, žurnalai, radijas, televizija, informaciniai portalai – ar galime šiame suvienodėjusiame debesyje ką nors išskirti?

Liūdniausia ne tai, kad situacija prasta, bet kad ji nuolatos randa būdų dar pablogėti. Tarkime, „Kauno diena“. Kuomet „Hermis Capital“ nupirko šį laikraštį ir įsteigė bendrovę „Diena Media“, be kaunietiškojo leidinio valdančią dar dienraščius „Klaipėda“ ir „Vilniaus diena“, „Kauno diena“ pasikeitė neatpažįstamai. Lygiai kaip ir jos vilnietiška bei klaipėdietiška sesės. Net nežnau kokiu žodžiu apibūdint tą pasikeitimą… Galbūt net nėra tokio lygio žodžių? Sugalvojau! Žinot, ką man primena dabartinė „Kauno diena“? Teletabių filmuką. Superdidelės nuotraukos. Pusė jų iš kelionių po egzotiškas šalis bei įvairaus nuogumo damų fotografijos, iliustruojančios dažnai visiškai su tema nieko bendro neturinčius straipsnius.

Įdomiausios, žinoma, straipsnių antraštės – taip pat nieko bendro neturinčios su straipsnio tema, o juo labiau su nuotrauka. Kiekviena antraštė skamba, kaip skandalas, o straipsnyje dažnai aptinkame tik elementarią buitinio lygmens naujieną. Apskirtai „Kauno dienos“ puslapyje tekstui vietos tėra 20-30%. Likusi dalis atitenka reklamoms, stambaus šrifto antraštėms ir fotografijoms. Vis dažniau susimąstau, ar pas juos dar dirba žurnalistai, gal vien fotografai? Turiu idėjų, kaip galėtų progresuoti šis laikraštis: nuotraukas pateikti tik kontūrais – kaip vaikiškose spalvinimo knygutėse. Galėtume pirkti kasdien einančius naujus spalvinimo laikraščius.

Ir kaip iš galvos išmesti mintį, kad kažkas tikrai formuoja iš mūsų kvailą žmonių kaimenę, leisdamas tokius laikraščius? Kuomet pasakai šią mintį „solidžioj“ kompanijoj, iš kart būni išjuokiamas, kad mąstai ir kalbi „kaip pensininkas“. Atleiskit „jaunieji kolegos“, bet šio laikraščio aš jau nebeskaitau. Jeigu Jums trūksta įrodymų, kad aš toks ne vienas, tuomet pasakykit, kur dingo iš „Kauno dienos“ kompozitoriaus prof. Giedriaus Kuprevičiaus skiltis? Nebeliko ir daugelio kitų žurnalistų, daugelio įdomių rubrikų.

O iki šios keistos transformacijos, „Kauno dieną“ būtume galėję pavadinti vienu iš nedaugelio objektyvių žiniasklaidos priemonių. Žinoma, visur pasitaiko tam tikrų interesų. Tai normalu. Tačiau laikraštis buvo „gyvas“. Dabar jis tinka naudoti, kaip skaitymo pradžiamokslis. Jeigu Jums patinka apžiūrinėti nuotraukas, verčiau rinkitės foto albumus. Tiesiog nuotraukos bus žymiai geresnės kokybės.

PENSIJŲ REFORMA

Tęsiant pensijų temą, norėjau dar pakalbėti ir paskatinti Jūsų diskusijas Lietuvoje vykstančios pensijų reformos tema. Trumpai pristatysiu šios reformos esmę.

Sodros pensija, kurią gauna dauguma senjorų, yra vadinama pirmos pakopos pensija. Ji apskaičiuojama pagal itin sudėtingą formulę, į kurią įeina Jūsų darbo pobūdis, darbo stažas ir kiti rodikliai. Antros pakopos pensiją galime rinktis savanoriškai. Ją renkamės, tikėdamiesi gauti papildomų pinigėlių greta pirmos pakopos pensijos. Kas tai yra II pakopos pensija? Tai yra kaupimas senatvės pensijai iš socialinio draudimo įmokų pensijų fonduose. Žodžiu, tam tikra dalis lėšų pervedamų iš mūsų atlyginimo Sodrai, patenka į mūsų sąskaitą finansinių paslaugų įmonėje, teikiančioje II pakopos pensijų kaupimo paslaugas. Ši dalis lygi 5,5 % nuo Sodrai pervedamos dalies. Daugelis analitikų teigia, kad suėjus pensijiniam amžiui, mes gautume šiek tiek didesnę pensiją, jeigu kauptume lėšas tiek I pakopoje tiek II-oje. O jeigu kauptume tik I-oje, tai galutinės suma būtų šiek tiek mažesnė. Žodžiu, skirtumas – tik „šiek tiek“.

Trečios pakopos pensija yra taip pat savanoriška. Šiuo atveju Jūs skiriate kokią norite dalį nuo savo pajamų ir patikite ją bankams ar kitoms finansų valdymo įstaigoms, kurios valdo specialiai sukurtus investicinius fondus, skirtus III pensijų pakopai. Investuoti galite tiek pastoviai, tarkime kas mėnesį, lygiomis dalimis tiek didesniais ar mažesniais intervalais skirtingomis sumomis.

Iš tiesų, ši reforma kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pirmas akmuo į valstybės daržą krenta dėl to, jog žmonės buvo labai silpnai informuoti apie tai, kas vyksta ir kokią jie turės naudą iš šių pasikeitimų pensijų sistemoje. Aptarkime vieną pavyzdį. Kaip žinome, pensijų fondai yra trijų tipų. Vieni yra mažiausiai rizikingi, tačiau kaupiant pinigus juose lėšos per metus padidėja tik vienu kitu procentu. Kiti fondai yra vadinami vidutinės rizikos. Laikant pinigus šiuose fonduose jau atsiranda daugiau tikimybės, kad Jūs galite ir uždirbti ir prarasti dalį pinigų atėjus sutarties termino pabaigai. Tačiau sukaupti daugiau tikimybė yra didesnė. Ir galiausiai patys rizikingiausi fondai. Šiuo atveju galite maksimaliai padidinti savo lėšas, tačiau ir rizika tampa didžiausia, jog pinigai taip pat maksimaliai gali nuvertėti. Kaupiant pinigus rizikingiausiuose fonduose, po 20 metų galime tikėtis tikrai neblogo prieaugio, tačiau žiūrint kelerių metų laikotarpyje galimi itin smarkūs svyravymai tiek į teigiamą tiek į neigiamą pusę. Tačiau atitinkamos valstybės įstaigos nesugebėjo šios paprastos taisyklės paaiškinti žmonėms. Daugelis žmonių, kuriems iki pensijos buvo likę keletas metų padarė patį blogiausią sprendimą – savo pinigus pensijai kaupti skyrė patiems rizikingiausiems fondams. Ir kaip tyčia jų vertė smarkiai krito, įvykus bendrai pasaulinei ekonomikos krizei. Čia paminėjau tik pačią šiurkščiausią mūsų valdininkų ir finansų institucijų klaidą ir savosios pareigos nevykdymą, t.y. informacijos „slėpimą“. Kitaip nepavadinsi. Yra ir kitų daug miglotų vietų šioje reformoje. Tarkime, lyginant su kitais investiciniais fondais, kuriuose galėtume investuoti laisvus savo pinigus, pensijų fondų valdymo mokesčiai yra labai dideli. Jie „suvalgo“ didžiąją dalį mūsų investicinio prieaugio. Štai kodėl mes realiai bent kiek apčiuopiamos naudos iš  II pakopai skirtų pensijų fondų beveik nejuntame. Daug įvairiausių straipsnių skaičiau, kodėl taikomi tokie dideli mokesčiai, bet atsakymo kažkodėl niekas nepateikia. Žodžiu, kažkas su mumis stipriai eksperimentuoja ir tiek.

Todėl verčiau pamąstyti apie kitas investavimo alternatyvas, nei nepasigilinus kaupti pinigus senatvei II ar III pakopoms skirtuose pensijų fonduose. Rimtesni ekonomistai pataria gana paprastai: daugeliu atvejų kur kas geriau rinktis paprastus indėlius (terminuotus ar kaupiamuosius), mažiau rizikingus investicinius fondus, fondų fondus, valstybės obligacijas ar kitas paprastesnes, bet patikimas investavimo formas. Be abejo, šis patarimas galioja žmonėms, kuriems liko ne tiek daug metų iki pensijinio amžiaus. Jeigu esate jaunesnis, nebijokite rizikuoti ir dalį laisvų pinigų skirkite rizikingesnėms investicijoms: akcijoms ar specialiems investiciniams fondams, investuojantiems į tam tikrus regionus ar tam tikrą verslo sritį.

SODROS PENSIJA – DIDELĖ IR MAŽA

Manau, kad pakankamai tiksliai pavadinau šį straipsnį? Viena vertus dėl skirtingo kiekvieno žmogaus supratimo, kiek gi yra daug pinigų ir kiek yra mažai, kita vertus dėl skirtingo žmonių elgesio su jais. Su ta pačia pinigų suma, kurią mums išmoka socialinio draudimo įstaiga Sodra, žiūrėk, vieni pragyvens keletą mėnesių, kiti tik savaitę. Tačiau, ką bekalbėsime, pensininkai yra  padidintos rizikos žmonių grupė. Jeigu mes nebuvome nors truputį išradingesni per visą savo gyvenimą, kad sukauptume papildomo turto, o tapus senjorais vienintelis mūsų pragyvenimo šaltinis yra pensija, tuomet kiekviena diena mums atneša dalį įtampos ir nerimo dėl išlaidų, kurias patiriame mokėdami už komunalines paslaugas, pirkdami prekes parduotuvėse, taupydami anūkams, atidėdami vaikams ir t.t.


Sunku pasakyti, kaip žmogus galėtų išgyventi pagal socialinę tvarką, nustatytą valstybės. Jeigu ne mūsų vaikai, tėvai, seneliai ir visų finansinė tarpusavio pagalba vieni kitiems, turbūt dauguma iš mūsų gyventume ant skurdo ribos. Šiuo požiūriu, iš tiesų, yra labai svarbūs tvirti santykiai šeimoje. Tačiau greta to žmonės sugalvoja ir kitų būdų kaip palengvinti sau gyvenimą. Soduose augina daržoves ir vaisius tiek sau tiek parduoti turguje. Kai kurie, žiūrėk, įsigudrina ir vištas laikyti ar net kokį stambesnį gyvulį. Aš nekalbu čia apie pensininkus gyvenančius ūkiškai. Galbūt jiems perėjimas į pensijinį amžių yra sąlyginai lengvesnis nei miestiečiams. Jų poreikių skirtumas prieš pensiją ir po jos nėra toks didelis. O per gyvenimą išmokta sunkiai pelnytis duoną, tad ir senstelėjus kaimo žmonės sumaniai moka išnaudoti gamtos išteklius.

Kiti žmonės – ne paslaptis – sumąsto ir ne visai sąžiningų būdų pasididinti pensiją. Turbūt kiekvienas rasime savo tarpe žmonių, kurie ir invalidumą  (pirmos, antros ar trečios grupės) „susikombinavę“. Dėka jo pensijos suma iš kart šokteli į viršų.

Kiti pensininkai tiesiog dar dirba ar atleisti iš buvusios darbovietės susiranda papildomą lengvesnį darbą. Žodžiu, kas kaip moka tas taip šoka.

Viena yra aišku, kad kuo toliau tuo sunkiau bus būti senjoru. Visuomenė sparčiai sensta. Pensijinio amžiaus žmonių dalis tarp visų Lietuvos gyventojų smarkiai didėja. O ar bus pakankamai darbingų jaunų žmonių Lietuvoje, kurie savo darbu „gamins“ pensijas senjorams? Klausimas retorinis. Iš dalies nusiraminti galime bent jau tuo, kad ši problema yra globali. Visame pasaulyje pastebima žmonių senėjimo problema ir ją turėsime spręsti kartu su Europa, Pietų ir Šiaurės Amerika, Azija bei Australija.

Greičiausiai netolimoje ateityje keisis ir 30-ies metų stažo reikalingo išdirbti ir vyrams ir moterims, norint gauti pilną pensiją, trukmė. Keisis, žinoma, į didesniąją pusę. Na, o darbinio amžiaus riba taip pat neliks tokia pati. Būtinasis stažas senatvės  pensijai gauti šiuo metu – 60 metų moterims ir 62,5 metų vyrams, po kokių 10 metų atrodys mums kaip tolima praeitis. Ir viskas tik dėl to, kad pagal šiandieninę sistemą reikės kažkam dirbti, kad nedarbinio amžiaus žmonės turėtų iš ko gyventi.

Tačiau grįžkime į šią dieną. Ko gero, aktualiausia dabar problema susijusi su mūsų pensijomis, tai besiartinantis šildymo sezonas. Kolkas tik laikraščiuose regime gasdinančius procentus, kuriais augs šildymo kainos šią žiemą. Bet netrukus šį išbandymą teks patirti konkrečiai ir mūsų senjoriškiems „atlyginimams“. Kaip į tai reaguosime, paaiškės visai netrukus. Vos po keleto mėnesių ar greičiau. Tuomet ir pasidalinsime įspūdžiais kartu su Jumis.

Svetainė senjorams