DRAUGAUKIME

Tam tinka programa MultiSet (http://www.almeza.com/, nemokama 30 dienų, kurių pakanka, o vėliau 100 dolerių).  Programa pilnai automatizuoja viso paketo mėgiamų programų instaliavimą iš karto, kas sutaupo daug laiko. Taip galima sukurti instaliacinį OS diską su jau integruotomis programomis, atstatyti sugedusią sistemą ir t.t. čia aprašau programų instaliacinio disko paruošimą.

Pasiruošimas: turi turėti Administratoriaus teises, jei dirbi tinkle. Susirenkam sau reikalingų programų instalus į vieną folderį (aplanką).

Prieš MultiSet naudojimą išjungiamos visos kitos veikiančios programos.

Prieš procesą, jei programų distribucijoje yra jau tokių instaliuotų, jas reikia švariai išinstaliuoti, išvalant registrus ir kad neliktų jų failų kataloguose (program files). O geriausia būtų viską atlikti švarioje virtualioje mašinoje.

1. Pradedam: paleidžiam MultiSet

Perskaityti visą straipsnį »

Dauguma įvairaus amžiaus žmonių daugiau ar mažiau puošiasi įvairiais papuošalais: grandinėlės, auskarai, žiedai…, tačiau kiekvieno iš jų labai skirtingas skonis. Daugeliui patinka tauriųjų metalų (sidabro, aukso) dirbiniai, tačiau dažniausiai pamirštami gintariniai papuošalai.

Jaunimo tarpe bene populiariausi įvairūs sidabriniai papuošalai (grandinėlės, žiedai, auskarai), nes jie (lyginant su auksu) yra gana pigūs, tačiau atrodo pakankamai prabangiai. Vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai renkasi auksą… ir tik nedidelė dalis senjorų pasipuošia gintariniais papuošalais. Kodėl gintariniai karoliai, sagės, auskarai ar kiti papuošalai Lietuvoje nėra tokie populiarūs kaip auksas, sidabras? Juk gintaras – tai Lietuvos auksas, tačiau ar dažnai tenka gatvėje pastebėti žmones pasipuošusius gintariniais papuošalais? Tikriausiai daugeliui apskritai neteko matyti jaunimo pasidabinusio gintaru, nes Lietuvoje nusistovėjusi nuomonė, kad gintariniai papuošalai tik senjorams. Galbūt gintaras populiaresnis tik Žemaitijos regione, Klaipėdos mieste, pajūryje…

Perskaityti visą straipsnį »

Pavasaris jau budina gamtą. Lėtai, bet, tikiu, kad netrukus džiaugsimės gerais orais. Po šaltos žiemos nieko labiau nesinori, kaip išvykti į gamtą. Kol dar šiluma nelepina, siūlau pakeliauti čia, mano straipsniuose. Kadangi gyvenu visai netoli Kauno marių, aprašysiu ką galima pamatyti jos krantuose. Kas jau lankėsi tai pagilins savo žinias ir prisimins, o kas ne, galbūt, panorės vasarą nuvykti į kurią nors iš aprašytų vietovių. Mačiau jau yra įdėtas aprašymas apie šį vandens telkinį, taigi su jo atsiradimo istorija jau susipažinot. Šiandien lankysim Vieškūnų piliakalnį arba kitaip Šuneliškių kalną.  Jis yra Palemone (Kauno mikrorajonas)  aukštumos kyšulyje į Nemuno slėnį, dabar iš pietų juosia Kauno marios, o iš vakarų – Šuneliškių Ravo upelis.

Vieškūnai – tai buvęs kaimas, kuris 1961 panaikintas pradėjus statyti Kauno vandens jėgainę. Jo garbei buvo pavadintas piliakalnis. Pats žodis gali turėti kelias reikšmes. Viena versija, kad tai gali būti pavardė Vieškūnas / Vaškūnas. Kiti šaltiniai teigia, kad pavadinimas tapatinamas su žodžiu „alkūnė“, kadangi Nemunas ties šia vieta darė vingį, o į upę įsiterpusi žemė buvo visiems gerai matoma, vieša ir galėjusi būti vadinama „vieša alkūne“.

Akmuo - paminklas

Perskaityti visą straipsnį »

"...Kartais žodis švelnus vietoj vaisto brangaus..."

Nepamiršim tų valandų ir dienų, ir naktų.,
Buvo džiaugsmo ir ašarų,
Net sukurtų eilių,
Nepamirštamos dienos tos
Na ir ta negalia,
Bet, kai šypsosi daktarė,
Palengvėja dalia.

Kartais žodis švelnus
Vietoj vaisto brangaus,
O sesučių veidai, tarsi
Skleistųs žiedai…
Tas tylus krebždesys
Čia palatoj nakčia
Ir atrodo priglus
Geros fėjos dvasia.

Taip, kaip bėga vanduo,
Taip ir dienos skubės –
Tai palatos šviesa,
Tai namų šiluma.
Ir taip viskas brangu,
Ir širdy kaip ramu –
Ir ateis ta diena
Tik džiaugsmo kupina.

Laikas gydo žaizdas,
Nors palieka randai,
Bet gyventi smagu,
Kai aplinkui draugai…

Adelė ir Algina

Pavasario saulė prašvito meiliai               Ir juokiasi, širdį vilioja.                                              Iškilo į dangų aukštai vieversiai,                         Čirena, sparneliais plasnoja.                                                                                                                                                                                                                                                    Visiems  visiems  gražaus pavasario  ir  puikių  šventų  Velykų. Daug  spalvingų  margučių, šaunių  draugų bei  artimųjų , neblėstančios  jūsų  šypsenos.

"Mano erdvė"

Prašvito rytas, saulė tuoj pažvelgs

Pro mano erdvės langą.

Aš laukiu jos švelnučių spindulių,

Stebiu ir debesis, kai slenka.

Aplinkui nerimas, tyla…

Kažkur girdėti skubūs žingsniai.

Ir akys liūdnos, – nors ne visada,

Aplanko ir džiaugsmingos mintys.

O ta erdvė manoji – palata,

Koridoriai ir praverti langai…

O už langų tie patys saulės spinduliai

Ir noras didelis – gyventi!

Algina Kriščiūnienė

Šį eilėraštį sukūrė Alginos (Adėlės palatos draugės) mama. Štai jo dedikacija:

"O Šešupe miela, mano krašto juosta"

Būk laiminga.

Būk labai, labai laiminga.

Kai manęs nebebus,

Pažvelk ir prisimink.

Leonora Petrauskienė.

Zanavykų manasis kraštas.

Zanavykų kraštas vis garsus nuo seno,

Nes čia daugel vyrų įžymių gyveno.

Čia miškų kalvelės, ten Šešupė plaukia,

Drobių audėjėlės linksmą dainą traukia.

Čia rugiai siūbuoja, ten lineliai žydi,

O vėjelis dainą per laukus palydi.

Čia šilotas ošia, ten bažnyčios bokštai.

Kiek prisiminimų dainom apdainuota.

Čia prie kelio kryžius, ten kapai senolių

Kiek čia kambarėlių mūsų apraudotų.

Čia sena sodyba, ten gandrai kalena,

O pakluonėj beržas pirmą meilę mena.

O prieš daugel metų knygnešiai čia ėjo.

Už tą šviesos žiburėlį katorgoj kentėjo.

O Šešupe miela, mano krašto juosta,

Kiek tu daugel iškentėjus karo metų mūšiuos.

Žydinčios pakrantės miniom išraizgytos,

Sraunus tavo vandenėlis su krauju maišytas.

Verkė motinėlės dukrų ir sūnelių.

Per Šešupę išlydėtų, svetimon šalelėn.

Ei jūs zanavykai, svetur išblaškyti,

Beržų šakos moja – grįžkite namolio.

Leonora Petrauskienė.

Tikriausiai ne vienam iškilo klausimų dėl šiame skyrelyje dedamų eilėraščių. Taigi pamėginsiu paaiškinti jų prasmę. Vienoje Kauno ligoninėje yra neįprasta palata. Ji neįprasta tuo, kad ten vietoje dejonių ir liūdesio gyvena viltis ir optimizmas. Joje dažnai skamba juokas, dainos ir kuriami eilėraščiai. Ten užsimezgė tikra draugystė, kuri laikosi ant pagalbos ir paguodos pamatų… Tikriausiai pamanėte, kad tų žmonių rūpesčiai yra maži, o ligos nerimtos. Ne. Taip nėra. Tik visos negatyvios mintys yra nustumtos į šalį ir pasitinkamos su šypsena. Ten liga nevaidina pagrindinio vaidmens jų gyvenime, o gražūs dalykai veda į priekį. Išduosiu paslaptį, kad viena iš tų nuostabių žmonių yra Jūsų gerbiama ir mylima Adelė Janušaitienė. Su ja susipažinau savanoriaudama ir taip patekau į šią svetainę. Šį skyrelį sukurti buvo jos mintis, o manęs paprašė atlikti „paštininkės“ darbą ir tas sukurtas eiles „pristatyti“ čia. Dabar jau, tikriausiai, aišku kodėl laiškai ir kodėl iš ligoninės. Taigi poezija gali gimti visur, o joje parašyti žodžiai skleisti gėrį, padėką, viltį… Tegul šios nuoširdžiai parašytos eilės paliečia ir Jūsų širdis…

Google kompanija savo technologinius tyrimus ir įgytas žinias pritaiko ne tik naujiems interneto ir kompiuterijos produktams ir paslaugoms, tačiau daug dėmesio skiria ir kasienės žmogaus aplinkos gerinimui. Vienas iš naujausiųjų Google bandymų savaeigis automobilis, kurio valdyme žmogus visiškai nedalyvauja. Šį projektą Google pradėjo 2010 metais. Ir šį transporto priemonė bandymuose sėkmingai sugebėjo įveikti jau virš 200 000 mylių. Žemiau pateiktame video reportaže matysite, kaip automobiliu keliauja aklas žmogus Steve Mahan. Tačiau tokie automobiliai gali būti nepakeičiamais pagalbininkais ir kitas negalias turintiems žmonėms, ar tiesiog pagyvenusiems žmonėms, kuriems kartu su amžiumi prastėja reakcija ir pastabumas, savybės, tokios būtinos kelyje.

Prabudimas

Lūžta, plyšta ledo luitai varomi srovės,
Upės neša sidabro turtus pražutin, pragaištin
Žūsta, dingsta šalčio plėštas, kauptas  turtas
Nieks jo jau nebesuims ir nebesurinks.

Atsitiesia medžių rankos nuo sunkių kailinių,
Bėga  džiaugsmo ašaros per žievėtus skruostus,
Suokia margas paukštelis spinduliais papuopštas,
Kiūra balta gelumbė, saulė plėšia vis didesnius klostus.

Baldos šiluma į trobos kirvarpuotus rąstus,
Langų prožektoriai kambariuos gyvos dvasios ieško,
Šildo krūtinę įstabūs ir vaizdai, ir jausmas,
Jausmas šaukiantis naujai, jausmas užsnūdęs – atgijo.