Savanoriškas elgesys yra kilnus

Senjorai taip pat gali užsiimti savanoriška veikla | delfi.lt

Kiekvienas iš mūsų būname jauni, ištroškę naujovių, siekiame išbandyti viską. Tolimesnis tarpsnis – pastovumo ieškojimas, darbas, šeima. Taip galime nugyventi visą gyvenimą, tačiau vieną dieną mus galbūt atleis iš darbo arba tiesiog išeisime į pensiją ir… jausimės nebereikalingi. Čia kyla klausimas – kur tada panaudosime savo gebėjimus, žinias? Kokiu būdu save realizuosime? Šiai dienai atsakymą taip pat turiu – savanoriaukime, jauskimės reikalingi, padėkime kitiems bei tuo pačiu sau.

Kauno senjorai turi galimybę nemokamai pasinaudoti pirtimi | 15min.lt

Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fondo bendruomenė Kalėdų proga gruodžio 16 d. (penktadienį) socialiai remtiniems kauniečiams dovanoja nemokamą apsilankymą pirtyje.

Kairiuose susitiko krašto senjorai | skrastas.lt

Antradienio popietę Kairių kultūros namų salėje, prie vaišių stalo, apie tris valandas svečiavosi Kairių seniūnijos senjorai. Šis susitikimas jiems tapo puikia proga prisiminti jaunystės dienas ir šiaip pasišnekučiuoti.

Tarptautinis krepšinio veteranų turnyras “VILNIUS 2011″ | vklyga.lt

2011 m. lapkričio 25-27 dienomis Vilniuje vyko VI-sis tarptautinis krepšinio turnyras Vilnius 2011. Pagrindiniai šio turnyro organizatoriai buvo Vilniaus krepšinio klubai „Salilita” ir „Perlas”. Šio tradicinio turnyro partneriais tapo Vilniaus miesto savivaldybė. Turnyre komandos rungtyniavo 3-ose kategorijose: viso dalyvavo 19 komandų, iš jų – 12 svečių. Rungtynės vyko Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos salėse.

Apie senjorų ir jaunimo vairavimo įpročius | 15min.lt

Mičigano universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus vairuotojų keliuose yra daugiau nei jaunų. Mokslininkai nutarė ištirti, kas yra geresni vairuotojai – jaunimas ar senjorai.

]]> http://www.draugauki.me/2011/12/interneto-naujienos-senjorams-3/feed/ 21 http://www.draugauki.me/2011/10/lietuvos-radijo-laidoje-lietuvos-diena-apie-draugauki-me-svetaine/ http://www.draugauki.me/2011/10/lietuvos-radijo-laidoje-lietuvos-diena-apie-draugauki-me-svetaine/#comments Wed, 12 Oct 2011 08:17:18 +0000 Gintautas http://www.draugauki.me/?p=9478 Ačiū Lietuvos radijo žurnalistei Agnei Kairiūnaitei, susidomėjusiai mūsų tinklapiu ir pasiūliusiai laidai “Lietuvos diena” paruošti specialų interviu. Taip pat labai didelis ačiū poniai Gemai atsiliepusiai į mūsų šauksmą ir sudalyvavusiai įraše.

]]> http://www.draugauki.me/2011/10/pasirode-naujas-zurnalo-40-numeris/feed/ 1 http://www.draugauki.me/2011/08/draugauki-me-pristatymas-lietuvos-radijo-laidoje-zmones-ir-idejos/ http://www.draugauki.me/2011/08/draugauki-me-pristatymas-lietuvos-radijo-laidoje-zmones-ir-idejos/#comments Thu, 11 Aug 2011 10:30:01 +0000 Gintautas http://www.draugauki.me/?p=9257 Vakar įvyko išsamus “Draugauki.me” tinklapio pristatymas Lietuvos radijo laidoje “Žmonės ir idėjos” (Klasikos programa). Dėkojame autorei Audronei Čepkauskaitei, suradusiai mus ir pristačiusiai labai aktualią ir įdomią temą:

Pirmoji laidos dalis:

Antroji laidos dalis:

Dr. R. Batleris įvedė naują terminą – “eidžizmas”, ageism, nuo angliško žodžio age, reiškiančio amžių, taip pavadindamas pagyvenusių žmonių diskriminaciją dėl amžiaus. Tyrimai rodo, jog Lietuvoje blogiausiai jaučiasi karta, kuriai per 60 metų. Išimčių yra, tačiau ar jos nėra patvirtinimas taisyklės, kad Lietuvos visuomenės dar laukia žmogaus amžiaus suvokimo perversmas? Ar internetas, socialinė atsakomybė ir kartų solidarumas galėtų jį paskatinti?

Laida „Žmonės ir idėjos“ transliuojama trečiadieniais 14.05 per „Klasiką”, kartojama ketvirtadieniais 00.05 val. per Lietuvos radiją ir 22.10 val. „Klasikos“ programoje.

Ved. Audra Čepkauskaitė

Laidos skyrius LRT tinklapyje

Laidos svetainė Facebook’e

mano balsas draugauki.me nuskamba vis rečiau. Dėl ko labai nerimauju ir tiesiog jaučiuosi nesmagiai. Pastebiu, kad vasara poreikius internetui ir kompiuteriui koreguoja daugeliui. Tačiau jeigu senjorai neišlakstys ir nepamirš mūsų tinklapio, galėsime grįžti į senas vėžes. Pirmiausia tai pažadu nuo savęs – dažniau pasirodyti šioje svetainėje su nauju straipsniu.

Ką mes, prižiūrintys draugauki.me veikiame? Pagal mano aktyvumą tikiausiai pagalvojote, kad gaivinu senjoriškas jėgas kokiam nors Lietuvos kampelyje ar tiesiog aptingau. O dažnas tikriausiai pamanė, kad atsibodo man tie pensininkai – nors pats toks – ir jau nebeturiu to pirmapradžio polėkio, kuomet galėdavau kasdien ką nors brūkštelti ir paskelbti. Taigi, pasakoju:

galbūt prieš pusmetį, o gal ir anskčiau pajutau, kad Draugauki.me idėja pasiteisino. Čia susibūrė gausus būrys nuostabių pagyvenusių žmonių. Pajutau, kad tinklapis tapo organiškas ir gyvas: pasitraukiu aš, pagrindiniu smuiku ima groti kitas autorius, šiek tiek atitolsta ir jis, į eilę stoja kitas ir t.t. Pajutau, kad pirmasis etapas tarsi įveiktas: žmonių lankosi tikrai daug (šiuo metu vidutiniškai apie 500 unikalių skaitytojų kasdien), rašančiųjų gretos didėja, jungiasi neįgaliųjų organizacijos, lankytojai siunčia vaizdo filmukus ir puikias fotografijas, atsiranda nepakartojamų savanorių, norinčių prisidėti prie mūsų veiklos ir t.t.

Tuomet supratau, kad atėjo laikas atidėti rašymo ir bendravimo su Jumis darbus ir pereiti prie Draugauki.me populiarinimo ir platesnio šios idėjos pristatymo žiniasklaidoje. Draugauki.me šiandien jau ne tik svetainė:

1. Prieš keletą savaičių išėjo pirmoji mūsų ruošiama radijo laida Telšių radijo stotyje XXL FM. Kaip ir vienas iš Draugauki.me svetainės tikslų, laida skirta šviesti senjorus kompiuterinio raštingumo srityje. Mūsų laidomis jau susidomėjo ir kitos radijo stotys, todėl tikimės sėkmingai plėsti radijo ryšio veiklą.

2. Taip pat pradėjome ruošti edukacinius straipsnius regioninės spaudos leidiniuose. Juos galite rasti “Kaišiadorių aiduose”, Raseinių laikraštyje “Naujas rytas”, Švenčionių laikraštyje “Žeimenos krantai” ir kituose įvairių miestų leidiniuose.

3. Siunčiame straipsnius, pristatydami Draugauki.me veiklą įvairiems leidiniams. Apie mus jau rašė naujienų agentūra BNS, ”40+”, “Veidas”, “Trečias sektorius”, “Joniškėlis.lt” ir kt.

4. Dalyvavimas įvairiuose konkursuose (deja, kolkas nesėkmingai) taip pat padeda pristatyti mūsų veiklą. Šiuo atveju mums labai padeda Europos informacijos centras, siunčiantis naudingas nuorodas į įvairias vykstančias programas, kurios gali padėti socialiai atsakingiems projektams kokybiškiau įgyvendinti saviems sumanymams.

5. Pati Lietuvos žiniasklaida jau pastebi mus, domisi Draugauki.me ir rengia reportažus. Turbūt prisimenate neseniai skelbtą INIT televizijos pasakojimą, na, o užvakar gavome laišką iš Lietuvos radijo su prašymu dalyvauti laidoje “Žmonės ir idėjos”.

Taigi, užkulisiuose vyksta tikrai nemažai darbų. Ir jie visi skirti Draudauki.me svetainei, kurioje matome dar didesnę reikšmę ateityje.

noriu pranešti, kad “Draugauki.me” svetainė tampa vis labiau matoma. Į mus kreipėsi televizija INIT su prašymu plačiau papasakoti apie šią idėją bei pakalbinti ką nors iš skaitytojų.  Labai dėkojame Rasmai padėjusiai surasti malonią pašnekovę. Tai Alytaus miesto Lietuvos Parkinsono ligos draugijos narė Bronė Dzenkauskienė, kuri specialiai šiam interviu atvyko į Kauną! Didelis ačiū jums abiems! Filmavime taip pat dalyvavo ir VšĮ “Socialinės atsakomybės projektai”, šiuo metu prižiūrinčios tinklapį, vadovas Paulius. Ačiū visiems, padedantiems garsinti mūsų darbus.

Žurnalai vyresnio amžiaus žmonėms leidžiami daugelyje pasaulio šalių. Neseniai toks žurnalas, pavadintas „40+“, pasirodė ir Lietuvoje. Džiaugiamės, kad jį pastebėjo ir draugauki.me

Žurnalas „40+“ adresuotas visiems, jau peržengusiems keturiasdešimties metų ribą. Leidinio idėją žurnalistėms Aušrinei Šėmienei ir Valei Čeplevičiūtei padiktavo įdėmesnis žvilgsnis į mūsų visuomenės  pokyčius. Apie tai, kad Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, kalbama vis dažniau ir garsiau, bet jaunystės kultas iš žurnalų viršelių nesitraukia. Išimtis – politikos, verslo ir mokslo periodiniai leidiniai.

Žurnalo pavadinimas „40+“ buvo aptarinėtas su įvairių sričių specialistais, bet diskusijas užbaigė psichologės Editos Čekuolienės, tapusios nuolatine žurnalo autore, argumentas: „40+“ išlaiko ir tam tikrą intrigą, ir koketavimą su laiku, o galiausiai ir greitį, kuriuo galėtumėme keliauti per likusį gyvenimą. Tai nereiškia, kad jo negalės skaityti ir „-niolikmečiai“, besidomintys ne tik savimi, bet ir gimdytojais. Verta akcentuoti pavadinime 40, nes ne taip svarbu, kiek žmogus jau gyveno, svarbiau, kaip toliau jis gyvens ir kaip įdarbins savo patyrimą.“

Žurnalistė A.Šėmienė sako, kad pirmiausia žurnalas skirtas aktyviems, optimistiškai į gyvenimą žvelgiantiems žmonėms, nesvarbu, jiems 40+ ar 80+, kuriems rūpi ir politikos, ir ekologijos, ir sveikatos klausimai. Kaip teigia medikai, po 42 metų žmogaus organizme prasideda pokyčiai, kurių nepaisyti negalime. Todėl sveiko gyvenimo būdo tematika žurnale – viena svarbesnių.

„Labiausiai mus džiugino žmonių, su kuriais teko bendradarbiauti, kuriant žurnalą, geranoriškumas, susidomėjimas ir palaikymas, – sako V.Čeplevičiūtė. – Norėtume, kad ateityje žurnalo autoriais taptų patys skaitytojai, kad jie taptų bendruomene, galinčia tarti savo žodį svarbiomis valstybei temomis. Nepamirškime, kad 40 metų – tai amžius, kai galima kandidatuoti į prezidentus“.

Žurnalą „40+“ galima rasti „Lietuvos spaudos“, „Kauno spaudos“  kioskuose ir didžiausiuose prekybos centruose IKI, „Maxima“, RIMI.

Naujausiame žurnalo numeryje – pasakojimas apie informacinių technologijų specialistę Janiną Galkauskaitę, kurios likimas pasuko nauja linkme jau po 50 metų, žvilgsnis į „Sodros“ situaciją, pokalbiai su buvusia tremtine lapteviete Ryte Merkyte apie tremtinių literatūrą, o su profesoriumi Artūru Razbadausku – apie pirmuosius mokslo metus Klaipėdos Trečiojo amžiaus universitete, susitikimai su balandininku Vladimiru Gorelovu, Marijampolės Trečiojo amžiaus universiteto direktore Ona Sakalauskiene ir visa krepšininkų komanda, išsaugojusia „Statybos“ vardą. Žurnalas jus nuves Veprių Kalvarijų keliais ir pakvies į nepaprastus gydytojos Eleonoros Kvaščevičienės namus. Nemažai dėmesio skirta sveikatos temoms (netikėtą dusulį, dietą akims, sąnarių problemas ir juoko jogą). Beje, žurnalas kviečia savo skaitytojus laimėti smagią vasaros kelionę.

Karolis Vyšniauskas “Lietuvos pensininkai interneto galimybių dar neatrado”

Šiandien išėjusiame Veido žurnalo naujame numeryje spausdinamas Karolio Vyšniausko straipsnis “Lietuvos pensininkai interneto galimybių dar neatrado”. Straipsnyje taip pat pateikiamos interviu ištraukos su Draugauki.me atstovu Pauliumi. Į mus žurnalo redakcija kreipėsi, kaip į vienintelį šaltinį internete skirtą senjorams ir dirbantį šio amžiaus žmonėms.

Straipsnyje pateikiama daug įdomios statistikos. Be abejo, visko nepajėgsiu atpasakoti, tačiau keletą įdomesnių faktų paminėsiu.

Straipsnio autorius rašo: “Lietuvos pensininkai į naująsias technologijas žiūri vis dar įtariai ir mieliau pasikliauja senais, bet jiems užtikrintais metodais, pvz., valandą stovi banko eilėje, kad grynaisiais pinigais sumokėtų komunalinius mokesčius, užuot tai padarę internetu; prekybos centrų vitrinose ieško akcinių prekių, nors apie nuolaidas galėtų sužinoti dar prieš išeidami iš namų.”

Statistika senjorų technologinio išprusimo atžvilgiu negailestinga. 2010 m. statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje internetu naudojasi tik 9,2 proc. pensininkų, iš kurių 4,4 proc. prisijungia kasdien, o 3,9 proc. – kartą per savaitę. Šiuos skaičius galima palyginti su mokinių ir studentų interneto naudojimu: 99,3 proc. naudojasi internetu, o 90,7 proc. tai daro kasdien.

Šiek tiek guodžia tai, kad pasaulyje pastebimos panašios tendencijos, tačiau Lietuvoje vyresnių žmonių ir jaunimo atskirtis pažįstant naująsias komunikacijos technologijas ypač didelė. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 2010 m. 60 proc. pensinio amžiaus žmonių niekada nebuvo naudojęsi internetu, Lietuvoje – 90 proc. Labiausiai šioje srityje pažengę Švedijos senjorai, tarp kurių net 38 proc. yra pilnaverčiai interneto vartotojai.

Taigi, kaip matome, Lietuvos senjorai stovi dar tik pačioje kelio pradžioje pažįstant virtualų kompiuterijos ir interneto pasaulį. Tačiau mūsų pačių rankose visos galimybės pakeisti šią situaciją ir nelabai gražius statistinius duomenis. Daugiau informacijos šia tema bei Draugauki.me atstovų nuomonę rasite pačiame “Veido” žurnale.

Sąmyšio metas

Žurnalas pradedamas Justino Žilinsko straipsniu “Džiaugsmingo sąmyšio metas“.  Trumpa ištrauka iš įvado: “Turbūt šventvagiška laisvamaniui rašyti apie Kalėdas. O gal kaip tik – šventvagiška vien tikintiesiems jas savintis? Bet ar retai sakome – nieko švento nebeliko, o Friedrichas Nietzche netgi patį Dievą numarino. Be to, derėtų rašyti Šv. Kalėdos, nors tai aktualu pirmiausia turbūt Jo Eminencijai Audriui Bačkiui, laikraščiams, oficialioms kalbančioms galvoms, na, gal dar atvirukų tekstų kūrėjams.” Pasijutau tarsi skaityčiau žmogaus, įsigyjusio naują dviratį, įspūdžius.  Nekalbant apie tai, kad kiekvienas vien tik šios trumpos ištraukos sakinys neatlaiko net elementarios kritikos (kokios religinės krypties tikintieji savinosi Kalėdas ir kodėl tai šventvagiška?), autoriaus dėmesys temai prilygsta emocijoms, kurias gali sukelti besibaigiantis neužšalantis automobilio langų valymo skystis žiemos metu.

Viena iš straipsnio potemių pavadinta “Piktosios Kalėdos”. Ištrauka: “O iki Kalėdų bus košmaras. <…> Negana to, Kalėdos tave tiesiog medžios. Ir nei pabėgsi, nei pasislėpsi – jos tykos visur: televizoriuje, prekybos centruose, oro uostuose, internete.” Sutinku, kad didžiosios šventės kelia niekuo nepagrįstą sąmyšį – pats apie tai rašiau prie keletą dienų - tačiau ar galima ir ar reikia Kalėdų šventę “reabilituoti” hedonistiniais ir egoistiniais malonumais, tokiais kaip dovanų gavimas ir poilsiavimas? Straipsnio autoriaus tikslas būtent toks ir yra. Citata: “Negi tikrai ne malonu gauti Kalėdų sveikinimą (nors ir tingisi juos rašyti)? Negi ne malonu Kūčių vakarą susėsti prie stalo, o dvi likusias dienas – tiesiog patingėti?” Reikėtų ieškoti būdų kaip atgaivinti žmones ir jų ramybę pasitelkiant Kalėdų šventę, o ne iš naujo bandyti atrasti Kalėdų prasmę per išorines ir neesmines apeigas.

Nepersivalgykite!!!

“Mano Kalėdos” tęsiamios Ingos Liutkevičiūtės straipsniu “Dvylika patiekalų – tik ragauti“. Jame sprendžiamas klausimas, kuris man nekilo per ilgesnį nei pusė amžiaus mano buvimą šioje žemėje. Klausimas toks – ar reikia laikytis tradicijos valgyti 12 patiekalų tiems, kurie laikosi šiuolaikinių dietų bet tuo pačiu yra “labai” “religingi” ir ką daryti jeigu vis dėlto įvyko nelaimė (!) ir buvo persivalgyta . Žodžiu tema apie persivalgymą, šios ligos priežastis, kilmę ir likvidavimą. Straipsnyje taip pat rasite patarimų, kada geriau valgyti Kalėdų vakarienę ar kaip pasninkauti advento metu. Ar ne Kalėdinė ir šventinė tema?

Sekantis žurnalo straipsnis identiška pastarojo kopija. Jo pavadinimas – “Ištverti švenčių maratoną padės tik saikas” (autorė Jolanta Vaitiekūnienė). Tikriausiai kalbama apie man nežinomų “Kalėdų” tradicijas: “…siautulingi vakarėliai, kuriuos lydi maisto ir gėrimų perteklius bei miego stoka, sukelia žmogaus organizmui žalingą stresą. Todėl net turintieji geležinę sveikatą, gydytojos žodžiais, turėtų prisiminti, kad gyvena ne tik šiandien, ir pasistengti tą stresą sumažinti. <…> kuo anksčiau prasideda vakarėlis, tuo daugiau galima sau leisti suvalgyti. <…> Reikia pripažinti, jog maisto kiekis, kurį specialistė pataria iš viso sukrimsti per vakarą, mėgstantiems puotauti pasirodys niekingai menkas – tik apie 300 g.” Niekaip nesuprantu, kokioje įstaigoje tie žmonės švenčia Kalėdas ir kodėl jiems taip reikia saugotis maisto, kad pateikiama tiek daug grasinančių ir perspėjančių patarimų, kaip elgtis su mityba. Gal tai kokios nors slaptos varžybos, kurių metu reikia įveikti tam tikrą maisto kiekį? Bet kuo dėtos tos ”mano Kalėdos”?

Kitos Kalėdinės tradicijos

“Švenčių karštinės vejami“ (autorė Agnė Krikščiukaitytė) ir vėl grįžta prie pirmojo straipsnio “džiaugsmingo sąmyšio” temos. Tik šį kartą tas nemalonus ir atgrasus chaosas reabilituojamas tokiu saldžiu ir mielu polinkiu vartoti, kuris – kaip gaila! – tampa šiek tiek pašėlęs, neracionalus (jeigu vartojimas gali būti racionalus) ir per daug intensyvus kalėdiniu laikotarpiu. Ech, kaip gaila – taip malonu būtų kurkas ramiau išvykti apsipirkti paskutinį kartą prieš šv. Kalėdas. Juk tai svarbiausia krikščioniška pareiga prieš laukiančią inirtingą kovą su saiku.

Romualdos Stankutės straipsnyje ”Kalėdos – ir darbe Kalėdos” aptariamas senas katalikiškas paprotys gražiai paminėti Kalėdas darbovietėje kartu su bendradarbiais: “Bet kokiu atveju – su žmonomis švenčiame ar be jų, darbe ar restorane, klientus kviečiate ar liekate tik savo kolektyve – “nesineškite” su savimi darbo problemų. Telieka šventėje vietos gerai nuotaikai, linksmybėms, gal šiokiems tokiems metų rezultatų apibendrinimams, bet ne sandoriams, naujų klientų paieškai ir kitokiems darbams.” Noriu tik pakartoti autorės žodžius – nepamirškite geros nuotaikos ir linksmybių ir jūs neužmiršite šių Kalėdų visą gyvenimą! Ir tikrai nieko baisaus jei darbe švęsite be žmonos ar artimo žmogaus. Juk Kalėdos tai asmeninė ir individuali šventė (tokią išvadą padariau skaitydamas šį straipsnį). Kokybiškesniam religine prasme darbiniam Kalėdų vakarėliui sukurti dar vieną kitą patarimą duoda Rasa Dževeckytė trumpame rašinyje “Kalėdinis vakarėlis – ne vieta derėtis”.

Mažytė oazė

Žurnalą nuo keistų “ritualų” ir įtartinos reikšmės dalykų akcentavimo gelbėja vienintelis straipsnis pavadinimu “Pati didžiausia ir nuodėmingiausia metų šventė“, kuris, deja, yra labai trumpas ir pasižymi tik fragmentiška analitika, bandydamas atsakyti, kodėl Kalėdos yra “proga dar kartą pakalbėti apie šiuolaikinės visuomenės materializmą, hedonizmą, pataikavimą sau, nesaikingą alkoholio vartojimą ir dvasingumo trūkumą.” Keistas blyksnis žurnale, kuris tarsi su fanfarais vienoje ir gausybės ragu kitoje rankoje taip aistringai, patraukliai ir vadybiškai aptarinėjo ir žavėjosi kiekviena iš šių paminėtų nuodėmių. Paskaitykite šį straipsnį, tikrai sužinosite keletą įdomių istorinių faktų, kuriuos norėsite pagilinti ir kurie palies tikrąją Kalėdų tradiciją ir vertę.