Temos Archyvai: Visuomenė

Gyvenimas vienišam ir santuokoje

Vakarykščias mano rašinys labai artimas šiandienos tekstui. Vienatvė ir vienišumas – tai reiškiniai nebepriklausantys senstančiai visuomenės daliai, nors dar vakar galėjo atrodyti kitaip. Ir, iš tiesų, anksčiau tokios statistikos man nebuvo pavykę aptikti. O „Verslo klasės“ straipsnis „Vienišiai – naujasis ekonomikos variklis“, kurį vakarop aptikau vartydamas žurnalą, gerokai praplėtė akiratį ir, tikriausiai neverta slėpti, šokiravo. Mes esame nebe ant tam tikrų permainų slensčio. Permainos jau atėję ir mes gyvename kitokiame pasaulyje nei gali pasirodyti mūsų miestelių daugiabučių virtuvėse žiūrint į kasdien tokį patį televizoriaus ekraną.

vienisumas_gyvenimas santuokoje

Toliau skaityti Gyvenimas vienišam ir santuokoje

Eidžizmas mūsų gyvenime

"Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg  pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime."
"Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime."

Eidžizmas yra įžeidžiantis savo jėgos demonstravimas per amžiaus kriterijų. Tai žeminantis požiūris į žmogų, panieka bet kuriai žmonių grupei: jaunų – seniems, senų – jauniems. Tačiau dažniausiai toks  negatyvus požiūris nukreipiamas į vyresnius ir pagyvenusius žmones. Eidžizmo termino autorius yra britų mokslininkas R. Batleris (R.Butler), įvedęs šį terminą dar 1969 metais. R. Batleris tyrinėjo žmonių senėjimo ir gerontologines problemas, kurias nuodugniai aprašė knygoje „Senėjimo enciklopedija“. R.Batleris eidžizmą apibrėžė kaip sisteminės stereotipizacijos procesą ir sulygino jį su rasizmu (diskriminacija dėl odos spalvos) ar seksizmu (diskriminacija dėl lyties). Kai kurie mokslininkai mano, kad visuomenės orientavimas į jaunus žmones – taip pat yra eidžizmo pasireiškimas.

Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja jaunatvės ir jėgos kultas. Masinės informacijos priemonės, reklama, kino ir televizijos pramonė, grožio industrija formuoja tokio žmogaus įvaizdį, kuris yra amžinai jaunas, turi nepriekaištingą odą, žvilgančius plaukus. Yra sportiškas, atletiškas, t.y. tobulas savo išore. Tokioje „jaunų, gražių žmonių“ visuomenėje pagyvenęs žmogus suvokiamas kaip našta. Apie juos tiesiog nutylima, lyg  pagyvenusių asmenų nė nebūtų mūsų gyvenime. Vartotojiškoje visuomenėje pagrindiniu stimulu, esminiu gyvenimo varikliu tampa daiktų ir prekių pirkimas. Žmogaus vertė priklauso nuo to, kiek jis turi pinigų įsigyti šioms prekėms ar paslaugoms. Jeigu pinigų žmogus turi nedaug, tai jis išstumiamas iš visuomenės kaip nenaudingas, nesugebantis vartoti. Šiuolaikinė rinkodara kurianti produktus jauniems ir pinigingiems klientams kartais vyresnius žmones pastato į priešpriešą „jauniesiems“ vartotojams tam, kad išskirtų pastaruosius, verstų juos pasididžiuoti savo šaunumu, jaunyste, kūno vikrumu. Kūnas tampa tarsi vizitine kortele, kuria žmogus prisistato visuomenėje, yra joje pastebimas ir atitinkamai įvertinamas, sako žymus mūsų dienų mąstytojas Zigmundas Baumanas. Žmogaus sėkmė visuomenėje, darbo galimybės vartotojiškoje visuomenėje priklauso nuo kūno būklės. Spalvinguose „glianciniuose“ žurnaluose, reklamose, TV laidose dažniausiai dalyvauja jauni žmonės, kalbos ir veiksmai nukreipti į grožį, jo išsaugojimą, puoselėjimą. Pabrėžiamas kūno svarbumas, pirmenybė išvaizdai. Suprantama, kad vyresni ir pagyvenę tose laidose nedalyvauja. Jie yra beveik išstumti iš TV gyvenimo. Retsykiais, tiesa, pagyvenusius žmones galima pamatyti kokiose nors „beviltiškų“ maisto papildų reklamose arba dar beviltiškesnių „prietaisų sąnariams“, ar jogurto nuo pilvo pūtimo klipukuose. Beje, tuo dar labiau užtvirtinami stereotipai, jog visi pagyvenę žmonės serga, visiems  yra sutrikęs virškinimas, o jauniems to niekuomet nenutinka.

Toliau skaityti Eidžizmas mūsų gyvenime

VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?

"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."
"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."

Klausimas bemaž gvildentas daugel kartų įvairiuose plotmėse: tai problema sudaranti tam tikrą užburtą ratą. Šis ratas sukurtas visuomenės, kuris tęsiasi per amžius, kiek save pamena žmonija. Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus. Vėlesniais amžiais vartojimas persikėlė į  privilegijuotųjų dvarus,  kurie save vadino  kilmingaisiais, o XIX amžiuje prie jų prisidėjo pramonininkai.  Esmė viena ir ta pati – ekonomiškai stipresnės grupės turėjo galimybę  rinktis, kokį maistą valgyti, kokius rūbus nešioti, kuo užsiimti laisvalaikiu ir pan. Tai žinoma buvo mažoji dalis visuomenės, kurie turėjo pasirinkimo galimybes ir tai laikė norma atitinkančią jų padėtį. Būtent ta galimybė rinktis darė juos kitokiais nuo didžiosios pilkosios masės. Tam tikri pomėgiai, daiktai, rūbai žmogų išskirdavo ir reprezentuodavo visuomenėje.

Toliau skaityti VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?