Mokymų, kurie vyks Kauno Kolegijos Ekonomikos ir teisės fakultete (Puodžių g. 11, Kaune), Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Informacijos centre (Naugarduko g. 10, Vilnius) ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, Kaune), dalyviai pagilins žinias ne tik ES istorijos ir dabartinių iššūkių, svarbiausių ES institucijų veiklos, ES vaidmens pasaulyje, bet ir asmeninių finansų valdymo bei sveikatos priežiūros srityse.

Europos Komisija 2012-uosius metus paskelbė Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais – tai skatina susimąstyti apie ilgėjančią Europos gyventojų gyvenimo trukmę ir besikeičiantį vyresniųžmonių vaidmenį visuomenėje. Europos visuomenė sparčiai senėja: jei prieš ketvirtį amžiaus vyresni nei 65 m. žmonės sudarė 12,8 % visos populiacijos, tai dabar šis skaičius išaugo iki 17,4 %. Pagal gyventojų amžiaus struktūrą Europoje gyvena daugiausiai vyresnio amžiaus žmonių, amžiumi europiečius lenkia tik Japonijos gyventojai. (Šaltinis: Active ageing and  solidarity between generations: a statistical portrait of the European Union 2012.-Luxembourg, 2011).

Mokymų programa:

Vasario 8 d. Seminaras-diskusija „Aktyvus senjoras kintančioje Europoje”. Kauno Kolegijos Ekonomikos ir teisės fakultetas, Puodžių g. 11, 18 auditorija. Seminaro partneris – Kauno m. savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras.

Vasario 15 d. Išvažiuojamasis seminaras „ES valdymas – iš arčiau”. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Europos Parlamento Informacijos biuro Informacijos centras, Naugarduko g. 10, Vilnius.

Šiuo metu diskriminacijai dėl amžiaus skiriama per mažai dėmesio viešojoje erdvėje ir socialinėje politikoje.

Viso pasaulio visuomenė  sensta.  Šis demografinis procesas vyksta ir Lietuvoje. Mūsų visuomenėje vienas iš 5 žmonių yra sulaukęs 60 metų amžiaus. Didelė emigracija iš šalies pasiglemžia dalį jaunų, darbingo amžiaus žmonių, taigi problema tampa labai aktuali, o diskriminacija dėl amžiaus  yra opus  klausimas visiems žmonėms. Todėl, kad skirtingai nuo kitų diskriminacijos rūšių, diskriminaciją dėl amžiaus gali patirti kiekvienas žmogus bet kuriame savo gyvenimo etape. Aktualu, kad ir vyresnio amžiaus sulaukę žmonės galėtų kuo ilgiau likti darbingais, dalyvauti ekonominėje, kūrybinėje, gamybinėje veikloje, dalyvauti visuomenės gyvenime. Svarbu, kad žmonės į šią veiklą būtų be kliūčių priimami ir nebūtų išstumiami iš gyvenimo, ar diskriminuojami dėl amžiaus. Lygiai taip pat svarbu, kad ir jaunimas būtų įtrauktas į darbo rinką, nebūtų atstumiamas dėl darbo patirties nebuvimo. Kad jaunuoliai neemigruotų iš šalies, susidūrę su pirmaisiais sunkumais, įžengiant į darbo rinką. Lietuvoje jaunų žmonių (nuo darbo pradžios iki 30m.) gyvena apie pusę milijono, panašiai ir vyresnio amžiaus žmonių (50-70 m.) gyventojų. Lietuvoje gyvena apie  milijonas žmonių, potencialiai galinčių patirti diskriminaciją dėl amžiaus, taigi, praktiškai, kiekvienas iš mūsų.

Šiuo metu diskriminacijai dėl amžiaus skiriama per mažai dėmesio viešojoje erdvėje ir socialinėje politikoje. Vyresni žmonės yra išstumiami iš darbo rinkos vos sulaukę pensinio amžiaus, nors dar galėtų dirbti 10 metų ir ilgiau. Šių žmonių gyvenimas tampa tikrai liūdnas. Jie priklausomi nuo pensijos arba nuo socialinės paramos,  kuri neužtikrina būtinų žmogaus poreikių. Žmonės pradeda dažniau sirgti, jiems dažniau  reikalingos socialinės paslaugos.

Amžiaus suvokimas visuomenėje vaidina pagrindinį vaidmenį, tuo pačiu tampa ir didele kliūtimi. Apklausų duomenimis dauguma žmonių mano, kad vyresnis amžius yra neigiamas faktorius norint dalyvauti darbo rinkoje. Taip galvoja dauguma  Europos Sąjungos gyventojų įskaitant ir lietuvius.  Vyrauja nuomonė, kad labai mažai galimybių turi žmogus perkopęs 50 metų ribą. Toks žmogus susiduria su sunkumais ir kliuviniais būti paaukštintu darbo vietoje, gauti  siuntimą kvalifikacijai kelti.

Jaunimo diskriminacija ES ir Lietuvos piliečių nuomone paplitusi mažiau negu žmonių, kurių amžius yra virš 50 metų. Krizės metu įvairios diskriminacijos rūšys smarkiai paaštrėja, taigi šiuo metu Lietuvoje ypač nukenčia jaunimas norintis pirmą kartą įsidarbinti. Per pastaruosius trejus metus jaunimo nedarbas padidėjo nuo 13,1 procentų (2008 m.) iki 31,1 procento.  Darbo neteko 49 tūkstančiai jauno amžiaus žmonių. Lietuvos jaunimo nedarbas smarkiai lenkia Europos Sąjungos jaunų žmonių nedarbą:  ES šalių vidurkis sudaro  21 procentą. Net labiau už mus nukentėjusioje  nuo krizės  Latvijoje yra mažesnis jaunimo nedarbas: 29,9 procentai, o Estijoje – beveik kaip ir ES vidurkis 21,8 procentai.  Šiuo metu Europos Komisija yra parengusi planus dėl jaunimo užimtumo ES valstybėse.  Šių planų esmė yra ta, kad ES šalys, kurių jaunimo nedarbas yra didesnis negu 30-40 procentų bendro šalies nedarbo iki balandžio vidurio turės pateikti Europos Komisijai nacionalines reformų programas kuriomis remiantis bus perskirstytos ES paramos lėšos.  Šią finansinę paramą gaus tos įmonės, kurios įdarbins jaunimą iki 29 metų amžiaus.

Jauniems žmonėms  pirmą kartą patekti į darbo rinką statomas sunkiai perkopiamas barjeras. Tai – darbo patirties reikalavimas. Dėl to jie atsiduria mažiau palankiose sąlygose negu vyresni žmonės, turintys darbo stažą. Diskriminacija dėl amžiaus atsiranda tada, kai  darbo patirtis nėra būtinas faktorius tai konkrečiai darbo vietai ar pareigybei užimti.  Dažnai pagrindinį vaidmenį vaidina išankstinis nusistatymas prieš visus to amžiaus asmenis tik pažiūrėjus į gimimo datą.  Pvz.  Jauni yra nebrandūs, jauni – neatsakingi,   nepareigingi,  o vyresni – nelankstūs, nepriimantys naujovių. Taip  biologinis amžius tampa brandos ar sveikatos kriterijų atitikmeniu.

Tai yra žmonių diskriminavimo dėl amžiaus esmė. Dažnai neatsižvelgiama į konkretų žmogų, į jo sugebėjimus, kompetencijas, o žmogus tiesiog „nurašomas“, priskiriant jam šias iš anksto sukurtas savybes. Taigi diskriminacija dėl amžiaus pažeidžia asmenų lygias galimybes įsidarbinti, ir tuo mažina ekonominį ir socialinį šalies potencialą, o žmogų gali pastūmėti į „užribį“, į socialinę atskirtį ir net pražudyti jį fiziškai. Asmuo negalintis įsidarbinti,  negali normaliai funkcionuoti visuomenėje,  darbas yra priemonė  ne tik egzistencijai  užtikrinti bet ir savigarbai, orumui išsaugoti.

Diskriminacija dėl amžiaus atsiranda tada, kai žmogui apribojama galimybė dalyvauti darbo rinkoje, palaikyti savo gebėjimus mokantis, taip pat gauti atlygį už darbą išimtinai vien dėl jo chronologinio amžiaus, bet amžius nėra susijęs su asmens pajėgumu dalyvauti darbo rinkoje. Diskriminacinis elgesys yra tada, kai amžius nėra šių bruožų teisingas rodiklis. (Age matters: a report on age discrimination, 2000).

Todėl ši žmonių diskriminavimo rūšis – žmogaus amžius, yra baudžiama įstatymu, kuris vadinamas Lietuvos Respublikos  Lygių galimybių įstatymu. Lietuvos Respublikos įstatymai apibrėžia  dvi šios diskriminacijos formas.  Tai – tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija.  „Tiesioginė diskriminacija turi būti laikoma įvykusia, kai vienas asmuo traktuojamas (dėl amžiaus) mažiau palankiai negu traktuojamas arba būtų traktuojamas kitas asmuo tokiomis pat aplinkybėmis. Tiesioginės diskriminacijos nustatyme tokie faktoriai kaip patirtis, kvalifikacija ar atlyginimo dydis negali būti įrodymais  šiame procese. Blogis yra tada, kai prieš žmogų panaudojamos tokios savybės, kurios dažnai tapatinamos su tam tikru amžiumi, kaip: nesugebėjimas perprasti naujovių, lėtumas, nepaslankumas, nepakankamas mobilumas. Tokių savybių vardijimas iškart signalizuoja apie vykdomą diskriminaciją prieš asmenį. Dažnai sutinkami tokie epitetai kaip „per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje“, „pernelyg kvalifikuotas“, žymi pridengtą pašaipą ir norą diskriminuoti. Tiesioginę diskriminaciją prieš asmenį parodo tokie faktai: pvz. kai priimant kandidatą į darbo vietą staiga pasikeičia vertinimo kriterijus, lyginant su ankstesniais kandidatais; skelbimai interneto darbo tinklalapiuose ar spaudoje, kuriuose nurodomas amžius kaip priėmimo į darbą kriterijus; o taip pat darbdavio klausimai apie amžių betarpiško interviu metu.

Netiesioginė diskriminacija atsiranda tada, jeigu „tam tikrais kriterijais tam tikros grupės asmenis nustumia į nepalankesnę padėtį, lyginant su kitais žmonėmis. Ir kai galima tuos kriterijus objektyviai nustatyti.“ (Council Directive, 2000/78).  Nustatyti tokios diskriminacijos buvimą galima statistinės analizės būdu. Pvz. koks kiekis tam tikro amžiaus žmonių dalyvauja mokymuose ar kvalifikacijos kėlimo kursuose, darbo rinkoje arba kiek ir kokio amžiaus asmenų yra atleidžiama iš įmonės pagal etatų mažinimą.

Pagrindiniu bruožu, charakterizuojančiu netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus galima laikyti tai, kad čia diskriminacijos subjektu tampa grupė žmonių  (jaunų ar  senų).  O tiesioginės diskriminacijos taikinys yra  konkretus asmuo.

Ne visada  amžiaus kriterijus turi diskriminacinį pobūdį. Būna sąlygų, kuomet tai pateisinama. Tai tam tikri apribojimai įsidarbinant, dirbant ribotą valandų kiekį arba tam tikrame amžiuje paliekant darbo rinką. Tai – paauglių darbas, kai stengiamasi juos apsaugoti nuo kenksmingų darbo sąlygų. Pagal EK Lygybės direktyvą skirtingas traktavimas dėl amžiaus gali būti pateisinamas šiais trim atvejais: 1) kai darbui tam tikroje vietoje reikalingas atitinkamo amžiaus darbuotojas; 2) kai kuriais atvejais asmuo galėtų būti laikomu  diskriminuojamuoju dėl amžiaus, tačiau šalis savo teisės aktais yra nustačiusi, kad tai yra būtina ir proporcinga priemonė, siekiant teisėtų tikslų. (Pvz. užimtumo programų rėmimas ir skatinimas, darbo rinkos ir profesinis mokymas. 3) kai asmuo kitais atvejais būtų laikomas netiesiogiai diskriminuojamas dėl amžiaus, bet nuostatų, kriterijų ir praktikos taikymas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas. (Council Directive, 2000/78).

Praktikoje tai galėtų būti: pvz. į karinę tarnybą kviečiamų tarnauti jaunuolių viršutinė amžiaus riba; pareigūnų pensinio amžiaus riba, žymiai žemesnė už kitų piliečių pensinio amžiaus ribą;  teatro ar kino aktorių atitikmuo pagal amžių vaidinamam personažui; darbininkų , dirbančių  aukštuminiuose darbuose  ir pan.

Su diskriminacija dėl amžiaus glaudžiai susijęs pensijų sistemos klausimas. Pensijos amžius nustatomas įstatymu. Natūraliai kyla klausimas, ar ši amžiaus riba nėra diskriminacinė? Jeigu žmogus išeinantis į pensiją prarastų teisę dirbti, tada tai būtų diskriminacija. Lietuvos Respublikos įstatymuose yra diskriminacinio pobūdžio apribojimai valstybinėje tarnyboje. Įsidarbinti leidžiama vyrams iki  65 metų, o moterims iki 62 ir 6mėnesių. Neatitikimas pasireiškia tada, kai asmuo gali praeiti atranką, tačiau dirbti jam leidžiamatik tuo atveju, jei yra teigiamas aukštesniojo organo sprendimas. Neleidimas dirbti dėl to, kad suėjo atitinkamas amžius, laikytina diskriminacija. ( S. Mikulionienė, 2007).

Pasitaiko nemažai atvejų, kai pensinio amžiaus asmenų pasitraukimas iš darbo yra būdas spręsti jaunimo nedarbo problemas. Tačiau daugelio šalių patirtis ir tyrimai įrodė, kad šios tiesioginės priklausomybės nėra. Į pasitraukusiųjų pensininkų darbo vietas nebūtinai ateina jaunas darbuotojas. Todėl kandžios užuominos, tokios dažnos visuomenėje, apie pensininkų „savanorišką“ pasitraukimą iš darbo, tariamai užleidžiant vietas jaunimui, yra nietiesioginės diskriminacijos pavyzdys. Labai žalingas dar ir tuo, kad kursto susipriešinimą tarp kartų.

Diskriminacijos faktus Lietuvos Respublikoje tiria Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

————————–

Panaudota literatūra:

Sociologinių tyrimų santraukos.  2007, Vilnius.

Skirtingi, bet lygūs visuomenėje ir darbuotėje. 2007, Vilnius.

Age Matters: a report on age discrimination, 2000.

Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios.

Paskutiniais metais terminas diskriminacija paplito visuomenės gyvenime ir viešoje erdvėje. Jos esmė yra socialinė diskriminacija. Tai yra – aktyvus lygių galimybių pažeidimo veiksmas, kliuvinių sudarymas, siekiant įsidarbinti, dirbant, mokantis, arba norint dalyvauti įvairiose veiklose asmenims, kurie kažkokiomis savybėmis skiriasi nuo dominuojančios visuomenėje žmonių grupės. Šiuo metu lygybės taikymo principo pažeidimas yra pripažinta problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Visuomenė tampa nesaugi, kai vieni jos nariai išskiriami dėl kažkokių, ne jų asmenybei būdingų bruožų, o tik dėl nepanašumo  į kitus. Pagarba žmogaus teisėms bei visuomenės įvairovei yra viena pagrindinių demokratijos vertybių. Tačiau mūsų gyvenimo kasdienybėje įvairiais požymiais besiskiriantys žmonės tampa diskriminacijos, stereotipų, įvairių nuostatų ar net atviros neapykantos  aukomis. Šie žmonės tampa socialiai atskirti, jiems sunkiau prieinamas geras išsilavinimas o tuo pačiu ir geras apmokamas darbas. Jų dalyvavimas visuomenės ar politiniame gyvenime būna labai menkas, arba jo visai nebūna.  Visuomenės apklausų duomenimis žmonės, net ir žinodami apie įstatymais ir teisės aktais įtvirtintą draudimą diskriminuoti dažnai pateisina kai kurias diskriminacijos apraiškas. Kartais net  iš valdžios institucijų girdimos diskriminacinės nuostatos, kai dėl prastų gyvenimo sąlygų ar negebėjimo įsidarbinti yra kaltinami patys pažeidžiamoms visuomenės grupėms priklausantys asmenys. Argumentuojama tuo, kad šie asmenys neturi pakankamos motyvacijos darbui, riboti jų profesiniai gebėjimai. Tačiau negalvojama, kad tam didelę įtaką daro socialinis kontekstas, gyvenimo sąlygos.

Profesorius Leonidas Donskis yra rašęs:  „Bent vieną grupę ar pavienį žmogų lyties, tautybės, rasės, amžiaus ar kitokiu aspektu diskriminuojanti ir dar blogiau, šito net nesuvokianti visuomenė nėra nei tolerantiška, nei demokratiška. Imituoti toleranciją ir demokratiją nėra sunku, gerokai sunkiau yra iš tikrųjų būti tolerantiškiems ir demokratiškiems. Tolerancija yra ne tuščias garsas ar burtažodis, o savo esme dvasinio aristokratizmo, kilnumo, nelengvo mokymosi ir nuolatinio darbo reikalaujanti praktika, atpažįstanti pagarbos vertą žmogų kiekviename ir kiekvienoje.“

Antidiskriminaciniai įstatymai yra priimti, tačiau jie neturi žaibiškos veikimo galios. Nes diskriminacija kaip reiškinys yra susijęs su žmonių gyvenimo tradicijomis, kurios labai sunkiai keičiasi, įtakos turi ir giluminės priežastys, pati žmogaus prigimtis. Noras pakeisti visuomenės mąstymą yra lėtai įgyvendinamas. Kartais atsiranda „kovotojai“ prieš diskriminaciją, dažnai politikai, naudojantys šį įvaizdį konkurencinėje politinėje, rinkiminėje  kovoje.

Diskriminacija yra daugialypis reiškinys. Jos veikiami subjektai labai skirtingi, o ir pats veikimo būdas yra skirtingas. Diskriminacijos laipsniai taip pat skirtingi: yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, yra priekabiavimas, persekiojimas.

Labai dažnai pasitaiko netiesioginė diskriminacija. Ji apibrėžiama taip: netiesioginė diskriminacija yra tada,  kai akivaizdžiai dėl neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys, arba tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Asmenys diskriminacijos atveju neprivalo įrodyti faktinės diskriminacijos, užtenka, kad diskriminacija potencialiai galima.

Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius.

Kad būtų įrodyta diskriminacija turi būti “palyginamasis” pagrindimas, t.y. reikia įrodyti, kad asmuo buvo diskriminuojamas, palyginus su kitu asmeniu (tiesioginė diskriminacija) arba kita asmenų grupe (netiesioginė diskriminacija).

Priekabiavimas (įžeidinėjimas, puolimas) – kai nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Priekabiavimas gali būti labai įvairus: nuo priekabiavimo žodžiu iki gestais išreikšto elgesio, taip pat, pagaminimas, platinimas ar rodymas raštu išreikštų įžeidimų, atvaizdų ir pan.   Priekabiavimas gali būti tyčinis ir akivaizdus, bet gali būti užmaskuotas.

Persekiojimas  atsiranda prieš žmogų, padavusį skundą dėl diskriminavimo fakto nustatymo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai.  Tokiais atvejais atsiranda įvairios sankcijos, kompromituojantys faktai prieš tą asmenį, būna finansinės bausmės, arba sudaromos nepakeliamos darbo sąlygos iš darbdavio pusės.

Egzistuoja dar viena diskriminacijos forma, – teigiama diskriminacija, arba pozityvioji. Šioje situacijoje lygios galimybės tampa pirmenybės teise, suteikiančia pranašumus diskriminuojamoms mažumoms, ar asmeniui (pvz. pirmenybė įsidarbinti neįgaliam asmeniui socialinėje įmonėje).

Labai dažna ir sunki diskriminacijos forma yra vadinamoji daugialypė diskriminacija, arba  asmens diskriminavimas dėl kelių pagrindų iš karto. Pvz. žmonės gali būti skirtingų tautybių, seksualinės orientacijos, amžiaus, ir taip susidaro prielaidos keliariopai diskriminacijai. Lietuvoje  dažnas dvigubos diskriminacijos pavyzdys yra pagyvenusios moterys (diskriminuojama dėl lyties ir dėl amžiaus).

Žmonės, patyrę diskriminaciją, ir vėliau išsikovoję geresnę padėtį, kartais patys pradeda diskriminuoti anksčiau juos engusius. Toks žmogus, tapęs viršesniu,  o tuo pačiu padėties šeimininku, tarytum skleidžia toliau  šį blogą “užkratą”, taip susidaro ydingas ciklas, kuris didina socialinę atskirtį tarp žmonių.

Lietuvoje sukurta gera įstatyminė bazė, leidžianti  teisinėmis priemonėmis  ginti aukas nuo patiriamos diskriminacijos, tačiau faktinė nelygybė dar išlieka mūsų socialinės realybės dalimi.

Panaudota literatūra :

Skirtingi, bet lygūs visuomenėje ir darbuotėje.  2007m.

Diskriminuoti negalima integruoti.  2007 m.

O kad 21-ieneri metai jau praėjo po siaubingų įvykių Vilniuje – ar daug kas prisiminė?  Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau. Kas vyksta? Ar tie žmonės budėję prie svarbiausių Lietuvai objektų ir paaukoję savo gyvybes 1991 metų sausio 13 –osios nakty mums nebeįdomūs, pamiršti, netikri…?

Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.

Problema čia ne viena. Viena jų – tai žmonės, žmonės vyresnės kartos, kurie išgyveno tuos įvykius: ar tai patys stovėję gyvose grandinėse ar tai laukdami nors mažiausios žinutės per radiją, jog sužinotų, kas vyksta tuo metu sostinėje. Šios patriotiškiausios visuomenės gretas retina, deja, neišvengiama mirtis. Viduriniosios kartos atstovus daugelį apėmė abejingumo epidemija. Manymas, jog ta laisvė iškovota, tačiau ne tokia, kokios jie tikėjosi: nepripildo kišenių auksiniais, pilvai netinsta nuo persivalgymo ir panašiai.  Jauniausioji karta tų įvykių nematė, arba buvo dar per jauni, jog tai suprastų ir patriotizmo jiems tikrai neįkvepia jų tėvai, galimai apsirgę abejingumu. Jaunimo tarpe pasisakyti, jog esi Lietuvos patriotas tai yra lygu likti nesuprastam, o gal net pašieptam. Labai daug kalbama, kad jaunąją kartą labai įtakoja globalizacija, kosmopolitizmas, individualizmas, o patriotizmas savo šaliai tampa tam tikra „stagnacija“. Ar iš tikrųjų taip yra?

Jaučiate, lyg permestume kaltę kažin kokiems  pasauliniams procesams dėl patriotizmo nykimo, bet jokiu būdu ne sau. Galima lengvai patriotizmo nykimu apkaltinti esamą valdžią, ekonominį sunkmetį, gerai gyvenantį kaimyną ir t.t.  Norisi tada tų žmonių paklausti: kaip manote, kodėl toks stiprus patriotizmas yra ir nemažėja kad ir mūsų kaimyninėse šalyse Rusijoje arba Lenkijoje. Tyrimai rodo, jog patriotizmas tose šalyse gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Nejau manote, jog  jų neveikia tie patys veiksniai kaip ir mus, ar jie nepergyvena įvairiausių permainų?

Patriotizmas gyvena ir mumyse. Tai liudija didinga Lietuvos istorija, seniausia kalba Europoje, tik daugelis mūsų jį suvokia neteisingai. Tai nėra tiesiog materialus pagrindas ar asmeninis komfortabilumas.  Tai yra kur kas daugiau, tai – kultūrinis vieningumas, iš kurio atsiranda atsakingumas, sutelkiamumas, gilesnis susikalbėjimas, o bendra praeitis gimdo pagarbą, toleranciją, stiprybę, drąsą, jėgą. Jei į šituos dalykus susitelktume ir mūsų lūpose pasigirstų žodžiai: “Aš esu lietuvis ir kitas lietuvis yra mano brolis, sesuo.” – daugel dalykų pradėtų keistis į gerąją pusę.  Juk per solidarumą, pagarbą vienas kitam mes galime pasiekti neįsivaizduojamai daug. Visų pirma reikia pradėti nuo savęs, o po to laukti atsako iš aplinkinių. Negyvenkime sovietmečiu – niekas nieko už mus nepadarys.

Mūsuose geriausiai patriotizmą yra išsaugojusi senesnioji karta. Ji daugiausia yra patyrusi įvairaus gyvenimo, geriausiai supranta abejingumo kainą. Tad norisi pakviesti mūsų senjorus – švieskite tuom, kas yra jūsų viduje ir dalinkite patriotizmo šviesą savo vaikams, anūkams. Idant susiburtume ir nelaikytume vienas kito priešu, bet taptume viena stipria tauta, tokia kokią mums išsaugojo tėvai ir protėviai.

Svarbiausi žmogaus teisių dokumentai yra priimami Jungtinių Tautų Organizacijos įstatais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 29 straipsnyje. Pagrindinė nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs, reikalauja, kad teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių (lygybės nuostatos netaikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse). Lygybės nuostatos taikomos griežtai įstatymo apibrėžtose srityse : tai  valdžios ir valdymo institucijų veikla, švietimo ir mokslo įstaigose;  darbo santykiuose; paslaugų ir reklamos srityse.

Žmogaus oriam gyvenimui privalo būti trys pagrindinės teisės : tai  teisė mokytis, teisė  dirbti ir užsidirbti bei teisė dalyvauti bendruomenės ir visuomenės gyvenime. Šie pagrindiniai žmogaus teisių principai ir jų įgyvendinimas išdėstyti tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, konvencijose, paktuose, protokoluose. Teisiškai yra privaloma jų laikytis, jeigu valstybė yra ratifikavusi (patvirtinusi) šiuos  įstatymus.

Tarptautinė teisė gina žmogaus (individo) teises tarptautiniu lygiu. Svarbiausi žmogaus teisių dokumentai yra priimami Jungtinių Tautų  Organizacijos įstatais arba Europos Tarybos Statutu, tarptautinėmis sutartimis. Taigi šie dokumentai tampa privalomi prisijungusioms Europos Sąjungos narėms valstybėms.

Vienas reikšmingiausių dokumentų, tapusiu žmogaus teisių pagrindu buvo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų Organizacijoje 1948 m. Gruodžio 10 dieną.  Ši deklaracija nulėmė visą tolimesnę žmogaus teisių raidą visame pasaulyje. Jau 1950 metais buvo priimta Europos Žmogaus teisių konvencija (įsigaliojo 1953 m.). Ši istorinė konvencija nustatė vieną reikšmingiausių tarptautinių žmogaus teisių kontrolės mechanizmų,  įkūrė  Europos Žmogaus teisių teismą.  Šis teismas suteikia kiekvienam fiziniam asmeniui ar nevyriausybinei organizacijai, ar asmenų grupei teisę individualia tvarka pateikti peticiją. Teismas gali priteisti nukentėjusiam asmeniui atlyginti padarytą žalą.

Lietuvos Respublika kaip Europos Sąjungos valstybė narė yra ratifikavusi Europos Socialinę Chartiją (pataisytą), kurios dėka yra privaloma šalyje užtikrinti asmenų lygiateisiškumą. Lygiateisiškumo garantijos įtvirtintos LR Konstitucijoje, civilinėje ir baudžiamoje teisėje, LR darbo kodekse ir kituose teisės aktuose. Pirmasis lygiateisiškumo įstatymas , priimtas Lietuvos Respublikoje buvo Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas,  patvirtintas 1998m. gruodžio 1 dieną. Šio įstatymo paskirtis  -  sekti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties. Šis įstatymas įsigaliojo   1999 metais, tais pat metais buvo įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, vėliau pavadinta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Svarbiausiu lygias galimybes ir nediskriminavimą užtikrinančiu įstatymu nacionalinėje teisėje laikomas  Lietuvos  Respublikos Lygių galimybių įstatymas, įsigaliojęs 2005 metais. Šiuo įstatymu draudžiama tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija įvairiais pagrindais: dėl negalios, amžiaus, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, lytinės orientacijos. Šio įstatymo taikymo sritys : darbo santykiai, prekių ir paslaugų tiekimas, švietimo sritis, valstybės ir savivaldybių institucijų veikla. Šis įstatymas grindžiamas lygybės principu : tai yra lygiomis teisėmis, atsakomybe, lygiomis galimybėmis visose gyvenimo srityse. Būtina vertinti žmogų tik pagal jo veiklą, o ne pagal tai, kokiai žmonių grupei jis priklauso. Valdžios ir valdymo  institucijoms įstatymas nustato pareigą įgyvendinti lygias teises. Šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios asmenų teisės. Taip pat rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, kurios keistų visuomenės nuostatas, kad viena žmonių grupė yra kažkuo pranešesnė už kitą.

2008 metais  Lietuvos Respublikos Seimas  priėmė Lygių galimybių įstatymo pataisą, kuria buvo pilnai įgyvendintos Europos Sąjungos direktyvų normos , o jų esmė yra ta, kad nuo tų metų įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, taip pat, atlyginama žala, įrodžius diskriminacijos faktą.  Jeigu LR pilietis  patiria diskriminaciją darbo, švietimo, prekių ir paslaugų teikimo sferose ar patyrę seksualinį priekabiavimą gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, pateikiant skundą apie patirtą  diskriminaciją, ir asmeniui neteks įrodinėti šio fakto.  Įrodinėti, kad nediskriminavo teks skundžiamam subjektui, arba atsakovui.  Taigi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tiria asmenų , patyrusių diskriminaciją skundus dėl amžiaus, lyties, negalios, rasės,etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų, lytinės orientacijos.

Lygių galimybių principų Lietuvoje siekti vis labiau padeda ne tik priimti ir nuolat tobulinami įstatymai, bet ir augantis žmonių sąmoningumas, laisvėjantis mentalitetas, informacijos prieinamumas. Diskriminacija, žmogaus teisių pažeidinėjimai neišgyvendinami labai greitai. Įsisenėję stereotipai, patriarchalinės normos vyravusios tūkstantmečius, šimtus metų, neišnyksta vien priėmus įstatymus.  Žmonės patys turi išmokti juos atpažinti gyvenime, darbe ir kitose sferose ir nebijoti apie tai kalbėti,  drausminti kitus. Tai ir būtų  pilietiškumo pradžia mūsų visuomenėje.

Senjorams savanorystė gali tapti ne tik prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir galimybė savo suteiktą gyvenimo išmintį perteikti jauniems žmonėms.

Praeitais metais žiniasklaida dažnai rašė apie savanorystę. Būtent 2011 metai buvo paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais. Įžengus į 2012 metus galime trumpam sugrįžti į praėjusius metus ir pažiūrėti, kokią savanorišką veiklą tie metai siūlė senjorams.

2011 metais senjorai savanoriavo įvairiose srityse: „Maltos ordine”, „Maisto banke”, „Lietuvos raudonojo kryžiaus draugijos Senjorų klube”, gyvūnų globos organizacijoje „Lesė” bei kituose senjorų savanorystės projektuose. Renkantis savanorišką veiklą senjorai visų pirma atsižvelgdavo į savo interesus. Jei jaunimas savanoriauja siekiant įgyti patirties, žinių ir kompetencijos vienoje ar kitoje srityje, tai senjorai priešingai – savanoriška veikla jie siekia ne tik padėti kitiems, bet ir įprasminti save.

Kokios savanoriškos veiklos senjorams siūlo 2012 metai? Pavyzdžiui, kasmet gražia tradicija tapusi akcija ,,Darom 2012“ į aplinkos tvarkymą siekia įtraukti ne tik jaunimą, bet visus piliečius. Taip pat vykdomi senjorų savanorių mainai Europoje, tokiu būdu siekiama parodyti, kad aktyvus gali būti ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės.

Senjorams savanorystė gali tapti ne tik prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir galimybė savo suteiktą gyvenimo išmintį perteikti jauniems žmonėms. Kas, jei ne Jūs, kada, jei ne dabar, mielieji senjorai, skleisit savanoriškų darbų gerumo šviesą. Dabar kaip tik tam labai tinkamas metas, nes šie, 2012 metai, – Europos pagyvenusių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metai. Veikime drauge!

Dega mūsų širdyse..“

Migracijos mastai lyginant 2009 metus su 2010 išaugo beveik 400 procentų.

Ar vis dar dega Vinco Kudirkos minėta meilė tėvynei lietuvio širdyje? O gal neseniai papūtęs vakarietiškas vėjas „sėkmingai“ užgesino ilgus metus brandintą, uoliai saugotą jausmą? Pažvelgus į šiandieninę šalies situaciją, į Lietuvą it skęstantį laivą paliekančius tautiečius, imi beviltiškai ieškoti atsakymo į iškilusius klausimus: kas atsitiko, ar emigracija iš tiesų žada prapultį tėvynei ir čia likusiems žmonėms?

Masinė lietuvių emigracija jau tapo viena aktualiausių, neklysiu sakydama, skaudžiausių problemų mūsų visuomenėje. Statistikos departamento duomenimis daugiau nei pusė milijono Lietuvos piliečių išvyko ieškoti laimės svetur. Tokie duomenys gąsdina ne tik valdžią, bet ir daugelį žmonių. Įdomu tai, kad net Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado mažiau žmonių nei paskelbus nepriklausomybę. Viena dėstytoja teigė, jog dėl tokių sparčių emigracijos srautų ir mažėjančio gimstamumo mūsų valstybė po kokių 200 metų išnyks  iš pasaulio žemėlapio. Negi Lietuva taps dar viena prarastąja Antlantida, būsimoms kartoms girdėta tik iš senolių pasakojimų ir istorijos vadovėlių? Taip, tokios mintys baugina… Tik radę tinkamą problemos sprendimą, galėsime išvengti liūdnos ateities.

Baimę kelia ne tik emigrantų skaičius, bet ir paties proceso daromas neigiamas poveikis esamai Lietuvos padėčiai. Pasak statistikos, svetimtaučio dalią užsienyje daugiausiai renkasi jauni žmonės: Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. iš Lietuvos emigravo 83,2 tūkst. šalies gyventojų, tai 61,2 tūkst. daugiau negu 2009 m. Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 25,3 emigranto (2009 m. – tik 6,6). Migracijos mastai lyginant 2009 metus su 2010 išaugo beveik 400 procentų (keturis kartus). Penktadalį sudarė 25-29 metų amžiaus žmonės, 15 procentų išvykusių buvo 20-24 ir 12 procentų 30-34 metų amžiaus. Taip pat kiekvienais metais didėja studentų, besirenkančių užsienio universitetus, skaičius. Ar tik ne Lietuvą paliekanti jaunoji karta lemia tautos senėjimo procesą, ekonominį šalies nuosmukį? Ši emigracijos rūšis   dar vadinama „protų nutekėjimu“. Tai reiškia, kad vis daugiau išsilavinusių žmonių palieka šalį. Jau trūksta aukštos kavalifikacijso specialistų: gydytojų, darbininkų. Kas toliau? Ar ryšis jaunimas likti gimtinėje ir atsatyti silpnus šalies pamatus?.. Deja, jau šiandien šalis skina karčius emigracijos vaisius.

Turbūt dar viena ne mažesnė problema iškilo šeimai. Emigracijos procesas spėjo pažeist i ir šią šalies gyvybinę ląstelę: vis daugiau vaikų lieka gyventi be tėvų (statistiniais duomenimis, tokių vaikų Lietuvoje gyvena apie 30.000). Pasekmės baisios: nepilnamečiai patiria emocinių traumų, intelektinės raidos sutrikimų, jiems užkraunama suaugusio žmogaus sprendimų ir elgesio atsakomybė. Taip pat dažnai girdime apie pakitusį artimiausių žmonių bendravimą: po kiek laiko grįžusi mama neberanda bendros kalbos su savo vaiku, jie nebesusikalba.  Taigi, kaip kortų namelis ima byrėti ilgai puoselėtas tvirtos šeimos modelis.

Tačiau yra ir teigiama emigracijos pusė. Su emigravusiais tautiečiais vis daugiau išvyksta ir nusikaltėlių. Reikėtų tuo pasidžiaugti, kadangi tuomet mažėja nusikalstamumas Lietuvoje. Taip pat išvykę į užsienį tautiečiai siunčia pinigus namie likusiems šeimos nariams. Tai padeda palengvinti ekonominę krizę (pinigai yra tam, kad juos išleistum į apyvartą, o tuo ir sukasi ekonominis gyvenimas). Taip pat kartu sumažėja ir bedarbių skaičius ir kartu su tuo susijęs poreikio socialinėms išmokoms mažėjimas. Nebereikia išvykusiems bedarbiams mokėti bedarbio pašalpų, o tuo sutaupo valstybė. O kas dėl „protų nutekėjimo“ pasak Nijolės Oželytės, Kovo 11-osios akto signatarės, nereikia labai bijoti. Visada tiems „protams“ bus galimybė sugrįžti ir kurti Lietuvos ateitį. O gal būt kada nors mus vadins „proto lopšio“ tėvyne? O gal mes išplisime po visą pasaulį kaip ir žydai? Kas žino?

Nors emigracija – prapultis tautai: trūkinėja žmonių ryšiai, menksta kultūra, trūksta specialistų, tačiau kaip visada lazda turi du galus. Emigracija atneša ne tik neigiamus padarinius, bet ir teigiamus: bedarbių skaičiaus mažėjimas, piniginės įplaukos iš emigravusių tautiečių, nusikaltėlių mažėjimas.

Meilė Vitkauskaitė

Niujorko archyve saugomas dokumentas, kuriame yra įrašas, pasakojantis apie pirmąjį liutuvį emigrantą profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių.

Istorija mena, jog lietuvių emigracija prasidėjo jau XVII a.  Niujorko archyve saugomas dokumentas, kur yra įrašas minintis 1658 metus. Jame pasakojama apie lietuvį profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių, kuris olandų kolonistų buvo pasamdytas atvykti į tuometinį Naująjį Amsterdamą (vėliau Niujorką) mokyti lietuviškai kalbančių emigrantų rašto. Masinė emigracija prasideda XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo ir žiauraus antrojo sukilimo nuslopinimo. Valstiečiai, tapę laisvi ieškodami skalsesnės duonos, tūkstančiais vyko į įvairiausias šalis: JAV, Didžiąją Britaniją, emigravo ir į tos pačios Rusijos imperijos turtingesnes gubernijas. Statistiniai skaičiai labai dideli, siekiantys net šimtus tūkstančių. Turint omenyje, jog tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno gerokai mažiau gyventojų nei turime šiandien, tai buvo tikra demografinė „bomba“. Lietuvaičiai didesnėmis ar mažesnėmis bangomis vyko ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų iki pat 1944 m. Sovietmetis apsupęs geležine siena laikinai buvo sustabdęs emigraciją į Vakarus ir už Atlanto, išskyrus pavienius atvejus, , bet tai tikrai nevertėtų vertinti kaip teigiamą aplinkybę. Mat sovietai priverstinai į Sibirą išgrūdo ir lageriuose nukankino gerokai daugiau lietuvaičių nei būtų jų sugebėję išvažiuoti savanoriškai. Atgavus nepriklausomybę, emigracija netruko įsibėgėti, tautiečiai tebevyksta panašiu spartumu kaip ir prieš pusę ar daugiau amžiaus.

Emigracija, kaip ir viskas šiame pasaulyje, turi dvi puses – blogąją ir gerąją. Taip ir mūsų tautiečių vykimas dirbti bei gyventi svečiose šalyse turi ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, ekonominiu aspektu – pagalvokime kiek išvykėliai paremia savo gimtos šalies ekonomiką, neimdami pašalpų iš skylėto valstybės biudžeto, o net gi priešingai – prisideda prie  jo didinimo, siųsdami ir išleisdami pinigus savo tėvynėje. Žinoma, daugelis gali paprieštarauti, jog neišvykęs  ir Lietuvoje dirbantis žmogus, gautas pajamas išleidęs savo šalyję, būtų daug naudingesnis. Taip, tame esama daug tiesos, bet tuo pat metu norėtųsi priminti 1922 metus, kai tuometinė Lietuvos valdžia vargiai ar būtų galėjusi įsivesti litą be tų pačių emigrantų milijoninės paramos. O kiek dar būta investicijų, keliant valstybės ekonomiką, gautų iš tų pačių lietuvaičių gyvenančių ne savo tėvynėje?

Pliusų galima būtu įžiūrėti taip pat ir kultūriniu aspektu: užsienio valstybėse esančios lietuvių bendruomenės neleidžia nutautėti ten gyvenantiems mūsų tautiečiams, juos solidarizuoja. Tokiu būdu mūsų  kultūra, tradicijos pasklinda ir yra žinomos visame pasaulyje. Šios bendruomenės – tai mūsų valstybės nevyriausybinės ambasados, kurios nuo oficialių skiriasi savo patvarumu. Prisiminkime sovietmetį, kuomet savo valstybės neturėjome. Tose bendruomenėse dar gyvas stiprus patriotizmas Lietuvai, kuris mūsuose, gyvenančiuose čia, yra kiek prigesęs.

Šiuo straipsniu nėra agituojama emigruoti. Juo tik siekiama atskleisti  pozityvius dalykus tame, kas vyksta, kadangi laisvoje valstybėje tai yra normalus reiškinys. Emigracija yra pažįstama ir ekonomiškai stipresnėse valstybėse. Žinoma, kiekvienas lietuvaitis turėtu gyventi ir kurti ten, kur gyveno, dirbo jo protėviai. Tikėkimės, jog kiekvienas išvykęs iš Lietuvos anksčiau ar vėliau pasisėmęs įvairios patirties sugrįš į tikruosius savo namus.

Labiausiai sudomino straipsnis apie nedideliame JAV miestelyje Evansvilyje vykusią konferenciją senėjimo problemai aptarti. Šis straipsnis paskelbtas elektroniniame miesto dienraštyje “Evansville Courier & Press”.

Mano manymu, konferencijoje buvo keliamos itin šiuolaikiškos ir naujos idėjos, t.y. siūloma pradėti keisti senatvę ir požiūrį į ją. Nuo ko pradėti? Pavyzdžiui, daktaras Bill Thomas siūlo ieškoti alternatyvų dabartiniams slaugos namams. Jis teigia, kad seni žmonės ne stagnuoja, kaip įprasta manyti, tačiau ir toliau nenustoja tobulėti. Todėl JAV bandomas plėtoti “Žaliųjų namų” principas, pagal kurį senjorai ir toliau nesustotų mažais žingsniais “augti”, lygiai kaip šiltnamiuose auga įvairūs augalai. Beje, šiltnamis anglų kalba pažodžiui verčiamas kaip “žalias namas”, todėl konferencijos dalyviai ir pateikia šį pavyzdį.

Žalieji namai siekia išsaugoti nuolatinio pažinimo žmoguje poreikį, tuo tarpu slaugos namai koncentruojasi į mediciną ir gydymą. Pietų Indianos universiteto tęstinio mokymosi visą gyvenimą koordinatorė Peggy Graul kviečia pačius įvairiausius visuomenės atstovus burtis ir vykdyti švietėjišką veiklą pristatant senėjimo ir eidžizmo problemas. Pasak, jos konferencija skirta ieškoti būdams, kaip pagerinti senstančio žmogaus gyvenimo kokybę. Vyresnių žmonių nuolat daugėja ir jie tampa svarbia visuomenės dalimi.

Gydytojas Thomas pabrėžė, kad Pietvakarių Indiana jau pasiruošusi geriatrinės priežiūros pokyčiams, kadangi turi senas tradicijas šioje srityje. Ar būsime ateityje pasiruošę panašiems dalykams Lietuvoje?

Rasma