Vegetariški karšti sumuštiniai

• Sumuštinių duona
• Pakelis varškės
• Svogūnas
• Pomidorų padažas
• Majonezas

Sumuštinių duoną aptepti varške, pomidorų padažu ir majonezu, uždėti svogūnų žiedų, uždėti antrą riekę ant viršaus ir kepti sumuštinių keptuvėje.

Spageti su grybų padažu

Padažui ant spagečių:

• 300 g pievagrybių
• 4 pomidorai
• Svogūnas
• Grietinė
• Žalumynai
• Prieskoniai
• Aliejus arba sviestas kepimui
  

Pievagrybius supjaustyti ir pakepinti kelias minutes. Tada sudėti svogūnus, pakepti porą minučių ir galiausiai sudėti pomidorus. Pagardinti žalumynais, sudėti mėgstamus prieskonius ir gausiai užpilti grietine. Pakaitinti dar porą minučių. Padažą pilti ant išvirtų spagečių.

Varškės spurgos

• 2 pakeliai varškės
• 2 kiaušiniai
• 5-8 šaukštai miltų
• 3-4 šaukštai cukraus
• 1/3 šaukštelio kepimo miltelių
• vanilinio cukraus
• aliejaus virimui
• cukraus pudros pabarstymui

Varškę sumaišyti su kiaušiniais ir cukrumi, sudėti kepimo miltelius ir miltus, vanilinį cukrų. Viską gerai išsukti. Tešla turi būti tąsi ir lipni. Tada pasimiltuoti rankas, kad neliptų tešla prie rankų ir formuoti nedideles spurgytes (maždaug teniso kamuoliuko dydžio). Virti įkaitintame aliejuje kol lengvai paruduos. Cukraus pudra barstyti geriau atvėsusias, nes į karštas labai greitai susigeria. Turėtų išeiti apie 20 spurgų.

Brusketa gaminama iš Italijos regione Toskanoje kepamos duonos. Tiems kas nežino, priminsiu, kad šio regiono duona yra gaminama be druskos. Tokią tradiciją lėmė vienas istorinis įvykis, kuomet smarkiai išaugus druskos kainoms Toskanos gyventojai nebandė derėtis su pirkliais, tačiau nutarė iš vis jos atsisakyti ir pradėjo duoną kepti be šio svarbaus virtuvės pagardo.

Taigi, duona supjaustoma riekelėmis bei paskrudinama virš laužo arba tosteryje. Paskrudintos riekės įtrinamos česnaku, gausiai palaistomos alyvuogių aliejumi ir pabarstoma druska bei pipirais. Štai ir gavome itališkąją brusketą. Galite valgyti vieną arba su kepsniu. Variantų, kaip ir paprastų sumuštinių, galima prigalvoti aibes.

Mėgstamiausia italų brusketa yra valgoma su šviežiu pomidoru, mocarelos sūriu ir baziliko lapeliu. Galite taip pat naudoti įvairias kitas daržoves, pupeles, mėsą, džiovintus pomidorus ir kitus delikatesus bei jų kombinacijas. Skanaus!

Paštetui reikės:

1 svogūno,
3 saukštų alyvuogių aliejaus,
250 g vištos kepenėlių,
1 stiklinės sauso balto vyno (kai kuriuose receptuose patariama naudoti sausos Marsalos ar Vin Santo vynus),
50 g ančiuvių filė,
50 g kaparėlių,
50 g sviesto,
pipirų ir druskos pagal skonį.

Paruošimas:

1. Smulkiai supjaustyti svogūnus ir juos švelniai pakepinti aliejuje.
2. Mažais gabaliukais supjaustyti vištų kepenėles ir keletą minučių kepti kartu su svogūnais.
3. Svogūnus ir vištos kepenėles užpilti stikline vyno ir virti kol vynas beveik išgaruos.
4. Tuomet sudėti druską, pipirus ir kaitinti ant silpnos ugnies būsimą pašteto masę dar apie 5 minutes.
5. Pagaliau kepenėles, ančiuvius, kaparėlius ir sviestą sudėti į blenderį ir sumalti į vientisą masę. Kadangi aš savo virtuvėje tokio stebuklo kaip blenderis neturiu, naudoju paprastą grūstuvą ir jo pagalba visą sudedamųjų dalių rinkinį paverčiu vientisu nuostabiu paštetu.

Beje, kaip ir visi receptai, taip ir šis, mano manymu, šiek tiek klaidina. Kadangi tiek ančiuviai tiek kaparėliai yra rūgštūs ir dar virimui naudojame savaime rūgštų vyną – pagal recepte išvardintus kiekius rezultatas gali gautis šiek tiek per rūgštus. Todėl ančiuvių ir kaparėlių aš naudoju šiek tiek mažiau nei parašyta. Na, bet pirmiausiai išbandykite ir žinosite, kaip tobulinti šį nuostabų gardėsį pagal savo nuožiūrą.

Belieka tepti ant šviežios paskrudintos duonos ir užkasti pomidoro skiltele.

Dabar pats daržovių metas. Bene pati įspūdingiausia ir viena iš gražiausių daržovių yra moliūgas. Apie jos naudą jau rašiau. O šį kartą skaitytojams noriu pasiūlyti išbandyti vieną gardų patiekalą – moliūgų mišrainę vakavimui. Man ji labai patinka, tikiuosi patiks ir Jums.

Mišrainei reikės:

1 kg moliūgų,

300 g raudonos paprikos,

Marinatui:

1 l vandens,

200 ml acto,

150 ml aliejaus,

100 g česnakų,

200 g petražolių,

300 g cukraus,

1,5 šaukšto druskos.

Paruošimas:

Visas daržoves ir prieskonius nuplauti. Moliūgą ir česnakus nulupti. Paprikas padalinti pusiau ir išimti sėklas. Moliūgą supjaustyti kubeliais, taip pat susmulkinti paprikas ir česnakus. Į švarų indą pilkite vandenį, actą, aliejų, berkite česnakus, papriką, petražoles, cukrų ir druską. Indą statykite virimui. Kai šis mišinys užvirs, dėkite moliūgų gabaliukus. Kaitinkite nuolat pamaišydami apie pusvalandį. Karštą masę pilkite į paruoštus vakavimui indus, užsukite dangteliais.

Bet kuriuo metų laiku, atidarytas indelis šios mišrainės taps nepakartojamu stebuklu ant stalo.

Gero apetito!

Patricija

Neseniai teko pabendrauti su Lietuvoje besisvečiavusia italų šeimyna, gydytoju ir teisininke. Žinoma, kaip visuomet kalba greitai pasisuka apie valgymo įpročius, maistą ir atskirus patiekalus. Juo labiau, kad pabendrauti susirenkame dažniausiai kavinėje. O italai tikrai turi ką pasakyti apie virtuvės reikalus, kadangi daugelį populiariausių patiekalų pasaulyje sukurė būtent jie, todėl puikiai žino, kaip turi atrodyti, kaip kvepėti ir kokį skonį skleistį tam tikri virtuvės šedevrai.

Dėmesio! Atmetus italų emocionalumą ir temperamentą visvien jų žodžiais liko nustebinti blogąja prasme mūsų picerijų kepomis picomis – nors tikrieji jų išsakyti “komplimentai” buvo tikrai šiurkštesni. Tarp kitko, jie lankėsi populiariausiose mūsų maitinimo tinkluose, žmonių pamėgtuose Pizza Jazz ir Čili Pica ir tikrai bandė lietuviškąsias picas. O pastabos yra tikrai ne rafinuotos ir neįgyvendinamos paprastiems virtuvės meistrams. Tačiau jos skirtos beveik visiems picos ingridientams.

Pirmiausia paplotis ir visa pica turi būti kepami malkomis kūrenamoje krosnyje. Senjorams nereikia ilgai aiškinti, kodėl toks kepimo principas maistui suteikia ypatingą vertę, ar ne? Toliau – naudojami padažai. Nei picos gamyboje nei jos pagardinimui italai nenaudoja jokių padažų. Pas mus priešingai, įvairiausios rūšys gaminamos naudojant pačius įvairiausius padažus. Nega no, tokios picos pateikiamos atnešant dar keletą papildomų padažų “pagardinimui”. Italai naudoja padažą tik patepti picos paplotėliui ir tik natūralią pomidorų pastą, o ne įvairius įvarios kilmės kečupus.

Daugiausia kritikos byrėjo į tai, kas randama ant picos pagrindo. Lietuvoje picos prifarširuotus neįtikėtina gausybe sudedamųjų dalių. Italijoje nėra tiek įmantrių rūšių iš tiek skirtingų vienoje picoje gretinamų skirtingų detalių. Tikros itališkos picos paprastesnės ir santūresnės, tačiau ne prastesnės. Ir sūriai… Čia nebeliko mums žodžių, kaip galėtume užjausti mūsų svečius. Pasirodo, lietuviai picoms naudoja visiškai netinkamus sūrius. Netgi paprasčiausia ir į Italijos maisto kultūros paveldą įėjusi pica Margarita Lietuvoje toli gražu ne tokia. Ją turėtų sudaryti pomidorų pasta, bazilikas ir mocarelos sūris. Ar pamenate, koks sūris paskutinį kartą puikavosi ant lietuviškos Margaritos? Ant manosios tikrai ne mocarela.

Lankėmės ir itališką – sprendžiant iš pavadinimo – virtuvę pristatančioje kavinėje “Buon Giorno”, kurios tinklo keletas jaukių užeigų yra Kaune. Tai gana prabangi vieta ir kainos čia tikrai nėra mažos, todėl manėme, kad galbūt čia maistas ruošiamas iš aukštesnės kokybės produktų ir šį kartą pataikysime italų skoniui. Ir nors dėl kokybės ginčų nebuvo, tačiau kalbant apie tikrumą, išvados liko tos pačios. Tik išvydę ką tik ant stalo atneštus itališkuosius sumuštinius panini, jie tą pačią akimirką paskelbė savo verdiktą: “Tai nėra tikras itališkas panini!”

Benedikto kiaušiniai

Antras atsakymas, dėl ko kiaušinis marškinėliuose įgyja visai kitą vertę būtų tas, jog  kietai su lukštu virtą kiaušinį prieš naudodami dažniausiai dalijami bent jau į keletą dalių. Tuo tarpu kiaušinis su marškinėliais dažniausiai patiekiamas šviežias, šiltas, tiesiog iš puodo, o jo turinys nagrinėjamas jau skanaujant patiekalą. Visgi dažniausiai šie kiaušiniai verdami trumpai – išsaugant minkštą ir tik šiek tiek patirštėjusį trynį, kuris vėliau garuojantis išbėga iš kiaušinio vidaus ir nuspalvina lėkštę savo spalva ir švelniu aromatu.

Kitose šalyse kiaušiniai marškinėliuose (angl. poached egg) yra labai mėgiamas pusryčių elementas ir ruošiamas daugybe variacijų. Nuo pateikimo tiesiog ant skrudintos duonos riekelės iki Benedikto kiaušinių, Florencijos kiaušinių, Monrealio kiaušinių, Karališkųjų kiaušinių, Husaro kiaušiniai, Airiški benediktinai, Kaimo benediktinai…

Pavadinimų begalės, bet skirtumai dažnai nedideli ir vos pastebimi: kumpį pakeičiant špinatais, lašiša, jautiena, duoną – artišokais ar kitomis daržovėmis, olandišką užpilą – kitais padažais ir t.t.

Besisvečiuojant kažkurioje šalyje pačiam teko valgyti Benedikto kiaušinius su didžiuliu gabalu kalakutienos! Ir ką? Nuostabu… Beje, šie įvairūs kiaušinių ruošimo būdai yra skirti dažniausiai pusryčių virtuvei. Ir šie pusryčiai yra labai sotūs. Galėsite nevalgę ištverti gerokai po pietų, o gal net ir iki vakarienės. Taip buvo ir man po Benedikto kiaušinių su kalakutiena, kuriais vaišinomės apie 9.30 ryto. Sekantis mūsų prisėdimas prie stalo buvo tik apie 17.00 val. 

Benedikto kiaušinis

Benedikto kiaušiniai (porcija vienam žmogui) 

Ką gi, gal tuomet šiek tiek plačiau apie Benedikto kiaušinius? Procesas ir lengvas ir ne visai. Tačiau tikrai vertas bandymų ir įgudžių tobulinimui.

Duona

1. Tradicijos reikalauja angliško mufino. Nesu specialistas ar vis populiarėjančios Lietuvoje kepyklėlės mufinus gamina “angliškai”, tačiau tiks ir kitų rūšių balta duona. Vienam žmogui reikės poros riekelių. Jas paskrudinkite skrudintuvėje arba tiesiog orkaitėje.

Kumpis

2. Reikės keletos juostelių rūkyto kumpio, kuris turėtų būti pakepintas keptuvėje ir dar padžiovintas orkaitėje. Tačiau, kaip minėjau mėsos rūšių įvairovei čia ribų nėra. Galite pasiruošti jautienos išpjovas ar virtos paukštienos filė.

Kiaušiniai marškinėliuose

3. Pasiruoškite du be lukšto virtus kiaušinius. Kaip tai padaryti skaitykite čia.

 Olandiškas padažas

4. Kaip ir ruošiant naminį majonezą, gaminant olandišką (hollandaise) padažą reikės atidumo.

Padažui reikės:

150g sviesto
4 kaiušinių trynių
1 arbatinio šaukštelio balto vyno acto
1 valgomo šaukšto vandens
citrinos sulčių,
druskos, pipirų

Sviestą ištirpinkite keptuvėje ant silpnos ugnies. Beata pataria palaukti kol nusės išsiskyrę pieno likučiai ant dugno. Išlydytą sviestą supilti į atskirą indą.

Pasiruošti atskirą nuolat šildomą indą (geriausia ant garų) ir į jį sudėti trynius, šauktą vandens ir šaukštelį acto ir pradėti plakti pamažu pilant ištirpintą sviestą. Pradžioje įpilkite šaukštelį ir plakite kol turinys pradės jungtis ir taps vientisa baltai gelsva mase. Sekančiais etapais pilamą sviesto kiekį galima pamažu didinti. Padažas turi gautis kažkiek panašus į majonezo konsistenciją ir spalvą, tik šiek tiek skystesnis. Kai gausite tokį rezultatą pagal skonį pridėkite citrinos sulčių, druskos ir pipirų. Padažas paruoštas! Jeigu jį darysite pirmiausia, palikite indą su juo ant švelniai garuojančio puodo, kad neatšaltų, nes viskas šiame patiekale turi būti šilta ir šviežia.

Pateikimas

5. Beliko viską sudėti į lėkštę. Pagrindas - pora duonos skrebučių, ant jų klokite kumpio juosteles, ant viršaus kiekvienam skrebučiui po kiaušinį ir viską užpilkite olandišku padažu. Pabarstykite šviežiai sumaltais pipirais, žolelėmis.

-          -          -          -           -          -

Beje, valgant kelionėje minėtus Benedikto kiaušinius su kalakutiena kartu šalia buvo pateikta visa krūva aromatingai skrudintų bulvyčių! Gal tikrai verta vieną kartą dienoj gerai užkirsti ir maistą pamiršti visai dienai!?

Prieš gerą mėnesį pirmą kartą išviriau taip vadinamą kiaušinį marškinėliuose, t.y. be lukšto. Tai kurkas malonesnis, dinamiškesnis ir intymesnis – jeigu taip galima pasakyti – kiaušinio virimo metodas, nei įprastas 5 minučių virimas su lukštu. Ir tikrai nesudėtingas, tačiau šiek tiek susikaupimo reikės.

Ko prireiks norint išvirti kiaušinį marškinėliuose?

Kiaušinių – tiek kiek planuojate išvirti

Acto – arbatinis šaukštelis

Druskos – pagal skonį

Virimas

Reikėtų pasirinkti erdvesnį puodą, pripilti maždaug du trečdalius vandens. Užkaitinti iki virimo temperatūros, tačiau saugoti, kad vanduo nepradėtų virti, tuomet kiaušinio turinys bus išbalansuotas ir baltymai pasklis po visą vandenį. Užkaitinus vandenį įpilti arbatinį šaukštelį acto – actas padeda traukti kiaušinio turinį į visumą, todėl jis išverda beveik identiškos formos, tarsi virtas su lukštu. Įberkite į vandenį druskos. Kiaušinį reikia pasiruošti: perskelti ir atsargiai išpilti į atskirą dubenį. Įkaitintą iki virimo temperatūros tačiau neverdantš vandenį didesne mentele arba šaukštu reikia atsargiai puode išsukti kol pasidarys gilus sukūrys – šulinėlis – panašiai kaip vandeniui subėgant vonioje ar kriauklėje. Išsukus vandenį reikia į jį supilti pasiruoštą dubenyje kiaušinio turinį. Pamatysite, kaip greitai baltymas nuo rūgšties susitraukia ir kiaušinis įgyja gražią formą. Kiaušiniai verdami po vieną. Vienam išvirus procesą kartokite – išsukite vandenį ir supilkite sekantį kiaušinį.

Visa kita priklauso nuo įgeidžių ir įgudimo. Norite minkštai virto – tik baltymui susitraukus traukite kiaušinį lauk į lėkštę. Norite kietai virto – leiskite jam ilgiau pasisukti vandenyje. Beje, skaičiau, kad profesionalai moka dar įleistą į vandenį kiaušinį paformuoti, kad jis įgytų dailesnį išorę. Nors man to padaryti nepavyko – pakako ir taip veiksmo, tačiau rezultatas, kaip pirmam kartui tikrai buvo puikus. Forma priklausys, kaip jums pavyks išsukti vandenį, kaip vientisiau supilsite į jį kiaušinio masę. Kiekvieną kartą forma gausis vis kitokia, bet niekada nepasikartos. Todėl šis virimo būdas man toks patrauklus. Sėkmės ir skanaus!

Saulėje džiovinti pomidorai primena pačius įvairiausius skonius: kartais jauti lyg ir pažįstamą rūkytos mėsos skonį, o kartais net žuvies ar grybų. Tai priklauso ir nuo džiovinimo būdų ir nuo prieskonių, kuriais pomidorai pagardinami ir nuo aliejaus rūšių, kuriomis konservuojamos gerokai saulėje pasikaitinę šios daržovės. Džiovintų pomidorų skonis stiprus, intensyvus, todėl tinka atlikti dominuojančiam vaidmeniui bet kokiame patiekale.

Mano žmona neseniai sukūrė nedidelį virtuvės šedevrą, kuriuo noriu pasidalinti ir su Jumis. Reikės paskrudintų batono riekelių. Jas užtepkite “Philadelphia” sūriu. Šio sūrio skonis neutralus ir švelnus, todėl tiks geriausiai. Tačiau tikrai nesugadinsite reikalo, jeigu naudosite “Žemaitijos pieno” lydytus sūrelius. Ir ant viršaus pabarstykite pasmulkintų džiovintų pomidorų gabaliukų. Rezultatas? Galvoje atsiranda vienintelė mintis: kaip greičiau sulaukti rytojaus pusryčių ir vėl mėgautis tokiais nuostabiais sumuštinukais! Patikėkite.

Džiovintus saulėje pomidorus galite naudoti tikrai išradingai. Tiks pagardinti įvairius makaronų ir daržovių patiekalus, ypač švelnias salotas. Įtiksite net ir tiems, kurie nevalgo “žolių”. Paplėšius įvairių salotų lapų, įdėjus paskrudintų saulėgrąžų, moliūgų sėklų bei pridėjus mocarelos sūrio ir pabaigai džiovintų pomidorų – toks derinys nepaliks nei vieno abejingu, o dažnai pavers dar vienu išmanančiu virtuvės reikalus gurmanu. Užpilas – pagal Jūsų pomėgius. Skanaus!

]]> http://www.draugauki.me/2011/05/sauleje-dziovinti-pomidorai/feed/ 10 http://www.draugauki.me/2011/02/trinta-moliugu-sriuba/ http://www.draugauki.me/2011/02/trinta-moliugu-sriuba/#comments Mon, 14 Feb 2011 19:37:28 +0000 Patricija http://www.draugauki.me/?p=8346

Trinta moliūgų sriuba

Trinta moliūgų sriuba man asmeniškai viena skaniausių, todėl jos gaminimu noriu pasidalinti su visais svetainės lankytojais.

Sriubai reikės:

• 1 svogūno;
• poros česnako skiltelių;
• gabalėlio imbiero šaknies;
• 1 kg moliūgų;
• 1 l sultinio pagal skonį;
• 20 ml grietinėlės. 

Aliejuje pakepinkite žiedais supjaustytą svogūną, porą susmulkintų česnako gabalėlių, stambiai sutarkuotą imbiero šaknies gabalėlį (dėl kvapo) ir vieną kg kvadratėliais supjaustytų moliūgų. Tuomet viską sudėkite į puodą, pasūdykite, pagardinkite pipirais, užpilkite litru vištienos sultinio ar daržovių sultinio ir virkite kol moliūgai suminkštės. Gautą sriubą gerai sutrinkite trintuvu ir pamažu supilkite 20 ml grietinės. Tada užvirkite ir sriubą patiekite su pakepintomis moliūgų sėklomis. Skanaus!

Patricija

Maitinimasis nėra tikslas, o yra tik priemonė, kad palaikyti gyvybę. Suvokiant Aukštesnįjį gyvenimo tikslą ir savo gyvenimo paskirtį, reikia valgyti tik naudingus produktus, galinčius padėti pasiekti naujų  psichinių ir fizinių kokybių ir efektyvesnių kūno veiksmų, nukreiptų į Aukštesnįjį gyvenimo Tikslą.

Kaip sveikai maitintis?

Apetitas – tai noras suvalgyti ką nors skanaus. Alkis – tai, iš vienos pusės, pasiruošimas valgyti bet ką, (kaip būna po sunkaus fizinio darbo) ir, iš kitos pusės, tikslus kūno žinojimas, ko jam šiuo momentu labiausiai reikia (kaloringo ar maistingo, saldaus ar rūgštaus, skysto ar tvirto, įprasto ar neįprasto (kreidos, druskos ir t.t.).

Apetitas – tai jausmų išsiskleidimas ir valios kontrolės nebuvimas jų valdyme. Susirūpinimas maistu arba apetitas gali būti susiejami su nesąmoningu siekimu “atsijungti” nuo stresinės būsenos, įsigilinant į skonio efektus. Tokiu pat būdu atsiranda ir kiti norai, nepagrįsti organizmo poreikiais, pvz. sekso siekimas. Paprastai tai susiję su psichinėmis šiuolaikinio gyvenimo perkrovomis. Gyvūnai ėda tik tada, kai jaučia alkį. O žmogus, išpaikintas pertekliaus, jau tapo išskirtine asmenybe ir tame gamtos įstatyme  jau yra kaip anachronizmas.

Valia, savikontrolė, bet kurioje gyvenimo situacijoje, žmogų išlaisvina nuo ydų ir suderina su galimybe gyventi natūraliai pagal organizmo motyvaciją, retkarčiais patiriant tikro alkio jausmą. Alkio jausmas kūne sukuria tikslų, intuityvinį, kokybišką reikalingo produkto žinojimą. Maitinimosi būdas pagal alkio signalą, per trumpiausią laiką pašalina atliekamų kilogramų balastą, leidžia organizmą detoksikuoti nuo šlakų ir homotoksinų ir sugrąžina prarastąją organizmo sveikatą. Be to, maitinimasis tada vyksta tik pagal natūralius organizmo poreikius.

Būtina sustoti valgyti nepasiekus pilno pasisotinimo jausmo ir neperkraunant skrandžio. Pripildžius jį iki trijų ketvirčių, būtina palikti tuščią ertmę, kad maistas galėtų vartytis, galėtų vykti maišymosi procesas su virškinimo sultimis. Dažnokai virškinimas lydimas didelių energijos sąnaudų, todėl imama energija iš įvairiausių organizmo “sandėliukų”. Štai kodėl didelė dalis žmonių pavalgę jaučia nuovargį ir nori miegoti. Privalgius sunkių ir nemaistingų valgių, organizmas neturi kuo kompensuoti prarastą virškinimo metu energiją, todėl jis išjungia visas atsargines ir tuo metu “nereikalingas” funkcijas. To pasekoje pavalgęs žmogus negali nei mąstyti, nei dirbti. Perpildant skrandį, apkraunant pastoviu nelaiku atliekamą užkandžiavimą, viską užgeriant nesuderintu gėrimu, mes sužlugdome virškinimo tvarką, virškinimo eiliškumą ir priverčiame savo organus elgtis ne pagal gyvybės programą. Dalinai sumažinus maisto kiekį, išsispręstų ir ekologinės problemos, pavyktų išsaugoti ilgesniam laikui gamtos resursus, ne taip intensyviai būtų alinomos dirvožemio struktūros.

3. Kaip geri – taip gyveni.

Organizmas didžiule dalimi susideda iš vandens. Nuo jo kokybės ir kiekybės priklauso ir medžiagų esančių organizme kokybė. Valdant gėrimo režimą, galima ryškiai pagerinti vidinius organizmo gyvybės ritmus ir bendrą būseną. Kai kas mano, jog nuo didesnio išgeriamo vandens kiekio storėjama ir bando visaip išgeriamo vandens kiekį riboti. Jei kartu su maistu naudojama per daug druskos, tada vanduo organizme užsilaiko. Tai tiesa. Vanduo – gyvenimo druska. Be reikalingo jo kiekio augalai nudžiūsta. Žmogus, žinoma, ne augalas, bet jo medžiagų apykaita irgi priklauso nuo vandens.

Valdant gėrimo režimą, galima daryti poveikį ir alkio jausmui. Jei mes dienos bėgyje gertume švarų vandenį po 1/4 stiklinės kas valandą, tai po kurio laiko kiltų tikras alkio jausmas. Jei tuo metu negalėdami pavalgyti, atsigėrtume vandens – alkio jausmas sustiprėtų, tad tokiu atveju gerti jokiu būdu nereiktų. Visuomet reikėtų stengtis atsigerti nors pusvalandį prieš valgį, ir, pavalgius, tačiau tik nedidelį kiekį šviežių sulčių, o vandens tik tiek, kad juo pavyktų praskalauti burną.

4. Kietą maistą – gerk, o skystą kramtyk.

Maisto apdorojimas prasideda jau burnoje, todėl, jo sumaišymas su seilėmis yra būtina sąlyga. Seilės yra aktyvi biologinė medžiaga ir būtina teisingam maisto įsisavinimui. Skubotas valgis yra labai žalingas. Maisto užgėrimas nepakeičia seilių funkcijos, o praskiedžia skrandžio sultis ir nuslopina virškinimo “ugnį” ir nežinia kas ją sugebės įkurti iš naujo.

5. Didžiuokis tuščiu ir ramiu skrandžiu.

Gyventi reikia ramiai. Ir kai valgai, neskubėk, nesistenk suvalgyti daugiau nei reikia, nes pavalgyti “į atsargą” yra neįmanoma. Maistas burnoje turi išlikti tol, kol jaučiamas skonis. Tokia technika leidžia pajusti visus maisto skonio niuansus ir iš pačios minimaliausios dozės. Smegenų alkio ir troškulio centrų prisisotinimas priklauso nuo signalų tekėjimo laiko iš burnos ertmės receptorių ir iš skrandžio prisipildymo receptorių. Tokia technika neleidžia kūnui užsišlakuoti ir apaugti riebalų atsargomis.

6. Negainiok dviejų zuikių vienu metu.

Nereikėtų derinti valgymo proceso su skaitymu, pokalbiu, TV žiūrėjimu. Nukreipiant dėmesį smegenų centrai negauna signalų apie maisto kokybę ir kiekybę. Tai priveda prie to, kad produktų suvalgoma vėl daugiau nei reikia ir su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Valgant reikia galvoti apie maisto kokybę, gauti maksimumą informacijos iš skonio ir emocijų receptorių. Maitinimasis yra šventas ritualas, tai malda Aukščiausiam Gyvenimo Idealui.

7. Rytas prasideda vakare.

Nereikėtų valgyti vėliau kaip 3-4 val. iki miego pradžios. Kodėl? Pirmiausia, maistas apdorojamas geriausiai judant vertikalioje kūno pozicijoje. Jis slenka žarnyno virškinimo traktu natūraliai veikiant gravitacijai, o tam padeda ir natūralūs procesai. Jei valgoma prieš einant miegoti – o juk miego metu visi procesai praktiškai sustoja – tada  žarnyne judėjimas jau tampa apsunkintas, tada atsiranda divertikulitai, akmenys ir tt. Miegas tampa sunkus, o rytas nemalonus, net atsikelti yra sunku.

Antra, ankstyvas maitinimosi stilius stimuliuoja stiprų virškinimo procesą, fizines jėgas, sveikatos dinamiką ir gyvenimo ilgumą. O geriausias maitinimosi būdas yra maitinimasis tik vieną kartą per dieną. Pripratimas yra stipresnis už protą. Įpročiai laikosi mūsų atmintyje. Visų pirma, būtina veikti tik dėmesio koncentracijos metodu. Jei dėmesys grįžta į atminties ydų blokus, turinčius jausminę informaciją  kuri “pamena” kaip buvo kuriamos ydos, tai ją teks šalinti žymiai stropiau, žymiai ilgiau, kol pereisite į naujo mąstymo stilių. Koncentruokite dėmesį į naujas idėjas ir naujus tikslus.

8. Švara – būtina dvasingumo ir pažangos sąlyga.

Norint išsaugoti gerą sveikatą, būtina palaikyti tiek išorinę, tiek ir vidinę švarą bei tvarką. O tai labai priklauso nuo maisto ir vandens. Kaip mokame rūpintis savo daiktais, pvz. automobiliu, lygiai tai pat turėtume mylėti ir savo organizmą. Daiktais rūpintis dažnam yra net prestižo reikalas, o prižiūrėti organizmą atrodo tarsi kvaila. O juk organizmui reikia žymiai mažiau, nei automobiliui ar namams, nes jis pats save remontuoja, save reguliuoja, save gydo ir atstato – tik reikia truputėlį jam padėti.

Jau 18 tūkst. metų joga praktikuoja organizmo apsivalymo, detoksikacijos metodikas, kas leidžia prailginti dvigubai ar trigubai gyvenimo kokybę ir trukmę. Organizmo poreikiams labiausiai naudingas yra trumpalaikis susilaikymas nuo maisto, t.y. badavimo ir pasninkavimo ciklai. Neveltui visuose pasaulio religiniuose mokymuose pasninkas yra vertinamas kaip didžiausia dorybė, kaip efektyviausia savireguliacijos priemonė ne tik fizinei reabilitacijai bet ir dvasinei. Dažnokai naudojami ir ypatingi metodai: sausas trumpalaikis badavimas be vandens ir maisto arba ilgalaikis (3-50 parų) badavimas su vandeniu ir papildomomis procedūromis. Tai leidžia organizmui apsivalyti, pailsėti nuo maisto atakų, leidžia natūraliai susitvarkyti visoms gamtinėms organizmo programoms.

9. Esi tuo, ką valgai.

Organizmas formuojamas iš tų elementų, kurie ateina per visus jutiminius organus – maistu, oru, šviesa, garsu ir skoniu, jutimo kanalu per odą iš aplinkos. Organizmo kokybė tiesiogiai priklauso nuo cheminių elementų bazės. Valgykite tik tai, kas šviežia, skanu, gyva, tai, kas turi vitaminų ir mineralų. Užmirškite, kas vakaruose jau seniai vadinama “šiukšliniu maistu”, “tuščiu maistu”. Juk tada maitinasi ne jūsų organizmas, o savo vertę įtvirtinantys jausmai (ego), o nauda organizmui yra niekinė, dažnai ir žalinga. Valdant savo maitinimosi būdą, galima labai sąmoningai keisti savo sveikatą, formuoti savo įpročius, jausmus ir emocijas, pakeisti savo mąstymą ir tuo pačiu pakeisti savo likimą (priežasties – pasekmės įstatymas).

10. Nebandyk suderinti to, kas nesiderina.

Dievas davė žmogui produktus, kad gyventų, būtų laimingas ir sveikas. Velnias davė kulinariją, kad tuos produktus sugadintų ir taptų savo skonio emociniu vergu. Norint to išvengti, būtina nederinti produktų, kurie virškinimo grandinėje tarpusavyje nesiderina. Jau senąjame testamente parašyta “nevirk teliuko mėsos piene”.

11. Dogmų maitinimesi nėra.

Visada būtina atsižvelgti į savo organizmo ypatybes, į klimato sąlygas, į amžių. Bet visada reikėtų orientuotis tik į savijautą ir laimės jausmą. Vadovautis savo intuicijos jausmu ir jį stenktis palaikyti, kad intuicija kalbėtų kuo garsiau.