Temos Archyvai: Svečio dienoraštis

MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS

Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai.

Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui žmonės senovėje lapkričio mėnesį vadino vėlių mėnesiu. Paskutinę savaitę prieš Vėlines atsiranda tarsi kokia pareiga apsivalyti save iš vidaus, iškuopti visas per metus susikaupusias sielos šiukšles… Nueinu į bažnyčią, apvažiuoju, apžiūriu artimųjų kapus, ne visus, tiesa, pagal galimybes… Giminė plati ir išsibarsčiusi po visą Lietuvą. Bet ir tų pačių artimiausiųjų ratas kasmet vis siaurėja, o kapelių daugėja…

Dar viduramžiais bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis. Manoma, kad visi šventieji, dar žemėje būdami, patyrė visas kančias ir patys, ir jų vėlės, dėl to ir šventaisiais tapo. O štai Vėlinės skirtos mirusiųjų kapuose lankymui, jų vėlių pagerbimui. Tą vakarą, lankydama artimuosius, uždegu žvakeles ne tik jiems. Juk daug vėlių klajoja, jos blaškosi, nerasdamos sau vietos, tai yra ne sava mirtimi mirusieji, yra vėlės ir vos gimusių kūdikių, dar nespėjusių gyvenimo suvokti, jos klaidžioja po langais, prašydamos melstis už juos… tikima, kad žvakių liepsnelės privilioja mirusiųjų vėles ir taip jos gali pasimatyti, susitaikyti su likusiais gyvaisiais… gal būt…

Man Vėlinės yra susikaupimo, rimties, tylos metas. Žvakių deginimo tradicija labai gražus ir prasmingas paprotys, neužgesintas net atšiauriu sovietmečiu. Šia tradicija žavisi visas archajiškais papročiais besidomintis pasaulis, kai kurios tautos netgi bando ją prisijaukinti pas save, mainais mums atiduodamos kitas šventes, o mes kaip visada puolam garbinti viską, kas iš užsienio atklysta ir būtent šiuo rimties laikotarpiu siaučiantį Heloviną (būtent taip rašyti siūlo kalbininkai). Kai kurie patys nežino, ką švenčia, žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu apdaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių.

Įvairūs rašytiniai šaltiniai teigia, kad iš tiesų tai skirtingų senovės keltų ir krikščionybės švenčių mišinys. Buvo tikima, kad dvasios vaikšto tarp gyvųjų. Kad jos nepakenktų, reikėjo tapti nepažįstamais, užsimaskuoti, dėl to žmonės persirengdavo dvasiomis, stengėsi atrodyti kuo panašesni į jas. Apie 1840 metus daug airių imigravo į JAV, kartu su savimi nusiveždami ir Helovino šventę, kuri labai greitai ten prigijo. Naktinis siautėjimas įsisupus į juodas marškas, germaniškos raganų, juodų kačių ir skeletų kaukės yra mėgiamos iki šiol. Šventės simboliu tapo moliūgas, išpjaustinėtas kaip žmogaus veidas ir simbolizuojantis šykštuolį Džeką, kuris buvęs toks šykštus, kad už savo ydą nebuvęs priimtas į rojų ir bastęsis po žemę kaip vaiduoklis.

Manau, didžiausia problema ta, kad šios dvi dienos yra šalia viena kitos… tikrai sunku įsivaizduoti, kaip po siautulingo Helovino nakties galima greitai susikaupti ir eiti lankyti mirusiuosius…

Tokia mano nuomonė.

MANO NUOMONĖ APIE LAIKĄ

Spaudoje rašė, kad šalies ūkiui sezoninis laiko kaitaliojimas yra ženkliai naudingas, o kaip tai veikia žmonių sveikatą – ar kas pasidomėjo? Augalai ir gyvūnai gyvena pagal saulės laikrodį, jiems reikia padėti augti ar žydėti, o žmogui valanda į tą ar kitą pusę – niekis, prisitaikys pats… Aš nesu ekonomistė ir nežinau, kiek Lietuva sutaupo ir kiek gauna pelno, bet  gal dabar neskaičiuokim ir nesidalinkim dar neuždirbtų pinigų, o pamąstykim apie žmones, kurie dirba – gamyboje, mokyklose, parduotuvėse, etc.

Žmogaus biologinis laikrodis – unikalus, pagal jį yra sudėlioti visi mūsų organizmo ritmai – medžiagų apykaitos aktyvumas, kūno temperatūra, kraujospūdis. O nuo tų ritmų labai priklauso bendra visų mūsų savijauta, nes pagal šitą laikrodį mes ir užmiegam, ir pabundam. Kai kas nors iš pašalies mums sujaukia įprastą ritmą, organizmas patiria stresą ir ima protestuoti, pasiųsdamas mums į pasąmonę irzlumo, pykčio ar net agresijos signalus.

Kai kuriems žmonėms gal užtenka keleto dienų, kad adaptuotųsi, jie lengviau pakelia tokius prievartinius pokyčius, o kitiems tai sukelia ne tik kad nemalonius jausmus, bet tam tikrų ligų paūmėjimus. Štai kodėl rudenį ženkliai daugiau psichikos ligų, padažnėja depresijos atvejų. Psichologai teigia, kad beveik 10% Lietuvos gyventojų dėl šviesos trūkumo serga sezonine depresija.

Iš tiesų, kam geriau yra nuo to, kad iš mūsų atima pavasario valandą ir ją atiduoda rudenį? Beje, toks pastebėjimas: pavasarį laikrodžius sukame antrą valandą nakties, o rudenį jau ketvirtą valandą? Ką lemia tų dviejų valandų skirtumas – kas paaiškins…Manoma, kad trečią valandą nakties iki minimumo organizme sumažėja melatonino, atsakingo už mūsų nuotaiką. Taigi, tiems, kurie dar nemiegos tą valandą gali labai daug juodų minčių į galvą šauti…

Rūkyti, girtuokliauti – yra labai blogai, o išderinti žmonių biologinius laikrodžius yra gerai?! Kai į gatves ankstų ir tamsų rytą pasipila neišsimiegoję vairuotojai ir padidėja avarijų tikimybė, gydytojas padaro apmaudžią klaidą, nes jo smegenys recepto rašymo metu dar miega, pamoką veda dar neatsibudę mokytojai, bet mokiniai jų negirdi, nes paprasčiausiai snaudžia, o darželinukai iš viso miegantys nutempiami į savo „darbo vietas“ – tai yra gerai? Paskui visi stebisi, kodėl lietuviai mažai šypsosi, kodėl tiek daug irzlių ir piktų žmonių…

Ar viso to reikia mums? Taip! Nes mūsų laikais ekonomika svarbiau nei žmonės! Ar kam nors įdomu, kad rudeninis laikas brangiau kainuoja? Nes anksčiau ateinančios sutemos privers anksčiau įžiebti elektros lemputes, vadinasi, daugiau sunaudosime elektros energijos ir daugiau sumokėsime energetikams. Kas nors pasidomės ar turime papildomą kišenę?

Tokia mano nuomonė.

Pagarbiai, Danutė