Temos Archyvai: Monikos Žurauskaitės dienoraštis

I-osios Lietuvos Respublikos studentės: tarp studijavimo ir studentavimo

1930 m. Paryžiaus universiteto literatūros profesorius Gustav Cohen apie tuometinį sparčiai augantį studenčių skaičių, kiek šelmiškai yra pasakęs: „Jeigu manęs kas paklaustų koks yra buvęs po Didžiojo karo didžiausias perversmas, kuris man teko išgyventi, tai atsakyčiau, jog tai buvo ne trumpi moterų plaukai, ne trumpi jų drabužiai, bet studenčių antplūdis į universitetus. Kai aš buvau jaunas, studentės buvo retenybė, prieš 30 metų jų buvo jau gal trečdalis, paskui – pusė, o dabar kai kuriuose fakultetuose net du trečdaliai ir daugiau“. Patriarchalinėje sanklodoje suformuotas netolygus, dažnai stereotipiškai paveiktas požiūris į moteris, sukūrė pakankamai siauru pažinimu grindžiamą vertybių sistemą, kurioje moters emancipacija ne visada buvo sutinkama teigiamai, o jų siekis išsilavinti – palankiai. Nepriklausomybės metais Lietuvos universitetui (1922-1940 m.) teko išspręsti sudėtingą klausimą – parengti besivystančiai Lietuvos valstybei įvairių sričių specialistų ir specialisčių, kurie vėliau prisidėtų prie šalies vystymo ir lietuvių tautos kultūros plėtojimo. Kokią vietą šioje sistemoje užims moterys, apsprendė per visą nepriklausomybės laikotarpį puoselėta mintis, jog aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Galiojantys įstatymai nenumatė jokių normų, kurios suskirstytų žmones į grupes, nors tikrovėje aukštasis mokslas buvo prieinamas tik pasiturintiems žmonėms. Nepaisant to, studenčių skaičius vis augo, o jų veikla vienareikšmiškai plėtėsi, tuo sulaukdama įvairiausių komentarų.