Categories
Esė Meilės Vitkauskaitės dienoraštis Savęs pažinimas

Kas yra meilė?

R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“
R.Rolanas: „Kūnas — mažiausia, ką moteris gali duoti vyrui.“

Apie meilę pasakyta begalė įvairiausių prieštaringiausių žodžių ir pamokymų, prirašyta tomai eilėraščių ir romanų. O vis dėl to ji tebėra paslaptingiausias žmogaus jausmas, kurį sunku apibūdinti ir įvertinti visiems žinomais žodžiais, nes tai toks individualus, nepakartojamas, intymus jausmas, kad drovu atverti širdį kam nors, išskyrus tą, kurį myli.

Žmonių pažiūros į meilę turbūt niekada nebuvo tokios margos ir prieštaringos, kaip dabar. Bene daugiausiai  žalos meilės sampratai ir pačiai meilei yra padaręs bandymas ją atskirti į kūniškąją ir dvasinę, ypač tų pradų atskyrimas ir supriešinimas. Praeityje ir tam tikrais istorijos laikotarpiais prieita iki tokio kraštutinumo, kad į kūniškąją meilę vyravo toks požiūris, jog ji nuodėminga, nepadori ir net gyvuliška, o žmogiška laikyta tik dvasinė, kitaip vadinama platoniškoji meilė. Dabartiniais laikais vis labiau plinta priešingas požiūris — meile vis dažniau vadinami jos kūniškieji malonumai, todėl vis labiau rūpinamasi erotika, kartu pamirštamas ir nutylimas meilės dvasingumas. Kūniškojo meilės prado išlaisvinimas, prasiveržimas mūsų epochoje kartais  vadinamas „sekso revoliucija“.

Abu šie kraštutinumai iškreipia meilės vaizdą ir pačią meilę, sumenkina jos žmogiškąją prasmę ir vertę. Nėra vien kūniškos ir vien dvasinės meilės, abu šie pradai prasismelkia vienas į kitą ir tik jų susiliejimas, vienovė, pusiausvyra sudaro meilės visumą ir pilnatvę.

Categories
Kompiuteriai ir internetas Meilės Vitkauskaitės dienoraštis

Kompiuteris – ir draugas, ir priešas

Kompiuteris gali būti ir draugu, ir priešu.
Kompiuteris gali būti ir draugu, ir priešu.

Darbo skelbimuose bene svarbiausias reikalavimas būsimam darbuotojui – mokėti anglų kalbą ir dirbti kompiuteriu. Kadangi gyvename technologijų vystymosi ir tobulėjimo amžiuje, mokėti naudotis kompiuteriu privalu.  Anglų kalbos mokėjimas ir darbas kompiuteriu simbolizuoja priklausymą jaunajai, veržliai  kartai. Šiandien juk akivaizdu, kad anglų kalbai įsivyraujant visose gyvenimo srityse, dabartiniai vaikai jos mokosi tarsi nesimokydami, kaip kadaise jų tėvai išmoko rusų kalbą – žiūrėdami televiziją, filmus, klausydamiesi muzikos. Svetimų kalbų mokėjimas dar niekam nepakenkė, kaip pasakė A. Kubilius, kalbų mokėjimas – didžiulis turtas, o kaip yra su kompiuteriu?

Yra žmonių, kurie iš prigimties būdami smalsesni kompiuteriu išmoko naudotis būdami šešiasdešimties ir solidesnio amžiaus. Vis dėlto daugiau vyresnių žmonių, įsitikinusių, jog taip šito „meno“ ir neišmoks. Truputį gaila. Kaip tik jiems interneto ryšys palengvintų gyvenimą: susimokėtų mokesčius nestovėdami eilėse, perskaitytų svarbiausias naujienas nepirkdami žurnalų ir laikraščių, bet kada galėtų klausytis radijo stoties „Pūkas“, greitai  ir pigiai nusiųstų elektroninį laišką toli esantiems vaikams ir vaikaičiams. Deja, mūsų vyresni žmonės drovisi mokytis dirbti naujomis technologijomis.

Categories
Meilės Vitkauskaitės dienoraštis Visuomenė

Emigracija – prapultis ar išsigelbėjimas?

„…Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse..“

Migracijos mastai lyginant 2009 metus su 2010 išaugo beveik 400 procentų.
Migracijos mastai lyginant 2009 metus su 2010 išaugo beveik 400 procentų.

Ar vis dar dega Vinco Kudirkos minėta meilė tėvynei lietuvio širdyje? O gal neseniai papūtęs vakarietiškas vėjas „sėkmingai“ užgesino ilgus metus brandintą, uoliai saugotą jausmą? Pažvelgus į šiandieninę šalies situaciją, į Lietuvą it skęstantį laivą paliekančius tautiečius, imi beviltiškai ieškoti atsakymo į iškilusius klausimus: kas atsitiko, ar emigracija iš tiesų žada prapultį tėvynei ir čia likusiems žmonėms?

Masinė lietuvių emigracija jau tapo viena aktualiausių, neklysiu sakydama, skaudžiausių problemų mūsų visuomenėje. Statistikos departamento duomenimis daugiau nei pusė milijono Lietuvos piliečių išvyko ieškoti laimės svetur. Tokie duomenys gąsdina ne tik valdžią, bet ir daugelį žmonių. Įdomu tai, kad net Antrojo pasaulinio karo metu šalis prarado mažiau žmonių nei paskelbus nepriklausomybę. Viena dėstytoja teigė, jog dėl tokių sparčių emigracijos srautų ir mažėjančio gimstamumo mūsų valstybė po kokių 200 metų išnyks  iš pasaulio žemėlapio. Negi Lietuva taps dar viena prarastąja Antlantida, būsimoms kartoms girdėta tik iš senolių pasakojimų ir istorijos vadovėlių? Taip, tokios mintys baugina… Tik radę tinkamą problemos sprendimą, galėsime išvengti liūdnos ateities.