Dalis žmonijos iki šiol nepripažįsta Aukščiausios Valios Jėgų. O kas tai yra? Tai bendras Būtybių apibendrinimas, esančių žymiai aukštesniame savo išsivystymo lygyje. Jos gyvena greta žmogaus nematomame plane, kituose vibracijose ir savimi apjungia tą idėją, kuri išreiškiama Dievo vardu ir jo valia. Kiekvieno žmogaus gyvenimas, diena iš dienos, audžiamas Aukščiausios valios ir Aukščiausiųjų Būtybių. Kiekvieną minutę žmogus gali tai jausti savo mintyse, jausmuose, energijose ir nesvarbu, kad tuo netiki arba tiki fanatiškai. Šiuolaikiška žmonija savo praeituose tūkstantmečiuose išsluoksniavo žinias. Jos likutinės, tikros, turėtos kituose rasėse ir / arba gautos iš Didžiųjų Pranašų, atėjusių į žemę perduoti religiją, tikėjimą. Vėliau žmonės išsiskirstė į dvi grupes – tikinčiuosius ir netikinčius. Tokiu būdu priėjome iki absurdo: mokslininkai pasiūlė savo ,,pasaulį”, kuris yra tik ,,toks ar anoks”, kuriame pripažįstami tik tam tikri dalykai. Žmonių grupės yra diskriminuojamos už jų savitas mintis, nesutampančias su mokslininkų . Be to yra valstybės ir valdžios, kurių lyderiai piliečius mąstančius šiek tiek per „plačiai” gąsdina, o neretai ir uždaro į psichiatrijos ligonines arba net fiziškai sunaikina.
Temos Archyvai: Mečislovo dienoraštis
Daugiamatė medicina – požiūris į chroniškų ligų atsiradimo priežastis
Visa Rytų natūr-filosofija tvirtina, kad bet koks biologinis organizmas susidedantis iš skirtingų funkcionalinių sistemų, tuo pačiu yra ir vientisas organizmas. Į bet kokį poveikį iš išorės atsako vientisa reakcija. Taigi, negalima dalinti organizmo į atskiras dalis ir gydyti kiekvieną organizmo dalį atskirai. Ši koncepcija yra priešinga Vakarų civilizacijos medicinos požiūriui. Pastaruoju požiūriu, žmogus yra suskaidytas į dalis ir taip buvo sukurtas kibernetinis gydymo modelis, neįtraukiant į gydymo procesus nei žmogaus minčių, nei emocijų, nei jausmų, taip pat ir daugybės kitų energoinformacinių ryšių bei sąveikos aspektų, egzistuojančių tarp organų, apie kuriuos rytų medicina žino jau keturiasdešimt amžių. Vakarų medicinos mokslas išstudijavo galybę patologijų, surašytų 65 000 aprašuose. Kad susigaudytumėme tokioje informacijos gausybėje, iškyla būtinybė šitoje aprašymų mozaikoje surasti patį žmogų, jo gyvenimą, organizmą. Galima gydyti vieną ligą ir nepamatyti kitos. Gydymo proceso metu įmanoma sukurti tokią būseną, kada gydyti ilgesnį laikotarpį yra naudingiau, nei išgydyti greitai ir paprastai. Todėl yra svarbu suvokti bendrus organizmo mechanizmus, kurie sukelia chronišką ligą arba išgydo. Daugiamatės medicinos požiūriu – šitų mechanizmų nesuvokimas ir jų nematymas, sukuria chroniškumo būseną. Negalima tvirtinti esant sveikam, jei organizme yra kažkokia patologija. Kai serga viena struktūra-organas, tai serga visas organizmas-sistema. Remdamasi šiuo supratimu ir naudodama sisteminį požiūrį, daugiamatė medicina išskyrė tris ligų atsiradimo būdus-mechanizmus, kurie sukuria bet kurią chronišką ligotumo būseną: 1. informacinis-energetinis mechanizmas; 2. streso-insulino mechanizmas; 3. imuniteto deficito mechanizmas.
DAUGIAMATĖ MEDICINA IR BIOLOKACIJA
- „Pažink save“
Žmogus yra daugiamatė sistema, kurios įprastomis priemonėmis ištirti neįmanoma. Net labiausiai išsivysčiusiose šalyse ligų ne mažėja, o atvirkščiai – tik daugėja. Ką daryti?
„Pažink save“, – sakydavo senovės išminčiai, turėdami omenyje ne vien tik kapstymąsi jausmuose ir emocijose, bet ir organizmo, jo santykių su gamtos pasauliu, visišką savojo „aš“ suvokimą. Jie buvo teisūs.
Kokie yra tokio pažinimo šaltiniai?
1. Religinis potyris. Visos septynios pasaulio religijos (krikščionybė, budizmas, islamas, dzenbudizmas, daoizmas, induizmas, judaizmas) laikosi tos pačios nuomonės – žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra sudarytas iš fizinio kūno, dvasios ir sielos.
2. Intravertinės žinios. Kas tai? Visais laikais buvo tokių, kurie naudojosi intuityviu žinių gavimo būdu – sapnais, meditacija, mediumizmo reiškiniais ir pan. Manoma, kad taip atsirado ir religiniai mokymai, buvo padaryta daug mokslinių atradimų (Mendelejevas, Tesla ir t. t.). Atrodytų, jog intravertiniai pažinimo metodai yra pernelyg neobjektyvūs, bet dažnai tolesni tokių įdėjų tyrimai tik patvirtina jų realumą.