Temos Archyvai: Jurgitos Jakūnienės dienoraštis

Man patinka Kalėdos…

Kiekvienais metais laukiu Kalėdų… ir tuo pačiu nelaukiu jų, nes kiekvienais metais prisiplanuoju kalnus darbų, prisigalvoju įsipareigojimų: iš pagrindų sutvarkyti namus, išblizginti kiekvieną kampą, sugalvoti ir nupirkti originalias dovanas artimiesiems ir giminaičiams, surasti kalėdiniam stalui receptus patiekalų, kurie nustebins namiškius. Kasmet neišvengiamas maratonas po parduotuves, o ir darbe nemažesnė įtampa – artėja metų pabaiga, metinių ataskaitų ruošimas, dar nepamiršti pasveikinti klientus ir kolegas… kasmet iš noro turėti tobulas Kalėdas, kai šeima susėsdavo prie Kūčių stalo, jausdavausi it nuvarytas arklys. Nes ir plėšiausi daugiausia, juk viską turiu padaryti pati, o kaip gi, juk niekas kitas taip gerai nepadarys… Taip ir praeidavo tos šventės kažkaip ne taip – lyg pro šalį, nepalietę širdies tuo šventiniu džiugesiu. Su didžiausiu atidumu parinktos dovanos, ant kalėdinio stalo, rodos, tik jerubių trūksta – deja, man atrodė, kad visa tai artimieji priima lyg savaime suprantamą dalyką. Dažniausiai, ką pajusdavau – lengvą erzulį, kad šeima nesupranta, neįvertina, kiek pastangų, kiek nervų, kiek sveikatos įdėjau, ruošdama tokias „tobulas“ šventes.

"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."
"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."

Tačiau šiemet viskas pasikeitė – metų pradžioj likau be darbo. Vyras jau antri metai bedarbis, vaikai studentai… Gerai, kad seserys padeda, ačiūdie, nors mokslų vaikams mest nereikia, mąsčiau sau, o visa kita kaip nors iškentėsim. Stengiausi nepasiduoti blogoms mintims, tačiau kur jos dings – tarsi šešėliai tūno už nugaros, tik ir laukia, kada ateis silpnumo akimirka. Su baime laukiau artėjančių švenčių – pinigų nėra, nežinia, ką padėsiu ant kalėdinio stalo, o jau apie dovanas tai net svajoti nėra ko… Ir staiga prisiminiau epizodą iš bene prieš šimtą metų matyto filmo „Vėjo nublokšti“: Skarlet, išpuoselėta aristokratė, pratusi tik prie puošnių drabužių, karietų ir aukštuomenės balių, karo metu priversta kapstytis svetimam lauke,  pažliugusiam nuo rudens lietaus ir ieškoti ten užsilikusių šakniavaisių. Pagauta įniršio ir ryžto, besileidžiančios saulės fone, ši liaunutė moteris iškelia į dangų ranką su iškapstyta daržove ir sušunka: „Prisiekiu, Dieve, kad darysiu viską, bet mano šeima nebadaus!.. Beveik kaip kine ir aš prisiekiau sau, kad darysiu viską, bet šventės bus – ir jos bus gražios.

Toliau skaityti Man patinka Kalėdos…