Temos Archyvai: Jurgitos Jakūnienės dienoraštis

Apie bedugnę

„Jūsų būtyje yra gili praraja lyg kokia bedugnė. Jums niekada nepavyks užpildyti šios prarajos, nes jūsų poreikiai yra neišsenkantys. Tad turite darbuotis aplink ją, kad praraja palaipsniui užsitrauktų.“ Henri J.M.Nouwen

Gyvenime nutinka dalykų, kurie užgriūva pečius sunkia našta, sunkiai lenkdami prie žemės kaip šiųmetinio pavasario sniegas liaunas medžių šakas.  Kai kurie dalykai atrodo tokie baisūs ir neteisingi, kad tavo širdyje, rodos, atsiveria amžina praraja. Kurį laiką priblokštas žiūri į tą atsivėrusią bedugnę ir negali suvokti, reali ji ar ne? Kartais galvoji, jog tai – tik miražas, štai, mirktelsi akimis ir ši regimybė, vos suvirpėjusi, išnyks, ir tu laimingas nustraksėsi tolyn. Tačiau jau kitą akimirką ši bedugnė užgriūva savo nesuvokiama tamsa ir tu kiekviena savo ląstele pajunti – deja, ji egzistuoja… Štai ji prieš tave, atvėrusi savo bedantę, grėsmingą burną, šnibžda tau: „…viskas beprasmiška, eikš, eikš pas mane…“

apie bedugne

Toliau skaityti Apie bedugnę

Eksperimentams virtuvėje: kvapni lęšių sriuba su apelsinais

kvapni lęšių sriuba su apelsinais
kvapni lęšių sriuba su apelsinais

Nors man prie širdies tradicinė lietuvių virtuvė, tačiau kartais paieškau ir naujų valgių įprastiniams pietums paįvairinti. Kadangi mano biudžetas yra labai ribotas, tad nemėgstu tokių „aukštuomenės kulinarijos“ receptų, kuriems reikia lašišų, liežuvių, kumpių, parmezanų, jūros šukučių ir pan. Šis receptas gana paparstas, tačiau šeimai labai patiko ir sakė, kad labai kvepia Kalėdomis, taigi siūlau ir jums paeksperimentuoti: Advento ir artėjančių Kalėdų proga siūlau pasigaminti kvapnios lęšių sriubos.

Nors kadaise lęšiai buvo laikomi varguolių maistu, tačiau šiandien verta prisiminti šį ankštinių šeimos augalą – jo sėklose baltymų yra daugiau nei mėsoje, taip pat gausu mineralinių medžiagų ir ląstelienos. Vegetarai lęšiais keičia mėsą, tačiau ir mums pravartu kartas nuo karto atsisakyti riebių kepsnių ar nežinia iš ko padarytų dešrų, juolab kad lęšiai ne tik maistingi, bet, kaip parodė moksliniai tyrimai, mažina onkologinių ligų riziką. Be to, skirtingai nuo kitų ankštinių šeimos atstovų, jie nesukelia meteorizmo.

Toliau skaityti Eksperimentams virtuvėje: kvapni lęšių sriuba su apelsinais

Vasarvidžio mintys

...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...
...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...

Ko aš galiu pamokyti savo vaikus, nugyvenusi beveik pusę amžiaus? Žmogaus gyvenime tai visai nemažai, tačiau amžinybės atžvilgiu tai tik akimirksnis. Noriu jiems pasakyti: vaikai, žmogus – tik smiltelė laiko ir visatos begalybėj, tačiau tai tenesukelia jums menkumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažesnė jaučiuosi, nes suprantu, jog aš nepralenkiu aguonos grūdelio, kuris sugeba net ir nepuoselėjamas stebuklingu būdu virsti nuostabiu vėjyje plevenančiu žiedu… Tačiau tas menkumo jausmas visai negniuždo manęs, priešingai – dingo poreikis pūstis, dėtis tuo, kuo nesi, kalbėti ir daryti tai, ko visai nenori. Jaučiuosi, lyg prieš daugelį metų iššokau į platų betoninį taką ir ilgus metus iš visų jėgų bėgau, stengdamasi neatsilikti nuo besigrumiančių dėl vietų minios priekyje. Tačiau šiandien atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu išsukti į šoną, susirasti takelį, vedantį į žalią pievą ir braidžioti ten po rasotą žolę, besiklausant tylos… braidžioti, nepaisant  pro šalį einančių ir sukinėjančių pirštą prie smilkinio… Supratau, kad tas gyvenimo tempas, kurį diktuoja aplinkinis pasaulis, nė kiek nepadeda padaryti daugiau. Anaiptol, tai nuodija smegenis, verčia tave nemąstančiu robotu, be jausmų  ir be jokios atsakomybės, tik su vis labiau besiraizgančiu emocijų kamuoliu, kuris tave supančioja ir gramzdina nepagrįstų iliuzijų liūne… Nėra jokio „gyvenimo tempo“, mano vaikai,- sakyčiau,- tai tik tokia šiuolaikiška mankurtizmo forma. Nesileiskit bukinami, žiūrėkit aplink išplėstom akim ir nepaliaukit viskuo stebėtis. Ir nebūtina užsikarti į Džomolungmos viršūnę, kad suvoktum Pasaulio didybę ir tobulumą – tai galima suvokti ir tyliai sėdint po obelim. Kaip kad sėdžiu dabar aš, klausausi tylaus bičių dūzgenimo, pušų ošimo ir tolimo griaustinio grumenimo…

…Ir staiga suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti visus tuos garsus, tą žolės žalumą, plazdenančios aguonos žiedo grožį, dobiliukų ir liepų medaus kvapą, orą švelniai narstantį bičių dūzgenimą, tą visą gilų vasarvidžio dangaus žydrumą… Suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti viską, ką tik Dievas sutvėrė. Į kišenes tegali prisikrauti keletą saujų monetų, banko sąskaitos suryja tavo energiją ir jausmus, kuriuos galėtum atiduoti mylintiems… O čia, po sena obelim, nei iš šio nei iš to pajunti, kad viduj esi tokia pilna, tokia beribė… kaip jūra ar vandenynas…

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės…