Temos Archyvai: Ingridos Virinaitės dienoraštis

Muzikos galia sielai

Vienas žymiausių paveikslų, vaizduojančių Pitagoro "sferų harmoniją". Piešinyje matomos plantų judėjimo kryptys ir kiekvienai planetai yra priskirtas atskira nata iš tuomet Graikijoje naudotos muzikinės dermės.
Vienas žymiausių paveikslų, vaizduojančių Pitagoro "sferų harmoniją". Piešinyje matomos planetų judėjimo kryptys ir kiekvienai planetai yra priskirtas atskira nata iš tuomet Graikijoje naudotos muzikinės dermės.

Muzika yra prasminga, dinamiška, veikianti gyvenimą. Dar Antikos laikais filosofas Pitagoras pasakė: „Pasaulis – vientisa harmonija“. Ar žinojote, kad žodis „harmonija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „sąskambį, darnumą“? Dabar harmonija – mokslas apie taisyklingą akordų sudarymą ir jų jungimą, kitaip sakant, tai muzikos mokslas. Istorija ir faktai pasakoja apie muziką, lydėjusią žmogų visose gyvenimo situacijose, istorinėse epochose. Kai širdis smarkiai daužosi, visas kūnas virpa ir vidinis „aš“ nori šaukti iš džiaugsmo – pradedame dainuoti. Kai mintys laksto kloniais, vis kažką apmąsto – pradedame tyliai niūniuoti. Kai einame į žygį, leidžiamės į ilgą kelionę – norime dainuoti! Ir kai ašaros rieda skruostais ir akmuo spaudžia krūtinę – lūpos pradeda kurti raudą…

Šiomis dienomis niekas neabejoja, kad muzika daro įtaką žmogui: nuteikia maloniai, sukelia šypseną, išjudina, virpina sielą, veikia organizmą, o neretai išprovokuoja negatyvias emocijas. Jeigu apsidairytume aplinkui, pamatytume gatvės minioje jaunus žmones, tarp kurių aštuoni iš dešimties kaip taisyklė būtų su ausinėmis. Vis daugiau sutiksime žmonių, kuriems muzika būtina dirbant, mokantis, įtemptai galvojant, o juk garsas – tai vibracinis laukas, kaip jau minėta, jis vienaip ar kitaip veikia žmogų. Yra ir daug tokių, kurie negali susikaupti net prie menkiausio garso, triukšmo – muzika jiems būtų tik kliūtis.

Toliau skaityti Muzikos galia sielai

Atviručių mainai

Vienas neseniai publikuotas straipsnis įkvėpė papasakoti apie postcrossing‘ą, mainus atvirutėmis. Laisvalaikio praleidimo būdas, pomėgis, galimybė praplėsti savo akiratį bei pradėti kolekcionuoti atvirutes, daugumai tapo hobis, kuris atima nemažai lėšų, bet, sunku neužeiti į paštą ir abejingai praeiti pro atvirutes. Susirašinėjimas laiškais nebėra madingas? Reikia sutikti, kad dabar norint pabendrauti su artimaisiais, draugais, siunčiami elektroniniai laiškai, skambinama telefonu. Ir tai labai patogu. Galima ilgai burnoti, kaltinti naująjį technologijų amžių, kuris negailestingai atima tradicijas ir įveda naujas, kurias ne visi yra pasirengę priimti. Arba, galima pasidomėti kitomis alternatyvomis ir pasiūlymais.

Sumažėjo laiškų poreikis, bet jaunimas vis dar aktyviai bendrauja su bendraamžiais, ieško kitataučių draugų, tobulina savo užsienio kalbos žinias rašydami laiškus. Tikriausiai yra  ir vyresnio amžiaus žmonių aktyviai susirašinėjančių laiškais. Šalia šios informacijos pasikeitimo priemonės 2005-aisiais metais pasirodė postcrossing‘as. Internetinę svetainę sukūrė portugalas, kuris dar buvo tik studentas. Vaikinas mėgo laiškus, atvirutes, nekantraudamas tikrindavo pašto dėžutę, ir žinojo, kad pasaulyje yra daugybė kitų žmonių, kuriems bendravimas teikia džiaugsmą. Dėl to pradėjo galvoti, kaip visus suvienyti, galiausiai gimė postcrossing‘o projektas, sukurta internetinė svetainė pasiekiama visiems nemokamai. Toliau skaityti Atviručių mainai

Skaitiniai sielai

Ar teko girdėti apie italų rašytoją Bruno Ferrero? Gimęs 1943 m. nėra plačiai žinomas visame pasaulyje. Ir tuo pačiu – žinomas daugumai, padėjęs įžiebti viltį širdyje, parodęs, kad paprasta atrasti grožį, nuraminęs, pamokantis ir kartais parodantis, į kurią pusę reikėtų žvelgti. Galbūt kaip tik ten laukia asmeninė legenda?

Bruno Ferrero knygos viršelisJis ne tik rašytojas, bet ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai. Jei mėgintumėte rasti kokios nors informacijos naudodamiesi google, tiesą sakant, nedaug tepavyktų išsiaiškinti. Nėra straipsnių pristatančių autoriaus kūrybą, nėra jo gyvenimo istorijos aprašymų, sunku rasti ir portreto nuotraukų. Tikėtina, jog Bruno Ferrero nenorėjo kalbėti apie save, jam rūpėjo tik kalbėti savo kūriniais, jo pasakojimai – sielos žodžiai, pasakantys daugiau nei bet koks žurnalistinis straipsnis. Rašytojas vadovauja leidyklai „Elledici“, o jo knygos nėra platūs kūriniai, tai nedidelės apimties knygelės, kuriose yra istorijos sielai. Daugiausiai rašo religine tematika, kalbėdamas apie Dievą, bet yra parašęs ir kūrinių mažiesiems bei knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis.

O apie ką kalbama, kai sakoma: „trumpi pasakojimai sielai“? Taip yra pristatomi Bruno Ferrero kūriniai, čia žanras, apie kurį ir norėčiau pakalbėti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma „pasakojimas – tai, kas pasakojama; trumpas prozos kūrinys, apsakymas“, „trumpas – kuris nedidelio dydžio, neilgai trunkantis“, „siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Sąvokos atrodo aiškios ir suprantamos, jos aiškėja ir pradedant skaityti knygą. Pradžioje nustebina, kad istorijos tikrai neilgos, kai kurios užima vos vieną puslapį, o knygelė mažo formato. Bet, pasirodo, to visai užtenka. Reikia būti pakankamai talentingu, kad tokios nedidelės apimties istorijos žodžiuose, sugebėtum užkoduoti gilią prasmę. Skaitant, atrodo, kad iš vidaus esi šildomas, nusišypsai, istorijos ramina. Ir tai stebina. Autorius panorėjo būti kuo labiau nežinomas, neskelbė informacijos apie save, bet knygynų ir bibliotekų lentynose išrikiuotos knygelės byloja apie jo buvimą.

Ingrida Virinaitė