Categories
Aušros dienoraštis Religija

Drungeliškės koplyčia

Dažnai gyvenime į širdį įsliuogia nerimas. Dažnai griūva tikėjimas savimi ir pasauliu. Dažnai prarandama pusiausvyra. Dažnai trūksta paprasčiausios tylos. Dar dažniau ją rasti labai sunku… Bet yra tokių vietų – ramybės slėnių, kuriuose užtenka pasėdėti, patylėti ir viskas pasitaiso. Dingsta abejonės, nuovargis, netikėjimas, nusivylimas. Lieka tik ramuma.

Drungeliškės koplyčia
Drungeliškės koplyčia

Viena iš ypatingų ir gydančių vietų – Drungeliškės koplyčia, esanti šiaurinėje Gvaldų kaimo pusėje. Ji garsėja stebuklinga Jėzaus Nazariečio statula. Ši koplyčia ypatinga ir neįprasta architektūra – ji dviguba. Viduje yra senoji, pirminė koplyčia, virš kurios buvo pastatyta dabartinė. Aplinka taip pat nuostabi – miškai, žaluma, samanų paklotė.(Prisipažinsiu, atidarius koplytėlės duris, laikas tarsi sustojo, viskas nuščiuvo – liko tik sodri tyla, kuri nė iš tolo nepriminė tuštumo tylos.) Ant stalo viduje yra sąsiuvinis, į kurį galima užrašyti prašymus, padėkoti ar tiesiog aprašyti įspūdžius. Ant sienų kabo paveikslėliai, nuotraukos, kryželiai, gėlės. Tiesa, viskas dvelkia senove ir užmarštimi, tarsi apleisti namai, nebeturintys gyventojų. O gaila, nes šiais laikais (kaip ir visada) trūksta laiko apgalvojimams, pamąstymams, bandymams išsiaiškinti atsakymus į svarbius klausimus. Trūksta laiko nusiraminimui, vertybių ir prioritetų susidėliojimui. Dėl laiko stokos tokiems dalykams, vis dažniau pasiduodama daugumos įtakai, priimamos masinės vertybės. Nes tiesiog nebėra laiko pačiam galvoti ir sijoti – teisinga tai, ar ne. Kai patenki į Drungeliškės koplyčią ar kitą panašią vietą, nori to ar nenori, bet švysteli galvoje nekasdieniškos ir neliečiančios buities mintys. „Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje“ – yra rašęs Vytautas Mačernis.

Atrasti stebuklingą, ramybę gaivinančią vietą – tikras džiaugsmas. Argi laiko sustojimas nėra stebuklas? Kai išgirsti plakant širdį visoje supančioje erdvėje, ant grindų, prie lubų, tarp sienų… kai nedrįsti žengti žingsnio, nes be laiko pančių jautiesi tikras, tikresnis nei įprasta…

Kai ramybė, viltis ir pasitikėjimas yra viskas, kas lieka.

Categories
Aušros dienoraštis Esė Kinas

Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma

Kasdieniai ritualai. Atsikelti, apsirengti, išsivalyti dantis, nusiprausti, papusryčiauti, tęsti, tęsti, baigti dieną. Vėl keltis, vėl tęsti, vėl baigti. Kad ir koks bebūtų gyvenimo būdas, jis tampa kasdienybe. Keliautojo po pasaulį kasdienybė – tie patys burtažodžiai sutinkant nepažįstamus žmones, tas pats pasitenkinimas išvydus kažką naujo, kasdienis nepasotinamas troškimas ištrūkti iš kasdienybės. Deja, nors ir bandome iš jos ištrūkti, tik dar labiau į ją įsiveliame, o save nubaudžiame suvokimu, kad tai tėra beprasmiškas to paties kartojimas.

Kobas Abė Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis... Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas - dar ne visas gyvenimas
Kobas Abė „Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis… Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas – dar ne visas gyvenimas“

Pilką, tiesiogine to žodžio prasme, monotoniją matome ir vengrų režisieriaus, Belo Tarr, filme „Turino arklys“. Tai istorija apie arklio, kurį pamačius, atsiskleidė vokiečių filosofo Frydricho Nyčės beprotybė, likimą. Pilka (netgi juoda!) kasdienybė yra viskas, ką matome šiame filme. Iš esmės, tai beveik sutampa su daugelio gyvenimu. „Turino arklyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka du žmonės. Žmonės, gyvenantys vėjyje, vandens iš šulinio nešime, daržinės durų uždaryme, virtų bulvių su druska valgyme, arklio kinkyme ir kažko laukime. Tiesa, dvi su puse valandos stebėdami tokį gyvenimą, įžvelgiame, koks jis absurdiškas, beprasmiškas ir tuščias. Beveik jaučiamės laimingi, kad mūsų gyvenimas ne toks! Bet iš tiesų, mūsų gyvenimas savo absurdiškumu ir tuštumu dažnai identiškas šio filmo gyvenimui. Žinoma, mūsiškis apvilktas naujais blizgančiais drabužiais, malonumais, naujomis patirtimis, kurios esą užpildo tuštumą. Viskas tam, kad užmaskuotų skurdžią monotoniją.

O dabar, kovo pradžioje, mūsų pasaulį pradeda gaivinti spalvos. Rodos, dingo tas juodai baltas kartojimasis. Galime išeiti pasivaikščioti nutirpusiais takeliais, saulei šildant veidą, vis garsiau čiulbant paukščiams. Pavasariui suteikiama didelė galia – žmogaus sielos gaivinimas iš stagnacijos. Ir iš tiesų, daugelis stengiasi tą mistišką jėgą išnaudoti, pasiryžta kam nors, keičiasi, stengiasi būti geresniais. Bet štai, pabundi šviesų kovo rytą, eini valytis dantų, pusryčiauti, važiuoji į darbą/mokyklą, darai tą patį, ką ir prieš mėnesį, tęsi, tęsi, tęsi, pribaigi dieną. Ir vėl. O rodės, kad kasdienybę taip puikiai pakeitė spalvotas pavasario gaivalingumas.

Tenka susitaikyti – kasdienių ritualų, kasdienių minčių ir amžino kartojimosi neišvengsime. Tai tarsi storas ledas, kuris pakilus temperatūrai truputį atitirpsta, bet tik trumpam ribiniam akimirksniui. Taigi ar verta bėgti nuo tos užvaldančios monotonijos tuštumos? Ar tie mūsų kasdieniai įpročiai nėra gražūs? Argi žmogaus gyvenimas ir nėra tuo ypatingas, kad jame egzistuoja kasdienybė, kad ribiniais laikotarpiais savo švytėjimu mūsų dvasią kelia aukštosios akimirkos? Galbūt didžiausias gyvenimo menas yra pripažinti kasdienybę ir ją mylėti, dažyti ją spalvotais pieštukais – nenuilstamai.

Categories
Aušros dienoraštis Menas

Liaudies muzika – vis dar gyva?

Turbūt daugelis sutiks, kad etninė muzika yra labai svarbi kiekviena tautai. Ji visuomet daugiau ar mažiau pristato ją kūrusius ir kuriančius, ja alsuojančius žmones. Deja, dabar tikroji liaudies muzika atrodo nuobodoka ir svetima.

Puikiai žinome, kokia yra mūsų liaudies kūryba. Lietuviai itin nedrąsiai ir švelniai apdainavo meilę, neafišavo geismo, meilės troškimo, merginos vadinamos lelijėlėmis, vaikinai – dobilėliais. Jausmų pasaulis labai švarus ir tyras, galima sakyti, truputį vaikiškas ir naivokas. Bet pažiūrėkime, ar liaudies muzika yra gyva šiomis dienomis. Didelė dalis jaunimo sako, kad liaudies muziką myli tik seni žmonės, kurie dainuodavo darbų dainas, vis dar atlikdavo raudas ar girdėjo seneles improvizuojant raudojimo metu. Bet naujausiais laikais egzistuoja nuostabus liaudies kūrybos pasaulis, pulsuojantis gyvybe bei naujumu. Senoji pamiršta kūryba modernizuojama, nepražudant jos savitumo ir jautrumo. Vienas gražiausių pavyzdžių Lietuvoje yra kūrėjas, pasivadinęs Doniu. Jis leidžia išgirsti praeitį net labai jaunam žmogui. Suprantama, kad liaudies kūryba ir jos vieta žmonių gyvenime  niekuomet nebebus tokia kaip kadaise, todėl ją išsaugoti ir mylėti gali padėti tik jos atnaujinimas bei gaivinimas: Donis – „Už aukštųjų kalvelių“.