Temos Archyvai: Religija

Kalėdinis sveikinimas

Mieli draugimiečiai,

Kalėdinis sveikinimas
Kalėdinis sveikinimas

sveikinu Jus visus su Šventomis Kalėdomis. Nuolat stebiuosi, kad senjoriškame amžiuje laikas nė kiek nestabtelėjo ir gyvenimo tempas netapo ramesnis. Priešingai, jis ir toliau – galbūt ne taip sparčiai, tačiau pamažu – didina savo spartą. Neįtikėtina, kad su Jumis sveikinuosi jau ketvirtąsias Kalėdas! Ar gali būti kas nors nuostabiau, kaip sutikti didžiausias šventes su tokiu dideliu būriu draugų, skaityti jų linkėjimus ir sveikinimus?

Todėl ir džiaugiuosi kaip visuomet jau įprastais, bet man labai svarbiais dalykais. Labai malonu, kad skaitytojų ratas nuolat didėja. Kitas labai svarbus akcentas – per ketverius metus labiau subrendę Jūsų pasisakymai ir nuomonės. Brandą aš suprantu, kaip atviros savo asmeninės nuomonės raišką, kuri nėra pataikaujanti, gali būti kritiška ar tiesiog argumentuotai parodanti, kurioje vietoje diskusijos dalyviai ar įrašo autorius galėjo suklysti. Tik toks bendravimas gali būti tikras ir nuoširdus. Džiaugiuosi Jūsų įvairiapusiškumu, kai kurie esate pranašesni kompiuterinėmis žiniomis, kai kurie meniniais sugebėjimais, kai kurie aštriu žodžiu. Tačiau susikalbate ir sudarote unikalų junginį. Didžiuojuosi visais ir jaučiuosi šį nuostabų Kalėdų rytą tikrai puikiai. Dėka Jūsų.

Sveikinu dar kartą Jus visus, mielieji, ir linkiu ramių, atnaujinančių ir turiningų švenčių.

ADVENTO MINTYS


Skelbiu skaitytojos Leontinos laišką:

ADVENTO MINTYS

Laikas, kai susimąstome, ką reiškia laukimas šiame skubėjimo amžiuje. Ramus, sutelktas į paprastas, bet svarbias būties akimirkas laukimas. Atsilikimą nuo civilizacijos progreso ar išmintį?.. Prabangą neskubėti gyventi, neskubėti teisti, smerkti, taip pat – beatodairiškai žavėtis, garbinti?..

Adventas skirtas tam, kad lauktume, tačiau lauktume, nesudėję rankų. Ne tik aktyvūs mūsų veiksmai, protestai, demonstracijos yra kova su krize, tačiau ir kasdienis neabejingumas, mintys, žodžiai. O labdara ir auka visada turi didžią prasmę. Gerumas, nesavanaudiškumas, atjauta ir pagalba – tai pačios didžiausios dovanos ir vertybės, galinčios išgelbėti mus iš krizės. Didžiausias jų privalumas tas, kad jos yra amžinos – nedega, nerūdija, neskęsta, nebijo devalvacijos, o investuotos atsiperka dešimteriopai ir niekada nenueina veltui.

Laukdami Išganytojo gimimo, nepamirškime šito.

Petras Uola, „Kultūra“ – Draugo šeštadieninis priedas. 2009 Gruodžio 5 d.

Adventas. Keturios savaitės susikaupimo, rimties ir laukimo. Pirmą advento sekmadienį uždegame pirmąją žvakę. Po savaitės, antrą sekmadienį – antrą. Prieš Kalėdas, sekmadienį , uždegame ketvirtąją.

Leontina

Leontinos sukurtas vainikas
Leontinos sukurtas vainikas

GYVENIMAS PO GYVENIMO

„Gyvenimas po gyvenimo“ – taip supaprastintai žmonės vadina tai, kas vyksta po mirties, kalbėdami apie pomirtinį pasaulį ir egzistencijos formas jame. Internete šia tema yra tikrai nemažai straipsnių ir rašinių. Kodėl ši tema populiari? Intriguoja, kelia nerimą, baimę, o gal žadina įdomias svajones ir vizijas? Vienas ne tiesioginis atsakymas yra – pomirtinis gyvenimas nuo pat žmonijos istorijos pradžios buvo svarbi kultūros, papročių, pasaulėžiūros ir gyvenimo dalis. Daug esame paveldėję, bet ne viską prisimename. Siūlau trumpam sugrįžti į skirtingų kultūrų praeitį ir žvilgtelėti, kokius pavidalus žmonių sąmonėje įgydavo pomirtinis pasaulis.

Egiptas

Senovės egiptiečiai dar būdami gyvi visą savo gyvenimą kreipė į anapusybę. Teigiama, kad net faraonai tik įžengę į savo sostą, pradėdavo rūpintis būsima kapaviete. Egiptiečiai karštai tikėjo sielos nemirtingumu ir tikruoju gyvenimu laikė ne gyvenimą žemėje tačiau tą, kuris laukia po mirties.

Labai neįprasta ir sudėtinga egiptiečių sielos samprata. Kiekvienas žmogus turi sielą antrininkę – ka, atkartojančią to žmogaus išvaizdą. Tačiau savo ka turi ir stalas ar paukštis, bet mirusio žmogaus siela nekeliauja į pomirtinį pasaulį, o lieka susieta su mirusiuoju. Antroji sielos dalis buvo vadinama ba. Ji palaikydavo ryšį tarp mirusiojo pomirtiniame pasaulyje ir jo kūno. Trečiosio sielos dalies ach dėka žmogus keliaudavo į šviesų pomirtinį pasaulį, nes ach buvo laikoma amžina.

Egiptiečiai pomirtinį pasaulį įsivaizdavo artimą žemiškajam tik laimingesnį ir lengvesnį, kuriame būdavo mažiau rūpesnių, nesunkiai užderėdavo gausus derlius ir pan.

Šumerai

Ereškigal
Ereškigal

Senosios šumerų kultūros pomirtinis pasaulis dar labiau miglotas nei egiptiečių. Jis buvo vadinamas kurnugia. Apie jį pasakota keliuose mituose, tačiau bendrą vaizdą iš to susidaryta yra nelengva. Tai vieta iš kurios negrįžtama. Vienur teigiama, kad pomirtinis gyvenimas yra itin viliojantis. Kitur kalbama apie niūrų požemių pasaulį.

Mėnulio dievo gimimo mite pasakojama apie mirusiųjų pasaulyje tekančią upę, per kurią keltininkas  gabena vėles į kitą pusę. Požemio pasaulį valdo Ereškigal, jame egzistuoja sargai, vartai, teisėjai. Mitas atskleidžia, kad pomirtiniame pasaulyje vėlės gyvena nuogos – prie kiekvienų vartų jos turi nusivilkti dalį drabužių. Šis elementas gali reikšti, jog vėlė pamažu nutraukia bet kokį ryšį su žemiškuoju gyvenimu.

Babiloniečiai ir asirai

Babiloniečių ir asirų pomirtiniame gyvenime gana tamsu ir nemalonu. Jame gyvena mirusiųjų šešėliai, vadinami etimu. Viename epe pasakojama, jog Gilgamešas iššaukęs Enkidu vėlę prašo papasakoti apie pomirtinį pasaulį, tačiau atsakymo neišgirsta, kadangi Enkidu nenori nuliūdinti savo „pašnekovo“. Kai kurios detalės atskleidžia, jog mirusieji valgo duoną ir geria vandenį, tačiau tik tie, kurie buvo palaidoti su visomis apeigomis. Likusieji tenkinasi likučiais, kuriuos randa ten esančiuose šiukšlynuose.

Toliau skaityti GYVENIMAS PO GYVENIMO