Temos Archyvai: Gyvūnai

Rikis

Atsirado jis pas mus pernai, gruodžio pradžioje. Oras buvo toks, kad rodės dangus su žeme maišosi. Trumpam sucypė  pravažiuojančios mašinos stabdžiai, po to variklio gausmas ir mašina nutolo. Aš tvarkiausi ūkiniame pastate, kai atsisukau durų link, pamačiau tarpduryje bestovintį įspūdingo dydžio katiną. Rankose laikiau kibirą su pienu. Tad, nieko negalvodama, pašaukiau:

– Riki, kac kac!

Nedrąsiai priėjo, įpyliau pieno dubenėlin ir katinas ėmė lakt. Iškart matėsi, kad jis ne koks valkata, o gerai įmitęs katinas. Nuo tada jis apsigyveno pas mus. Tiesa, atsargumo dėlei, aš leidau apsigyvent lauko virtuvėje – pas mus ten jauku ir šilta. Greitai susidraugavo su kiemo gyventojais: katinu Parmazonu, avigane Seila ir kiemsargiu Džeriu. Aš visuomet jį šaukdavau:

-Riki Riki!

Tada jis atbėgdavo ir murksėdamas glausdavosi prie mano kojų. Gal tai ir tikrasis jo vardas. Ne tinginys buvo, mėgdavo eiti peliauti.

Išaušo pavasaris. Kaunietė dukra, parvažiuodama namo, parsivežė šunelį – pinčerį, kuris iškart greitai bėga: pavaikė mano Rikį vieną kartą, kitą kartą. Jam tas labai nepatiko. Visi žinom, kad katės išdidūs padarai ir mėgsta, kai iškyla tokie pavojai, gyventi vieni. Tad, ir mano katinas iškeliavo į laukus. Kartais pamatydavau peliaujantį, pašaukdavau, atbėgdavo, pasiglaustydavo ir vėlei nueidavo savais keliais.

Artinasi žiema. Man be galo rūpi, ar besugrįš katinas Rikis?

rikis

EINA KELIU ŠUO IR MAMKA…

mamkaUžklystantiems  į draugauki.me brandaus amžiaus žmonėms šiandien siūlau ne rašinį ar kokį nors gintautišką „esė“ (nesu aš rašytojas ir niekad nebuvau ir nežadu tapti, tiesiog norėjau bendrauti su bendraamžiais senjorais ir sukurti jiems vietą internete), o tiesiog trumpą pastebėjimą.

Esu mėgėjas pasivaikščioti ir tai nuolat darau savo mieste.  Ir štai šios senjoriškos pramogos metu jau geri metai mano ausyse vis pasigirsta keistas skiemenų ir garsų sąskambis – „mamka“. Jis dažniausiai sutampa su šeimininko vedančio savo augintinį vaizdu. Aš kaip visuomet išgirdęs kažką panašaus pradedu mąstyti, koks čia savitas giminystės ryšys ir tarp kokių giminės narių jis įvykęs. Tačiau besidairydamas pamatau vis tą patį nieko nesakantį vaizdą – šunį ir jo šeimininką. Kartais paguodžiu save ūmiu tinnitus ir keliauju sau toliau.

Vakar pagaliau viskas paaiškėjo. Pažįstamas šunų dresūros specialistas man paaiškino, kad dabar įprasta ypač moteriškosios giminės atstovėms šunų atžvilgiu save identifikuoti kaip mamas, arba „mamkas“. „Ateik pas mamytę, pas mamką“ dresuotojų visai nestebina, nes tai pasidarę taip natūralu, kaip ir duoti kaulą savo augintiniui.

Dažniausiai ir aš su bet kokiu nauju „natūralumu“ susitaikau poros savaičių bėgyje. Visgi šiandien tai mane  dar šiek tiek stebina.  Labiausiai stebina kuomet eina motina, mažas vaikelis ir šuo, o mama sako:  „Mano mažyti, ateik pas mamytę“.  Šuniui.

Tai tiek mažos nuostabos  trečiadieniui.