Categories
Rankdarbiai

Nusiraminimui…

001Kaitra Nusiraminimui  labai  padeda  mandalos  vaizdavimas. Jei  labai  susinervuosite  – pabandykite. Galima ir viena spalva…

Categories
Gintauto dienoraštis Kinas Menas

Gyvenimo medis (Terrence Malick, 2011)

Taip jau išėjo, kad šiandien – rašymo apie kiną diena. Noriu paminėti dar vieną filmą, kurį neseniai mačiau. Ne dėl to, kad mačiau, o dėl to, kad prisimenu iki šiandien. Tai režisieriaus Terrence’o Malick’o darbas „Gyvybės medis“, pasirodęs 2011 m. Jau esu sakęs, kad labai vertinu vizualią kino formą, kurią parenka filmo kūrėjai savo istorijos pasakojimui. „Gyvybės medžio“ vizuali forma yra labai solidi. Apūdinti ją žodžiais gana keblu. Į visumą jungiasi rudi atspalviai, švelniai „iškreiptas“ vaizdas, sutirštintantis reikiamus akcentus, be galo lėtai „siūbuojanti“ kamera, erdvūs gamtos peizažai, suponuojantys kosmoso didybę, neįprasti rakursai, leidžiantys naujai vertinti įprastus dalykus, ramūs filosofiniai tekstai… Visai tai žiūrovą lydi nuo pat filmo pradžios iki pabaigos – dvi valandas ir aštuoniolika minučių.

Filmo tematika gana atvira ir nevienaplanė: tėvų ir vaikų santykiai, žmogaus vieta ir prasmė pasaulyje, visatos tikslas, gyvybės atsiradimo ir nykimo klausimai. Ir visa tai telpa į filmo pavadinimą „Gyvybės medis“. Režisierius šį medį augina kruopščiai ir nuosekliai: nuo sėklos užklojimo žemės sluoksniu iki brandžių vaisių derliaus, iki neatsilaikymo prieš nuolatinį virsmą.

Tai tikrai ne pramoginis filmas. Vertėtų žiūrėti mėgstantiems skvarbesnį ir gilesnį žvilgnsį į mus supantį tokį įprastą ir paprastą (?) pasaulį.

Categories
Gintauto dienoraštis Kinas Menas

Wim Wenders filmas apie choreografę Pina Bausch

Mano paskutinis matytas filmas yra vokiečių režisieriaus Wim’o Wenders’o juosta apie ne garsią choreografę Pina Bausch. Beje, Wim’as Wenders’as yra vienas mėgiamiausių režisierių. Esu matęs šiuos jo filmus: „Lisabonos istorija„, „Dangus virš Berlyno„, „Buena Vista Social Club„, „Milijono dolerių viešbutis„, „Žmogaus dvasia„. Žinoma, Wim’o Wenders’o režisuotų filmų sąrašas yra kur kas ilgesnis ir įvairesnis. Šio kino atstovo darbai pasižymi neprilygstamu tapybiškumu, t.y. tiek kameros judėjimas ir perspektyva, tiek scenų kompozicijos labai organiškos, gyvos ir jautrios. Jeigu ne visuomet patiks žiūrovui filmo turinys, beveik neabejoju, kad dėmesį visais atvejais prikaustys pats vaizdas ir kaip šis režisierius bando perteikti patį turinį.

Lygiai toks pat filmas ir „Pina“. Tai muzikinis – dokumentinis filmas, skirtas Philippinai „Pina“ Bausch (1940 m. 27 d. birželio – 2009 m. birželio 30 d.) – modernaus šokio menininkei, choreografei, šokio mokytojai ir baleto režisierei. Manoma, kad XX a. Pina buvo vienintelė pasaulyje sugebėjusi modernų šokį paversti aukštąja ir vertinama meno forma. Jos unikalus judesių sąsajų metodas, garsų ir scenos rekvizitų naudojimo originalumas ir ypatingas bendradarbiavimas su aktoriais repeticijų metų padėjo Pinai išsiskirti iš savo srities profesionalų ir tapti ne eiline menininke, o žmogumi, kuris tą meną formuoja ir keičia. Wim’o Wenders’o pasakojimas tik paryškina šiuos unikalius Pinos bruožus, o filmą galima žiūrėti, kaip istoriją, kaip autobiografiją, kaip muzikinį spektaklį arba kaip nepakartojamų peizažų koliažą. Jį galima žiūrėti daug kartų. Rekomenduoju.