Categories
Gintauto dienoraštis Kinas Menas

Gyvenimo medis (Terrence Malick, 2011)

Taip jau išėjo, kad šiandien – rašymo apie kiną diena. Noriu paminėti dar vieną filmą, kurį neseniai mačiau. Ne dėl to, kad mačiau, o dėl to, kad prisimenu iki šiandien. Tai režisieriaus Terrence’o Malick’o darbas „Gyvybės medis“, pasirodęs 2011 m. Jau esu sakęs, kad labai vertinu vizualią kino formą, kurią parenka filmo kūrėjai savo istorijos pasakojimui. „Gyvybės medžio“ vizuali forma yra labai solidi. Apūdinti ją žodžiais gana keblu. Į visumą jungiasi rudi atspalviai, švelniai „iškreiptas“ vaizdas, sutirštintantis reikiamus akcentus, be galo lėtai „siūbuojanti“ kamera, erdvūs gamtos peizažai, suponuojantys kosmoso didybę, neįprasti rakursai, leidžiantys naujai vertinti įprastus dalykus, ramūs filosofiniai tekstai… Visai tai žiūrovą lydi nuo pat filmo pradžios iki pabaigos – dvi valandas ir aštuoniolika minučių.

Filmo tematika gana atvira ir nevienaplanė: tėvų ir vaikų santykiai, žmogaus vieta ir prasmė pasaulyje, visatos tikslas, gyvybės atsiradimo ir nykimo klausimai. Ir visa tai telpa į filmo pavadinimą „Gyvybės medis“. Režisierius šį medį augina kruopščiai ir nuosekliai: nuo sėklos užklojimo žemės sluoksniu iki brandžių vaisių derliaus, iki neatsilaikymo prieš nuolatinį virsmą.

Tai tikrai ne pramoginis filmas. Vertėtų žiūrėti mėgstantiems skvarbesnį ir gilesnį žvilgnsį į mus supantį tokį įprastą ir paprastą (?) pasaulį.

Categories
Gintauto dienoraštis Kinas Menas

Wim Wenders filmas apie choreografę Pina Bausch

Mano paskutinis matytas filmas yra vokiečių režisieriaus Wim’o Wenders’o juosta apie ne garsią choreografę Pina Bausch. Beje, Wim’as Wenders’as yra vienas mėgiamiausių režisierių. Esu matęs šiuos jo filmus: „Lisabonos istorija„, „Dangus virš Berlyno„, „Buena Vista Social Club„, „Milijono dolerių viešbutis„, „Žmogaus dvasia„. Žinoma, Wim’o Wenders’o režisuotų filmų sąrašas yra kur kas ilgesnis ir įvairesnis. Šio kino atstovo darbai pasižymi neprilygstamu tapybiškumu, t.y. tiek kameros judėjimas ir perspektyva, tiek scenų kompozicijos labai organiškos, gyvos ir jautrios. Jeigu ne visuomet patiks žiūrovui filmo turinys, beveik neabejoju, kad dėmesį visais atvejais prikaustys pats vaizdas ir kaip šis režisierius bando perteikti patį turinį.

Lygiai toks pat filmas ir „Pina“. Tai muzikinis – dokumentinis filmas, skirtas Philippinai „Pina“ Bausch (1940 m. 27 d. birželio – 2009 m. birželio 30 d.) – modernaus šokio menininkei, choreografei, šokio mokytojai ir baleto režisierei. Manoma, kad XX a. Pina buvo vienintelė pasaulyje sugebėjusi modernų šokį paversti aukštąja ir vertinama meno forma. Jos unikalus judesių sąsajų metodas, garsų ir scenos rekvizitų naudojimo originalumas ir ypatingas bendradarbiavimas su aktoriais repeticijų metų padėjo Pinai išsiskirti iš savo srities profesionalų ir tapti ne eiline menininke, o žmogumi, kuris tą meną formuoja ir keičia. Wim’o Wenders’o pasakojimas tik paryškina šiuos unikalius Pinos bruožus, o filmą galima žiūrėti, kaip istoriją, kaip autobiografiją, kaip muzikinį spektaklį arba kaip nepakartojamų peizažų koliažą. Jį galima žiūrėti daug kartų. Rekomenduoju.

Categories
Aušros dienoraštis Esė Kinas

Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma

Kasdieniai ritualai. Atsikelti, apsirengti, išsivalyti dantis, nusiprausti, papusryčiauti, tęsti, tęsti, baigti dieną. Vėl keltis, vėl tęsti, vėl baigti. Kad ir koks bebūtų gyvenimo būdas, jis tampa kasdienybe. Keliautojo po pasaulį kasdienybė – tie patys burtažodžiai sutinkant nepažįstamus žmones, tas pats pasitenkinimas išvydus kažką naujo, kasdienis nepasotinamas troškimas ištrūkti iš kasdienybės. Deja, nors ir bandome iš jos ištrūkti, tik dar labiau į ją įsiveliame, o save nubaudžiame suvokimu, kad tai tėra beprasmiškas to paties kartojimas.

Kobas Abė Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis... Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas - dar ne visas gyvenimas
Kobas Abė „Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis… Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas – dar ne visas gyvenimas“

Pilką, tiesiogine to žodžio prasme, monotoniją matome ir vengrų režisieriaus, Belo Tarr, filme „Turino arklys“. Tai istorija apie arklio, kurį pamačius, atsiskleidė vokiečių filosofo Frydricho Nyčės beprotybė, likimą. Pilka (netgi juoda!) kasdienybė yra viskas, ką matome šiame filme. Iš esmės, tai beveik sutampa su daugelio gyvenimu. „Turino arklyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka du žmonės. Žmonės, gyvenantys vėjyje, vandens iš šulinio nešime, daržinės durų uždaryme, virtų bulvių su druska valgyme, arklio kinkyme ir kažko laukime. Tiesa, dvi su puse valandos stebėdami tokį gyvenimą, įžvelgiame, koks jis absurdiškas, beprasmiškas ir tuščias. Beveik jaučiamės laimingi, kad mūsų gyvenimas ne toks! Bet iš tiesų, mūsų gyvenimas savo absurdiškumu ir tuštumu dažnai identiškas šio filmo gyvenimui. Žinoma, mūsiškis apvilktas naujais blizgančiais drabužiais, malonumais, naujomis patirtimis, kurios esą užpildo tuštumą. Viskas tam, kad užmaskuotų skurdžią monotoniją.

O dabar, kovo pradžioje, mūsų pasaulį pradeda gaivinti spalvos. Rodos, dingo tas juodai baltas kartojimasis. Galime išeiti pasivaikščioti nutirpusiais takeliais, saulei šildant veidą, vis garsiau čiulbant paukščiams. Pavasariui suteikiama didelė galia – žmogaus sielos gaivinimas iš stagnacijos. Ir iš tiesų, daugelis stengiasi tą mistišką jėgą išnaudoti, pasiryžta kam nors, keičiasi, stengiasi būti geresniais. Bet štai, pabundi šviesų kovo rytą, eini valytis dantų, pusryčiauti, važiuoji į darbą/mokyklą, darai tą patį, ką ir prieš mėnesį, tęsi, tęsi, tęsi, pribaigi dieną. Ir vėl. O rodės, kad kasdienybę taip puikiai pakeitė spalvotas pavasario gaivalingumas.

Tenka susitaikyti – kasdienių ritualų, kasdienių minčių ir amžino kartojimosi neišvengsime. Tai tarsi storas ledas, kuris pakilus temperatūrai truputį atitirpsta, bet tik trumpam ribiniam akimirksniui. Taigi ar verta bėgti nuo tos užvaldančios monotonijos tuštumos? Ar tie mūsų kasdieniai įpročiai nėra gražūs? Argi žmogaus gyvenimas ir nėra tuo ypatingas, kad jame egzistuoja kasdienybė, kad ribiniais laikotarpiais savo švytėjimu mūsų dvasią kelia aukštosios akimirkos? Galbūt didžiausias gyvenimo menas yra pripažinti kasdienybę ir ją mylėti, dažyti ją spalvotais pieštukais – nenuilstamai.