DRAUGAUKIME

Šiandien mano įrašas trumpas. Pagyvenusių žmonių slaugos namai ir įrodymas kokį poveikį gali turėti muzika ypač sunkiems ligoniams: galva pakyla, atsiveria akys, pradeda judėti kojos, atgyja judesiai, atgija emocijos, atgija nuotaika, atgija gyvenimo džiaugsmas. Būtinai pažiūrėkite šį video iki galo. Atkreipkite dėmesį į senuko reakciją nuėmus ausines. Stebėkite, kaip jis sunkiai kalbėdamas, dainuoja tiesiog puikiai. [...]

Tu paglostyk delnu grubią beržo tošį.
Beržui reikia tavo šilumos.
Pumpurais žaliais pavasarį dėkos jis,
ošdamas prie tako vienumoj.
Tu priglausk prie beržo savo skruostą,
ašarotą skruostą. Nebijok.
Jis pavasarį sula gaivia  išverks jas dosniai,
nieko neprašydamas už tai.
Tu palieski grubią beržo tošį
savo šilta švelnia ranka.
Gelsvais žirgynais jis šypsosis,
veidą prisidengęs [...]

Prieš milijardus metų, dabar ir visada
Titano darbą dirba motulė visata.
… … ….
Koks didelis bebūtum, vienatvėje nyku.
Ir ji sukūrė žmogų iš ilgesio ūkų.

Nedidelę visatą – su savo žvaigždėmis,
Su savo atradimais ir savo kančiomis.
Alg. Baltakis. Pasaulio sutvėrimas, 1967m.

Kai pirmą kartą pamačiau Raselės grafikos darbą – žmogų su rutuliu virš galvos [...]

Žmogus iškirto girią. Visą gražią žalią girią. Toj vietoj kur medeliai ošė Iškilo namas, toks mūrinis, tvirtas. Žmogaus tvirtovė. O vieną rytą žmogus pamatė medį, tiesiantį į jį šakas. Prakalęs pamatus išaugo medis, tarpdury, neleisdamas išeit. Giliai įaugęs savo Žemėn, Nepanoręs niekur iškeliaut, Įtikėjo galįs priminti žmogui jo šaknis. O gal taip keršijo už iškirstus draugus? Ir  nusprendė žmogus: Tegul auga medis, papuošęs pilką mūro sieną spalvomis.

Taip jau išėjo, kad šiandien – rašymo apie kiną diena. Noriu paminėti dar vieną filmą, kurį neseniai mačiau. Ne dėl to, kad mačiau, o dėl to, kad prisimenu iki šiandien. Tai režisieriaus Terrence’o Malick’o darbas “Gyvybės medis”, pasirodęs 2011 m. Jau esu sakęs, kad labai vertinu vizualią kino formą, kurią parenka filmo kūrėjai savo istorijos [...]

Mano paskutinis matytas filmas yra vokiečių režisieriaus Wim’o Wenders’o juosta apie ne garsią choreografę Pina Bausch. Beje, Wim’as Wenders’as yra vienas mėgiamiausių režisierių. Esu matęs šiuos jo filmus: “Lisabonos istorija“, “Dangus virš Berlyno“, “Buena Vista Social Club“, “Milijono dolerių viešbutis“, “Žmogaus dvasia“. Žinoma, Wim’o Wenders’o režisuotų filmų sąrašas yra kur kas ilgesnis ir įvairesnis. Šio [...]

Skelbiu savaitgalį atsiųstas Zitos Valerijos eiles:
Rekviem vasarėlei…
Keli atodūsiai, kad karšta
Ir tvanku,
Kad saulei kepinant galvelė
Kaista
Ir einant kvepiančiu
žiedais lauku
gėrėtis
Pamirštu,
Nes kūną glembantį
nešt
Kojom nuosavom
Jau darosi
sunku…

Laimės miražas
Pašėlusioj dienų tėkmėj
nepastebim Žmogaus
su jo mintim, svajonėm,
liūdesiu, džiaugsmu.
Vis skubame pagaut
tą Laimės paukštę,
sklandančią jai vienai
žinomais keliais.
Ir nepamatom,
kad pakilęs vėjas,
į sūkurį įtraukęs
mūsų svajones,
jau neša jas tolyn.

Ruduo

Iš už pušelės droviai
žvalgosi ruduo
erškėtrožių raudonom uogom.
Jo rankoje spalvų paletė ir teptukas.
Ir eina jis taip tyliai
lydimas Ravelio Bolero.

Dangus, dar vakar toks vaiskus
Nelyginant birželį,
Apniuko.
Lietaus lašai ir šiltas vėjas -
paskutinis vasaros atodūsis.
Ir medžiai taip nenorom
paklūsta dėsniams nerašytiems
ant žalio rūbo
leisti rudeniui tapyti savąjį peizažą.

Pavasario saulė prašvito meiliai               Ir juokiasi, širdį vilioja.                                              Iškilo į dangų aukštai vieversiai,                         Čirena, [...]