Temos Archyvai: Laiškai iš ligoninės

Padėkos žodžiai ligoninės personalui

"Kartais žodis švelnus vietoj vaisto brangaus"
"...Kartais žodis švelnus vietoj vaisto brangaus..."

Nepamiršim tų valandų ir dienų, ir naktų.,
Buvo džiaugsmo ir ašarų,
Net sukurtų eilių,
Nepamirštamos dienos tos
Na ir ta negalia,
Bet, kai šypsosi daktarė,
Palengvėja dalia.

Kartais žodis švelnus
Vietoj vaisto brangaus,
O sesučių veidai, tarsi
Skleistųs žiedai…
Tas tylus krebždesys
Čia palatoj nakčia
Ir atrodo priglus
Geros fėjos dvasia.

Taip, kaip bėga vanduo,
Taip ir dienos skubės –
Tai palatos šviesa,
Tai namų šiluma.
Ir taip viskas brangu,
Ir širdy kaip ramu –
Ir ateis ta diena
Tik džiaugsmo kupina.

Laikas gydo žaizdas,
Nors palieka randai,
Bet gyventi smagu,
Kai aplinkui draugai…

Adelė ir Algina

Mano erdvė

Mano erdvė
"Mano erdvė"

Prašvito rytas, saulė tuoj pažvelgs

Pro mano erdvės langą.

Aš laukiu jos švelnučių spindulių,

Stebiu ir debesis, kai slenka.

Aplinkui nerimas, tyla…

Kažkur girdėti skubūs žingsniai.

Ir akys liūdnos, – nors ne visada,

Aplanko ir džiaugsmingos mintys.

O ta erdvė manoji – palata,

Koridoriai ir praverti langai…

O už langų tie patys saulės spinduliai

Ir noras didelis – gyventi!

Algina Kriščiūnienė

Eilėraštis dukrai – Zanavykų manasis kraštas

Šį eilėraštį sukūrė Alginos (Adėlės palatos draugės) mama. Štai jo dedikacija:

Šešupė
"O Šešupe miela, mano krašto juosta"

Būk laiminga.

Būk labai, labai laiminga.

Kai manęs nebebus,

Pažvelk ir prisimink.

Leonora Petrauskienė.

Zanavykų manasis kraštas.

Zanavykų kraštas vis garsus nuo seno,

Nes čia daugel vyrų įžymių gyveno.

Čia miškų kalvelės, ten Šešupė plaukia,

Drobių audėjėlės linksmą dainą traukia.

Čia rugiai siūbuoja, ten lineliai žydi,

O vėjelis dainą per laukus palydi.

Čia šilotas ošia, ten bažnyčios bokštai.

Kiek prisiminimų dainom apdainuota.

Čia prie kelio kryžius, ten kapai senolių

Kiek čia kambarėlių mūsų apraudotų.

Čia sena sodyba, ten gandrai kalena,

O pakluonėj beržas pirmą meilę mena.

O prieš daugel metų knygnešiai čia ėjo.

Už tą šviesos žiburėlį katorgoj kentėjo.

O Šešupe miela, mano krašto juosta,

Kiek tu daugel iškentėjus karo metų mūšiuos.

Žydinčios pakrantės miniom išraizgytos,

Sraunus tavo vandenėlis su krauju maišytas.

Verkė motinėlės dukrų ir sūnelių.

Per Šešupę išlydėtų, svetimon šalelėn.

Ei jūs zanavykai, svetur išblaškyti,

Beržų šakos moja – grįžkite namolio.

Leonora Petrauskienė.