Dieną praleidę Nacionaliniame sekvojų parke, apsistojome netoli Los Andželo įsikūrusiame viešbutyje. Keletos sekančių dienų planas buvo kelionė tikriausiai gražiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų keliu, pažymėtu numeriu “1″. Šis kelias vingiuoja pagal visą vakarinę pakrantę, o nuo jo atsiveria nepakartojami vaizdai į ramųjį vandenyną. Mūsų maršrute buvo numatyti šie miesteliai: Santa Barbara, Malibu ir Santa Monika. Kaip puikiai žinote, beveik kiekvienam šių miestų yra skirti atskiri kino filmai ar net dešimtmečiais trukę serialai.

SANTA BARBARA

Pirmiausia pasiekėme Santą Barbarą. Tai vienas garsiausių kurortinių miestų JAV, mėgiamas tiek vietos gyventojų tiek turistų. Santa Barbaroje 2010 m. duomenimis gyveno 88.410 žmonių. Miesto istorijos pradžia siekia net 11.000 metų prieš Kristų, kuomet šiose vietovėse jau gyveno kumašai (angl. Chumash). Būtent šie žmonės buvo tikrieji regiono šeimininkai iki 1542 m., kuomet į Santa Barbaros sąsiaurį atplaukė portugalų tyrinėtojas João Cabrilho.  Sebastian Vizcaino 1602 m. šiai vietovei suteikė “Šventosios Barboros” pavadinimą, atsidėkodamas už tai, kad jam pavyko išgyventi didžiulę audrą, siautusią minėtame sąsiauryje gruodžio 3-osios vakarą, t.y. šventosios Barboros minėjimo išvakarėse.

Vėliau ekspansiją į regioną tęsė ispanai nenorėdami čia užleisti vietos rusams ir anglams. Netrukus besikuriančio miestelio esminį branduolį sudarė ispanų emigrantai atvertinėjantys čiabuvius į krikščionybę. Vietiniai kumašai ėmė nykti dėl europiečių atvežtų ligų, pvz. raupų, nuo kurių neturėjo natūralaus imuniteto.

Didžiausia tragedija Santa Barbaroje įvyko 1812 m. kuomet didelis žemės drebėjimas ir tuo pačiu tsunamis sunaikino didžiąją miesto dalį.

Nebyliojo kino laikais Santa Barbaroje buvo įsikūrusi didžiausia pasaulyje kino studija “Flying A Studios”, kol prireikus dar didesnių vietos ir techninių resursų išsikėlė į Holivudą. Per savo gyvavimo laikotarpį Santa Barbaroje studija sukūrė 1200 filmų, iš kurių išliko tik 100.

MALIBU

Malibu – tai dar vienas Ramiojo vandenyno pakrantės perlas, žinomas savo smėlėtais ir šiltais paplūdimiais. Čia gyvena daugelis Holivudo kino žvaigždžių ir pramogų verslo atstovų. Malibu pagal krantą tęsiasi 34 km. ir daugumas gyventojų įsikūrę per kelis šimtus metrų nuo miestą kertančio pirmojo Amerikos kelio. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 12.500 žmonių.

Kaip ir Santa Barbaroje, šiose vietose gyveno vietiniai žmonės kumašai. Malibu vietovę jie vadino “Humaliwo”, kas reiškia “bangų mūša aidi garsiai”. Kadangi pirmas skiemuo “hu” yra netariamas, pavadinimas laikui einant tapo “Malibu”.

Nors daugumas paplūdimių esančių Malibu yra vieši, kai kurie jų yra privatūs arba pasiekiami tik sumokėjus tam tikrą mokestį. Čia gyvenančios “žvaigždės” tokiu būdu siekia atsiribojimo nuo smalsuolių, nors savo poziciją grindžia paplūdimių saugojimu nuo turistų. Ši paplūdimių viešumo-privatumo tema yra viena aštriausių ir nuolat diskutuojama miestelio savivaldoje. Nesutariama, ar galima leisti žmonėms privatizuoti kai kuriuos kranto ruožus ar ne.

SANTA MONIKA

Santa Monika – tai vienas labiausiai man patikusių vandenyno krantinės miestų. Simpatijas išsakyti žodžiais gana sudėtinga – šviesus, erdvus, gana didelis miestas, šurmuliuojantis gatvės muzikantais, gausybe turistų ir įvairialypėmis pramogų galimybėmis.

Čia taip pat gyvena nemažai Holivudo garsenybių, studentų, trumpalaikių nuomininkų, banglentininkų, jaunų įvairių sričių profesionalų ir pan.

Dėka malonaus klimato Santa Monika tapo mėgiamu kurortu jau praeito amžiaus pradžioje. Miesto pavadinimas kilo pirmiesiems ispanams išsilaipinus šioje vietoje būtent Šventosios Monikos pagal krikščionių kalendorių minėjimo dieną.

Santa Monika yra vienas išskirtiniausių miestų visose JAV. Trys iš keturių viešojo transporto automobilių naudoja alternatyvų kurą. Visi miesto viešieji pastatai naudoja atsinaujinančią energiją. Tokiais žingsniais miestas stengiasi mažinti klimato taršą. Per 15 paskutinių metų šie sprendimai leido sumažinti šiltnamio efekto sukeliamų dujų emisiją net 10 %. Nuotėkų valymo įrenginiai surenka 13,000 m³ vandens per savaitę, kuris kitu atveju patektų į Santa Monikos įlanką. Miestas taip pat atlieka daug kitų žingsnių švarindamas ir puoselėdamas gamtą.

Vieta: Kalifornija, Jungtinės Amerikos Valstijos
Artimiausias miestas: Visalia, Kalifornija
Plotas: 1,635 km2
Įkurtas: rugsėjo 25 d., 1890 m.
Kasmet aplanko: 965 170 lankytojų (2009 m. duomenimis)

Parkas įsikūręs pietinėje Siera Nevados kalnų pusėje ir yra žymus dėl jame augančių gigantiškų medžių – sekvojų. Šiame parke auga ir pats didžiausias pasaulio medis bei apskritai gyvas organizmas mūsų planetoje – sekvoja “Generolas Šermanas”. Jos aukštis yra 83.8 m, skersmuo – of 7.7 m, amžius -  apie 2,300 – 2,700 metų. Miške, kuriame auga “Generolas” galima rasti dar penkis iš dešimties didžiausių medžių augančių Žemėje.

Didžiąją parko dalį sudaro laukinė, automobiliais nepasiekiama gamta. 84% Sekvojų ir greta esančio kito žymaus parko “Kings Canyon National Park” teritorijos galima pasiekti tik keliaujant pėsčiomis arba arkliu.

Pakeliui į parką. Kalifornija

Pirmasis europietis įsikūręs šiame regione buvo Hale Tharp, kuris pasistatė iš sekvojų namą didžiajame miške. Jis leido savo galvijams ganytis miško pievose, tačiau gerbė nepaprastą gamtos didybę ir vadovavo pirmiesiems susirėmimams prieš ketinančius apsigyventi šiose vietose. Tačiau Tharp’o kovos nebuvo itin sėkmingos. Neužilgo čia atsikėlė gyventi utopinė bendruomenė “Kolonija Kaweah”, kuri ėmė sėkmingai ekonomine prasme prekiauti sekvojų mediena. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad sekvojos medis lengvai skyla ir nėra tinkamas statyboms ar baldų gamybai. Galiausiai prekyba nutrūko, tačiau iki tol jau buvo spėta išskirsti tūkstančius medžių.

Nacionalinė Parkų tarnyba savo žinion šį parką perėmė 1890 m. nutraukdama bet kokias statybas bei medžių kirtimus šiame regione. Iki šių dienų parkas pamažu didėjo ir plėtė savo teritoriją. Didžiausias pokytis įvyko 1978 m., kuomet visuomeninės organizacijos laimėjo prieš Volto Disnėjaus korporaciją, ketinusią pirkti gretą esančią teritoriją įrengti slidinėjimo kurortui. Laimei šios žemės  buvo išsaugotos ir vėliau prijungtos prie parko.

Parke yra 240 urvų ir manoma kad dar keli šimtai turėtų būti neatrastų. Čia yra ir ilgiausias Kalifornijos urvas, siekiantis 32 km. Taigi, speleologijos mėgėjams Nacionaliniame sekvojų parke tikrai yra ką veikti.

Parko kraštovaizdis įspūdingas, neįsivaizduoju kiek galima praleisti laiko vaikščiojant po šiuos didžiulius plotus – vaizdai tiesiog fantastiški. Sekvojos taip pat atkreipia į save dėmesį gigantiškais kankorėžiais. Patys didžiausi kartais prilygsta sunokusio ananaso vaisiui.

Kaip visuomet pasakojimo pabaigai keletas fotografijų iš pasivaikščiojimo po šį unikalų gamtos kampelį.

Pasaulyje tikriausiai jau nurimo diskusijos dėl savo laiku labai daug kontraversiškų vertinimų sukėlusio Gunther von Hagens išrasto tikrų žmonių kūnų preparavimo (angl. plastination) metodo, kuris leido be specialių laboratorijų pamatyti iš arti visą žmogaus anatomiją. Paroda jau ilgą laiką keliauja po visą pasaulį. Na, o man pasisekė ją pamatyti Čikagoje, Mokslo ir industrijos muziejuje.

Parodos pavadinimas – “Kūno pasauliai” (angl. Body Worlds). Paroda visomis prasmėmis šiuolaikiška. Ji tinka tiek meno muziejams, tiek mokslinėms ekspozicijoms, tiek visiems besidomintiems žmogaus anatomija – čia daug ką galima pamatyti iš arti: pažvelgti į savo paties vidų. Įdomus parodos aspektas – žmonių figūros. Raumenų, kraujagyslių išsidėstymą galima tyrinėti ne tik stovinčio ar gulinčio žmogaus kūne. Daugelis eksponatų – žmonių atlieka įvairius judesius, t.y. “užsiima įvairia veikla”: žaidžia ledo ritulį, meta jietį, sėdi prie šachmatų lentos ir t.t.

Na, ir svarbiausias (bei jautriausias) Gunther von Hagens sumanymo niuansas – visi parodos eksponatai kažkada buvo gyvi žmonės. Tačiau neskubėkite smerkti mokslininko – menininko. Visi tie žmonės pasirašė specialius sutikimus ir leido po mirties savo kūnus naudoti mokslo ir švietimo tikslams.

Parodos ir jos autoriaus svetainė.

Lugano miestelio gatvė.

San Lorenzo katedros bokštas

Monte Brè kalno viršūnė

Pakeliui su funikulieriumi (kodėl sakoma, kad Lietuvoje vieninteliai pasaulyje funikulieriai?) į Monte Brè Viršūnę.

San Salvatore kalnas

Vaizdas nuo Monte Brè viršūnės. Matomos Alpių keteros.

Restoranas Monte Brè papėdėje

Turistų porelė Monte Brè viršūnėje

Lugano miestelio vaizdas nuo Monte Brè viršūnės

Lugano ežeras

Lugano miesto vaizdas

]]> http://www.draugauki.me/2010/12/lugano-sveicarija/feed/ 7 http://www.draugauki.me/2010/11/kelione-italijoje-verona/ http://www.draugauki.me/2010/11/kelione-italijoje-verona/#comments Mon, 08 Nov 2010 03:49:16 +0000 Kotryna http://www.draugauki.me/?p=7783 Tai bus paskutinis pasakojimas apie mano šios vasaros kelionę Italijoje (ankstesnės dalys – Milno katedra, Milanas, Venecija).

Įspūdžių iš Venecijos tikrai būtų pakakę visiems metams, o gal ir visam gyvenimui. Tačiau turint tik vieną trumpą savaitę tokioje šalyje kaip Italija norisi laiką išnaudoti kuo protingiau. Todėl griždami vėlų vakarą traukiniu į Milaną, galvojome, kur dar galėtume nuvykti. Pasirinkimas buvo gana greitas ir paprastas. Traukinio kelias į Veneciją veda per kitą garsų ir legendinį miestą Veroną. Pasakojimų ir legendų apie šią Italijos vietą tiek daug, kad ilgai mąstyti nebebuvo prasmės. Beje, pro traukinio langus dar spėjome pamatyti miesto fragmentus, o fantazijai sužadinti to tikrai pakako.

Kitą rytą, papusryčiavę viešbutyje, nuvykome į traukinių stotį įsigyti bilietų (jeigu Italijoje bilietus perkate kasose, nepamirškite jų paženklinti specialiuose geltonuose apratuose – kitaip jie negalios). Netrukus jau sėdėjome traukinyje ir laukėme kelionės, kur užtruko ne pilnas dvi valandas.

Po nuostabių Venecijos vaizdų, Verona pasirodė ramybės ir taikos oazė. Jaučiasi tai ir žmonėse, kurie atvažiuoja čia įtvirtinti bei įprasminti savo jausmų bei prisiliesti prie nemirtingos ir nuostabios meilės istorijos, aprašytos Viljamo Šekspyro.  

Viljamo Šekspyro skulptūra ir citata iš Romeo ir Džiuljetos.

Miesto vartai “Porta Borsari”, kurie buvo pastatyti pirmame amžiuje pr. Kr. ir perstatyti į dabartinį vaizdą pirmame amžiuje po Kristaus.

Centrinė miesto aikštė “Piazza dei Signori”, kurioje šurmuliuoja turistai, veikia turgus ir daugybė restoranų, pilnų lankytojų.

Viena iš penkių pagrindinių Veronos bažnyčių – Duomo.

Romėniškojo amfiteatro tipo Veronos arena, kurioje vyksta garieji operinės muzikos koncertai ir festivaliai. Pastatyta 30 m. po Kr. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių panašios architektūros pastatų. Senais laikais joje tilpdavo apie 30 000 žiūrovų. Įvairūs pasirodymai ir žaidimai vykdavę arenoje, buvo tokie žinomi ir garsūs, kad žmonės atvykdavo jų pasižiūriti iš tolimiausių pasaulio vietų. 

Kaip minėjau, visą savaitę buvome apsistoję Milane, tačiau buvome suplanavę vienos dienos išvykas į kitus nuostabius Italijos miestus, kurių, žinoma, šioje šalyje tiesiog labai daug. Trečiąją kelionės dieną turėjome vykti į Veneciją. Bilietus traukiniu buvome užsisakę dar Lietuvoje internetu. Tačiau šį kartą padarėme nedidelę klaidą. Mūsų traukinys sustojo ir mes išlipome Mestre, miestelyje vos už kelių kilometrų nuo Venecijos. Tačiau vietos stotyje netrukus išsiaškinome, kad vienos stotelės kelionė iki pačio pagrindinio mūsų tikslo tekainuoja vos vieną eurą, o traukiniai važiuoja kas 15 minučių.

Mūsų bilietų užsakymo klaida gavosi dėl labai paprastos priežasties: norėjome pakeisti jau rezervuotos kelionės datą ir laiką, todėl neatkreipėme dėmesio, kad sistema automatiškai parinko kitą galutinę stotį. Todėl būkite atidūs! Italijos traukinių internetinė bilietų sistema šiaip jau pasižymi daugeliu “įdomių” detalių. Pavyzdžiui, to paties vartotojo vardu negalima rezervuoti dar vienos kelionės – leidžiama tik vieną! Bandžiau prisiregistruoti ir kitu žmogumi ir naudoti kitą banko kreditinę kortelę – rezultatas tas pats. Perskaičiau begales forumų apie tai ir visi minėjo tas pačias, deja, neišsprendžiamas problemas. Todėl apie kitas keliones po Italiją teko galvoti jau pačioje šalyje prie traukinių bilietų kasos.

Įspūdžiai Venecijoje prasideda jau užriedėjus traukinio ratams ant ilgojo tilto jungiančio žemyninę Italijos dalį su garsiąja sala (žr. žemėlapį). Ir nesibaigia iki pat viešnagės šiame mieste pabaigos.

Be didelių išvedžiojimų galiu pasakyti, kad ši pasaulio vieta man paliko vieną giliausių įspūdžių. Man retai taip būna, bet akimirką buvau panorėjusi ten apsigyventi…

Bet ar gali būti mielesnis kampelis nei namai? Juo labiau, kad pakalbėję su vienu gondolininku išsiaiškinome nelabai linksmą Venecijos dabartį. Paaiškėjo, jog per paskutiniuosius trisdešimt metų (po paskutinio didelio potvynio) iš Venecijos išvyko apie du trečdaliai gyventojų. Jų skaičius nuo maždaug 200.000 sumažėjo iki 70.000. Nors įvairūs šaltiniai pateikia, jog dabartinė populiacija siekia 270.000 žmonių, tačiau apie tikrąją situaciją galima paskaityti štai čia – Population decline set to turn Venice into Italy’s Disneyland. Galbūt enciklopedijose pateikiami didesni skaičiai atsižvelgiant į nuolatinius turistų srautus, ar žmones kasdien atvykstančius į Veneciją tvarkyti ir prižiūrėti savo verslo. O lankančiųjų šį miestą – stebuklą labai daug. Visos miesto gatvelės sausakimšos svečių. Todėl normalu, kad mieste veikia daug parduotuvių, restoranų ir kavinių, siūlančių visas būtiniausias paslaugas keliaujantiems. Mūsų kalbintas gondolininkas yra gimęs Venecijoje, tačiau taip pat buvo priverstas išvykti iš savo gimtojo miesto, tačiau kasdien čia atvyksta į darbą plukdyti žmones. Vietos gyventojai palieka Veneciją dėl itin brangaus nekilnojamojo turto, kurį įpirkti darosi brangu net ir pasiturintiems žmonėms. Žinoma, kažkiek įtakoja ir sudėtingesnės jo išlaikymo sąlygos – potvyniai ir drėgmė. Tikriausiai ilgainiui pabosta ir milžiniškas turistų šurmulys, galbūt tiesiog norisi ramybės ir poilsio. Visgi šis nelabai linksmas fonas tuoj pat pasimiršta nardant smulkiomis Venecijos gatvelėmis ir nepakartojamais vaizdais, atsiverenčiais į tolumoje matomas kitas salas. Visai tai žemiau esančiose fotografijose.

Pagrindinė susisiekimo priemonė Venecijoje – gondola bei kitos įvairių tipų vandens transporto priemonės. Matėme ir greitosios medicinos pagalbos katerį, vandens šiukšliavėžę ir net valtį – turgų.

Venecijoje netrūksta nuostabių spalvų ir kontrastų.

Gondolininko pasakojimo įrodymas – daugybė tuščių ir apleistų namų bei užvertų langinių.

Venecijoje būtina paplaukioti gondola, kadangi nemaža “gatvių” dalis yra vandens kanalai, kuriais pėstieji negali praeiti. Todėl daug ko galite ir nepamatyti.

Didysis Venecijos kanalas – Canal Grande.

 Santa Maria della Salute bazilika.

 Vaizdas į San Giorgio Maggiore salą.

Dodžo rūmai, tarnavę vyriausybės posėdžiams, teismams, administracijai ir pan.

Į Milaną keliavome pigių skrydžių bendrovės Ryanair lėktuvu. Nesu labai išranki ir pratusi prie patogumų, todėl kažko neigiamo pasakyti apie šiuos skrydžius negaliu. Galbūt yra žmonių, kurie skundžiasi vietos trūkumu tarp kėdžių. Taip pat reikia priprasti, kad Ryanair skraido dažniausiai į mažesnius miestelius esančius šalia pagrindinių centrų. Todėl ir šį kartą leidomės ne Milane, o Bergamo mieste, esančiame už 50 km nuo šio Italijos didmiesčio. Tačiau 50 km įveikiamas trumpiau nei per valandą autobusu. Bilietas nebrangus, todėl kelionė neprailgsta.

Beje, siūlyčiau apsilankyti ir Bergamo bei jo apylinkėse, nes vaizdai iš lėktuvo bei išvažiuojant iš miesto autobusu tiesiog puikūs: kalnų užuomazgos bei jų tarpuose įsikūrę nuotabūs ežerai. Šiek tiek gailėjomės, kad neturėjome laiko bent trumpam pasižvalgyti. Tačiau mūsų laukė dar visa savaitė prieš akis!

Kiekviename mieste (bent jau Europoje) šiais laikais galima iš karto pasijusti kaip namuose, tų pačių prekių ženklų kavinės, drabužių parduotuvės, finansų įstaigos ir pan. Juo labiau kai pačiame miesto centre randi Nijolės kailių saloną. Tai iš tiesų suteikia šiek tiek jaukumo ir saugumo. Bet kita vertus atima iš miesto unikalumą.

Žemiau esančioje nuotraukoje užfiksuota Vittorio Emanuelle II galerija, jungianti Milano centrinę aikštę su La Scalos operos aikšte. Galerija labai prabangi, joje įsikūrusios parduotuvės bei restoranai. Todėl ji turi gana kontraversiško statinio titulą, kadangi funkcionalumo ir miesto architektūrinės išminties joje mažokai. Tačiau užtat yra kur paganyti akys!

Galerijos pagrindinis įėjimas iš centrinės miesto aikštės.

Galerijos vidus.

Operos La Scala rūmai. Teko pabuvoti tik suvenyrų krautuvėlėje esančioje teatre. Čia galima įsigyti tikrai kokybiškų ir įdomių dalykų susijusių su La Scala istorija. Taip pat didelis klasikinės muzikos įrašų pasirinkimas.  Tai gera vieta ieškoti lauktuvių, kadangi originalesnių krautuvėlių Milane pasigedome. O gal tiesiog neužtikome.

Leonardo da Vinči skulptūra priešais La Scalos teatrą.

Milano Sforcų pilis, kurioje gyveno ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Tai vienas pagrindinių miesto simbolių. Pilis gynybinio tipo, skirta apsaugoti miestą, jo valdytojus ir garbius svečius. Šioje pilyje yra dirbęs ir Leonardo da Vinčis bei kiti garsūs menininkai: Donato Bramante, Jacopo da Cortona, Antonio Filarete, Benedetto Ferini.

Dar kelios nuotraukos vaikštinėjant Milano centre.

Katedroje yra galimybė užsikelti į apžvalgos aikštelę ant stogo. Atsiveriantis vaizdas tampa dar įspūdingesnis:

Centrinėje katedros viršaus dalyje yra nemaža aikštelė, kurioje vyksta įvairūs renginiai. Tikriausiai nepakartojami jausmai lygi klausantis muzikos tokioje aplinkoje.

Centrinės Milano aikštės vaizdas nuo katedros viršaus.

Taline taip pat daugiausia laiko praleidome senamiestyje. Ši Baltijos valstybės sostinė pasirodė ramiausia iš visų trijų seserų. Tačiau akis paganyti tikrai yra kur. Talinas – senas miestas. Jame pilna išlikusių pilių ir miesto gynybinės sienos fragmentų. Nuo kai kurių iš jų atsiveria puikios miesto apžvalgos aikštelės.