Categories
Kelionės Kotrynos dienoraštis

Nacionalinis sekvojų parkas (JAV)

Noriu pratęsti savo įspūdžius iš kelionės po Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmame pasakojime pristačiau unikalią parodą „Body Worlds“, matytą Čikagoje. Šį kartą kelsimės į vakarinį krantą, kuriame įsikūręs Nacionalinis sekvojų parkas (angl. Sequoia National Park). Būtent jį ir teko laimė aplankyti. Trumpa informacija apie parką:

Vieta: Kalifornija, Jungtinės Amerikos Valstijos
Artimiausias miestas: Visalia, Kalifornija
Plotas: 1,635 km2
Įkurtas: rugsėjo 25 d., 1890 m.
Kasmet aplanko: 965 170 lankytojų (2009 m. duomenimis)

Parkas įsikūręs pietinėje Siera Nevados kalnų pusėje ir yra žymus dėl jame augančių gigantiškų medžių – sekvojų. Šiame parke auga ir pats didžiausias pasaulio medis bei apskritai gyvas organizmas mūsų planetoje – sekvoja „Generolas Šermanas“. Jos aukštis yra 83.8 m, skersmuo – of 7.7 m, amžius –  apie 2,300 – 2,700 metų. Miške, kuriame auga „Generolas“ galima rasti dar penkis iš dešimties didžiausių medžių augančių Žemėje.

Didžiąją parko dalį sudaro laukinė, automobiliais nepasiekiama gamta. 84% Sekvojų ir greta esančio kito žymaus parko „Kings Canyon National Park“ teritorijos galima pasiekti tik keliaujant pėsčiomis arba arkliu.

Pakeliui į parką. Kalifornija
Pakeliui į parką. Kalifornija

Pirmasis europietis įsikūręs šiame regione buvo Hale Tharp, kuris pasistatė iš sekvojų namą didžiajame miške. Jis leido savo galvijams ganytis miško pievose, tačiau gerbė nepaprastą gamtos didybę ir vadovavo pirmiesiems susirėmimams prieš ketinančius apsigyventi šiose vietose. Tačiau Tharp’o kovos nebuvo itin sėkmingos. Neužilgo čia atsikėlė gyventi utopinė bendruomenė „Kolonija Kaweah“, kuri ėmė sėkmingai ekonomine prasme prekiauti sekvojų mediena. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad sekvojos medis lengvai skyla ir nėra tinkamas statyboms ar baldų gamybai. Galiausiai prekyba nutrūko, tačiau iki tol jau buvo spėta išskirsti tūkstančius medžių.

Nacionalinė Parkų tarnyba savo žinion šį parką perėmė 1890 m. nutraukdama bet kokias statybas bei medžių kirtimus šiame regione. Iki šių dienų parkas pamažu didėjo ir plėtė savo teritoriją. Didžiausias pokytis įvyko 1978 m., kuomet visuomeninės organizacijos laimėjo prieš Volto Disnėjaus korporaciją, ketinusią pirkti gretą esančią teritoriją įrengti slidinėjimo kurortui. Laimei šios žemės  buvo išsaugotos ir vėliau prijungtos prie parko.

Parke yra 240 urvų ir manoma kad dar keli šimtai turėtų būti neatrastų. Čia yra ir ilgiausias Kalifornijos urvas, siekiantis 32 km. Taigi, speleologijos mėgėjams Nacionaliniame sekvojų parke tikrai yra ką veikti.

Parko kraštovaizdis įspūdingas, neįsivaizduoju kiek galima praleisti laiko vaikščiojant po šiuos didžiulius plotus – vaizdai tiesiog fantastiški. Sekvojos taip pat atkreipia į save dėmesį gigantiškais kankorėžiais. Patys didžiausi kartais prilygsta sunokusio ananaso vaisiui.

Kaip visuomet pasakojimo pabaigai keletas fotografijų iš pasivaikščiojimo po šį unikalų gamtos kampelį.

sekvoju parkas_2

sekvoju parkas_3

Categories
Kelionės Kotrynos dienoraštis Menas Mokslas

Paroda „Kūno pasauliai“ (Body Worlds)

Šią vasarą teko lankytis JAV. Parsivežiau labai daug įspūdžių, aplankyta daug įvairių vietų. Todėl įsimintiniausiomis akimirkomis norisi pasidalinti kartu su visais.

Pasaulyje tikriausiai jau nurimo diskusijos dėl savo laiku labai daug kontraversiškų vertinimų sukėlusio Gunther von Hagens išrasto tikrų žmonių kūnų preparavimo (angl. plastination) metodo, kuris leido be specialių laboratorijų pamatyti iš arti visą žmogaus anatomiją. Paroda jau ilgą laiką keliauja po visą pasaulį. Na, o man pasisekė ją pamatyti Čikagoje, Mokslo ir industrijos muziejuje.

Parodos pavadinimas – „Kūno pasauliai“ (angl. Body Worlds). Paroda visomis prasmėmis šiuolaikiška. Ji tinka tiek meno muziejams, tiek mokslinėms ekspozicijoms, tiek visiems besidomintiems žmogaus anatomija – čia daug ką galima pamatyti iš arti: pažvelgti į savo paties vidų. Įdomus parodos aspektas – žmonių figūros. Raumenų, kraujagyslių išsidėstymą galima tyrinėti ne tik stovinčio ar gulinčio žmogaus kūne. Daugelis eksponatų – žmonių atlieka įvairius judesius, t.y. „užsiima įvairia veikla“: žaidžia ledo ritulį, meta jietį, sėdi prie šachmatų lentos ir t.t.

Na, ir svarbiausias (bei jautriausias) Gunther von Hagens sumanymo niuansas – visi parodos eksponatai kažkada buvo gyvi žmonės. Tačiau neskubėkite smerkti mokslininko – menininko. Visi tie žmonės pasirašė specialius sutikimus ir leido po mirties savo kūnus naudoti mokslo ir švietimo tikslams.

Parodos ir jos autoriaus svetainė.

Categories
Janinos dienoraštis Kelionės

GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.

Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė“ man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.