Temos Archyvai: Kelionės

KELIAS VEDA, KELIAS MOKO

Kelias – tai judėjimas, fizinė tvermė, prasmės paieškos. Galiausiai kelias – pažinimas, kad ir kaip atsainiai juo žingsniuoji… O gal bėgi… O gal tik sėdi šalikelėje ir stebi… Visgi šiais visuotinės skubos ir patogumų laikais per kalnus, klonius, pievas, kaimelius ir miškus vingiuojantis keliukas, kuriuo pėsčiomis keliauja piligrimai – užburiantis reiškinys.

Daugelis tikriausiai tik abejingai pakraipytų galvą ir numotų ranka, jei štai vieną dieną koks keliavimo virusu užsikrėtęs asmuo jam pasiūlytų žengti seniausiu ir turbūt įdomiausiu keliu į Santjago de Kompostelą (isp. Camino de Santiago). O jei drąsuolis (nes šiai kelionei drąsos taip pat reikia), tokį iššūkį vistik priimtų, prasidėtų įspūdingas Kelias, taip puikiai aprašytas kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“ (Tyto alba, 2010).

Piligrimų Kelias

Keliu į Santjago de Kompostelą vadinami piligriminiai keliai Europoje, iš skirtingų pusių vedantys į šiaurės vakarų Ispanijoje įsikūrusį miestą Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela). Nors tokių piligriminių kelių yra daug, pats reikšmingiausias prasideda Prancūzijoje Pirėnų papėdėje išsidėsčiusio San Žan Pjė de Poro (pranc. Saint Jean Pied de Port) miestelyje. Juo beveik 800 kilometrų piligrimai ir keliautojai per šiaurinius Ispanijos regionus pėsčiomis žygiuoja jau daugiau nei tūkstantį metų.

Vieniems šis Kelias – didis nuotykis, kiti keliauja pagauti smalsumo, treti – troškimo pažinti ne tik svetimą kraštą, žmones, kultūrą, bet ir save. Kad ir koks būtų tikslas, Kelias vienas ir visi juo žingsniuodami patiria neišdildomų įspūdžių. Kaip teigia knygos autorė, jai šis Kelias buvo išsipildžiusi svajonė, nepaleidusi keliautojos net septynerius metus, kol galų gale virto tikrove. Tikrove, vėliau sugulusia į knygos puslapius.

Kelias į Santjago de Kompostelą
Kelias į Santjago de Kompostelą

Toliau skaityti KELIAS VEDA, KELIAS MOKO

Kretos grožybės

Vieno karto neužtenka
Vieno karto neužtenka

Kretos sala – tarsi rojus žemėje. 2011-ųjų metų vasarą teko aplankyti šį Viduržemio jūros kampelį. Tai ne tik puiki vieta atostogoms, poilsiui, pramogoms, bet ir galimybė susipažinti su dideliu kultūriniu paveldu. Juk Kretoje gimė ir vystėsi seniausia Europos civilizacija, pavadinta karaliaus Mino vardu.

Sostinė Heraklionas
Sostinė Heraklionas

Kretos sala ypatinga savo archeologinių radinių gausumu, meno kūriniais, kurie eksponuojami įvairiuose muziejuose. Turistai Kretą bene labiausiai pažįsta iš Knoso rūmų, kuriuos atrado anglų archeologas Artūras Evansas, ir atostogaudami saloje užsibrėžia tikslą aplankyti juos. Šis paveldas kadaise buvo net 5-ių aukštų, turėjo didelį vidinį kiemą, šulinio tipo koridorius, kadangi lubose buvo angos, pro kurias sklisdavo šviesa. Mitais apipinta vieta pasakoja, kad klaidžiuose labirinto vingiuose gyveno mitologinė būtybė Minotauras – pusiau jautis, pusiau žmogus. Ugnikalnio išsiveržimas Santorini saloje sukėlė potvynį, Kretą užliejo vanduo ir sugriovė didingus rūmus. Dėl daugybės dūmų negalėjo augti augalai, manoma, kad buvo badas. Tuo laikotarpiu sunyko Kretos kultūra. Toliau skaityti Kretos grožybės

JAV vakarinė pakrantė

Tęsinys. Pradžia: Nacionalinis sekvojų parkas (JAV)

Dieną praleidę Nacionaliniame sekvojų parke, apsistojome netoli Los Andželo įsikūrusiame viešbutyje. Keletos sekančių dienų planas buvo kelionė tikriausiai gražiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų keliu, pažymėtu numeriu „1“. Šis kelias vingiuoja pagal visą vakarinę pakrantę, o nuo jo atsiveria nepakartojami vaizdai į ramųjį vandenyną. Mūsų maršrute buvo numatyti šie miesteliai: Santa Barbara, Malibu ir Santa Monika. Kaip puikiai žinote, beveik kiekvienam šių miestų yra skirti atskiri kino filmai ar net dešimtmečiais trukę serialai.

SANTA BARBARA

Pirmiausia pasiekėme Santą Barbarą. Tai vienas garsiausių kurortinių miestų JAV, mėgiamas tiek vietos gyventojų tiek turistų. Santa Barbaroje 2010 m. duomenimis gyveno 88.410 žmonių. Miesto istorijos pradžia siekia net 11.000 metų prieš Kristų, kuomet šiose vietovėse jau gyveno kumašai (angl. Chumash). Būtent šie žmonės buvo tikrieji regiono šeimininkai iki 1542 m., kuomet į Santa Barbaros sąsiaurį atplaukė portugalų tyrinėtojas João Cabrilho.  Sebastian Vizcaino 1602 m. šiai vietovei suteikė „Šventosios Barboros“ pavadinimą, atsidėkodamas už tai, kad jam pavyko išgyventi didžiulę audrą, siautusią minėtame sąsiauryje gruodžio 3-osios vakarą, t.y. šventosios Barboros minėjimo išvakarėse.

Vėliau ekspansiją į regioną tęsė ispanai nenorėdami čia užleisti vietos rusams ir anglams. Netrukus besikuriančio miestelio esminį branduolį sudarė ispanų emigrantai atvertinėjantys čiabuvius į krikščionybę. Vietiniai kumašai ėmė nykti dėl europiečių atvežtų ligų, pvz. raupų, nuo kurių neturėjo natūralaus imuniteto.

Didžiausia tragedija Santa Barbaroje įvyko 1812 m. kuomet didelis žemės drebėjimas ir tuo pačiu tsunamis sunaikino didžiąją miesto dalį.

Nebyliojo kino laikais Santa Barbaroje buvo įsikūrusi didžiausia pasaulyje kino studija „Flying A Studios“, kol prireikus dar didesnių vietos ir techninių resursų išsikėlė į Holivudą. Per savo gyvavimo laikotarpį Santa Barbaroje studija sukūrė 1200 filmų, iš kurių išliko tik 100.

vakaru_pakrante_1

vakaru_pakrante_2

Toliau skaityti JAV vakarinė pakrantė