Daugelis tikriausiai tik abejingai pakraipytų galvą ir numotų ranka, jei štai vieną dieną koks keliavimo virusu užsikrėtęs asmuo jam pasiūlytų žengti seniausiu ir turbūt įdomiausiu keliu į Santjago de Kompostelą (isp. Camino de Santiago). O jei drąsuolis (nes šiai kelionei drąsos taip pat reikia), tokį iššūkį vistik priimtų, prasidėtų įspūdingas Kelias, taip puikiai aprašytas kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“ (Tyto alba, 2010).

Piligrimų Kelias

Keliu į Santjago de Kompostelą vadinami piligriminiai keliai Europoje, iš skirtingų pusių vedantys į šiaurės vakarų Ispanijoje įsikūrusį miestą Santjago de Kompostelą (isp. Santiago de Compostela). Nors tokių piligriminių kelių yra daug, pats reikšmingiausias prasideda Prancūzijoje Pirėnų papėdėje išsidėsčiusio San Žan Pjė de Poro (pranc. Saint Jean Pied de Port) miestelyje. Juo beveik 800 kilometrų piligrimai ir keliautojai per šiaurinius Ispanijos regionus pėsčiomis žygiuoja jau daugiau nei tūkstantį metų.

Vieniems šis Kelias – didis nuotykis, kiti keliauja pagauti smalsumo, treti – troškimo pažinti ne tik svetimą kraštą, žmones, kultūrą, bet ir save. Kad ir koks būtų tikslas, Kelias vienas ir visi juo žingsniuodami patiria neišdildomų įspūdžių. Kaip teigia knygos autorė, jai šis Kelias buvo išsipildžiusi svajonė, nepaleidusi keliautojos net septynerius metus, kol galų gale virto tikrove. Tikrove, vėliau sugulusia į knygos puslapius.

Pažymėtina, kad kelias į Santjago de Kompostelą – piligrimų kelias. Kitaip jis dar vadinamas Šventojo Jokūbo, Prancūzų keliu. Per amžius jis buvo apipintas legendomis, o šiandieniniams piligrimams – tai galimybė prisiliesti prie istorijos ir pačiam patirti Kelią, vedantį į miestą, prieš šimtmečius priglaudusį apaštalo Jokūbo kūną, paslaptingomis aplinkybėmis dingusį ir vėliau atrastą toje vietoje, kur dabar iškilusi Santjago de Kompostelos katedra. Tikintys šiuo keliu traukia vildamiesi, kad šv. Jokūbas dovanos jiems visut visutėles nuodėmes, nuplaus skausmą ir kančias, sugrąžins sveikatą ir palydės į šviesesnį rytojų.

Pažinimo Kelias

Stebuklingojo Santjago link knygos autorė keliavo 42 dienas. Žinoma, jei esate patogumų snobas, galite rinktis keliavimą automobiliu. Galima į tikslą minti dviračiu ar joti ant žirgo, tačiau tikriausia ir seniausia piligrimystės forma – ėjimas pėsčiomis. Kad piligrimai galėtų pailsinti kūną po sunkios dienos, nakvynę suteikia daugybė specialiai piligrimams pastatytų ir įruoštų valstybinių ar privačių prieglaudų, prieglobstį taip pat galite gauti vietinių gyventojų namuose. Tik svarbu įsidėmėti, jog nesuspėjus atvykti iki nustatytos valandos, teks nakvoti lauke už durų ar ieškotis kitos vietos.

Kelias į Santjago vingiuoja per kelias dešimtis miestukų ir kaimelių, kurie buvo įkurti ir ilgainiui išsiplėtė būtent dėl keliaujančiųjų. Labiausiai prie Kelio infrastruktūros gerinimo prisidėjo vienuoliai, ypač tamplieriai, kūrę prieglaudas, kad keliaujantys gautų nakvynę, maisto, būtų slaugomi ligos atveju. K. Stalnionytės prisiminimų knygoje – gausybė istorinio ir kultūrinio paveldo aprašymų su vaizdingomis legendomis, pasakojančiomis apie kiekvienos vietos ypatingą aurą, atsiradimo aplinkybes ir istoriją. Autorės kelionė – minties ir jausmo vienovė. Sekdamas pasakojimo tėkmę skaitytojas kartu artėja Santjago, kaip išsipildžiusios svajonės liudijimo, link, kartu pažįsta žmones (prieglaudos šeimininkę Raganaitę, bendrakeleivius Mauriuką, australų porą, Linksmąją Sielą ir daugybę kitų), susiduria su sunkumais, kartu džiaugiasi ir liūdi. Kelyje – saulė ir smelkiantis lietus, alkis ir svaiginantis sotumas, dalinimosi ir draugystės džiugesys, fizinis skausmas ir palaima kiekvieną dieną įveikus nors ir kelis, tačiau tokius reikšmingus kilometrus. Kelias pareikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir ypatingo susikaupimo, netgi atsidavimo. Tai ne tik ėjimas pagal kelią žyminčias geltonas nuorodas su šv. Jokūbo kriauklėmis (piligrimystės simboliu), tai ne tik piligrimo pasas, kupinas spaudų iš aplankytų objektų. Tai įtraukiantis vyksmas, nes Kelias „lyg žmogus: atsiskleidžia, kiek nori pats“ (p. 127). Esminė užduotis dažnam būna „susitarti“ su savimi ir įveikus kliūtis žengti pirmyn.

Kelionė tęsiasi

Kelio istoriją pradėjo piligrimai, keliaujantys šimtus kilometrų, kad savo akimis išvystų šv. Jokūbą, tikėdami stebuklu, jie ieškojo išganymo. Kelio istorija kuriama ir dabar. Šimtai įvairaus amžiaus entuziastų, keliautojų, piligrimų iš viso pasaulio kasmet mina keliukus per Ispanijos šiaurinius regionus, kad atrastų – ramybę, tikėjimą, stiprybę; išmoktų – dalintis, užjausti, suprasti save ir kitą. Tikriausiai nei vienas Kelyje neatsiduria šiaip. K. Stalnionytei kelionė padėjo suvokti, kad „ir Kelias, ir Gyvenimas veda ten, kur skirta, duoda ir atima“ (p. 293), o „daugialypė, daugiaveidė, daugiabalsė Kelio siela tokia beribė, kad nė viso pasaulio vaikštantieji nepajėgtų jos išsemti“ (p. 294).

P.S. knygos ištrauką galite paskaityti čia.

Vieno karto neužtenka

Kretos sala – tarsi rojus žemėje. 2011-ųjų metų vasarą teko aplankyti šį Viduržemio jūros kampelį. Tai ne tik puiki vieta atostogoms, poilsiui, pramogoms, bet ir galimybė susipažinti su dideliu kultūriniu paveldu. Juk Kretoje gimė ir vystėsi seniausia Europos civilizacija, pavadinta karaliaus Mino vardu.

Sostinė Heraklionas

Kretos sala ypatinga savo archeologinių radinių gausumu, meno kūriniais, kurie eksponuojami įvairiuose muziejuose. Turistai Kretą bene labiausiai pažįsta iš Knoso rūmų, kuriuos atrado anglų archeologas Artūras Evansas, ir atostogaudami saloje užsibrėžia tikslą aplankyti juos. Šis paveldas kadaise buvo net 5-ių aukštų, turėjo didelį vidinį kiemą, šulinio tipo koridorius, kadangi lubose buvo angos, pro kurias sklisdavo šviesa. Mitais apipinta vieta pasakoja, kad klaidžiuose labirinto vingiuose gyveno mitologinė būtybė Minotauras – pusiau jautis, pusiau žmogus. Ugnikalnio išsiveržimas Santorini saloje sukėlė potvynį, Kretą užliejo vanduo ir sugriovė didingus rūmus. Dėl daugybės dūmų negalėjo augti augalai, manoma, kad buvo badas. Tuo laikotarpiu sunyko Kretos kultūra.

Knoso rūmai

Knoso rūmai nenuvylė lūkesčių, įdomu pažinti tai, kas iki tol tik skaityta knygose. Turbūt tik išėjusi supratau, kad visą laiką nerimastingai kažko laukiau, galbūt kur nors tykančio baisiojo Minotauro? Tačiau jis taip ir nepasirodė. O gaila… Tada įspūdžiai tikrai būtų nepamirštami visą gyvenimą.

Reikėtų neapsigauti, kadangi visos čia esančios freskos – tik kopijos, originalai saugomi muziejuose.

Knoso rūmai

Kreta išraižyta kalnų, bet yra ir Lasiti plokščiakalnis, kuriame, kaip pasakoja legenda, gimęs graikų dievas Dzeusas. Aukštai kalnuose aptinkama Dikti ola, teka požeminė upė, kaip tik šioje oloje, pasakojama, užaugus Dzeusą, kurį maitino ožka Almatėja. Plokščiakalnis pirmiausia nustebino kitokiu, netradiciniu kraštovaizdžiu, nebūdingu likusiai Kretos gamtai, čia klesti žemdirbystė, auga bulvės, obuoliai, galima pagalvoti, kad esi Lietuvoje, jei ne tolimoje esantys kalnai.

Dikti ola

Gyventi ir daugiausia laiko praleisti teko antrame pagal dydį Kretos mieste – Chanijoje. Tai venecijietiškos architektūros miestas, tarsi muziejus po atviru dangumi. Deje, dauguma pastatų sugriauta karų ir plėšimų metu. Chaniją galima padalinti į dvi dalis – senamiestį ir naujamiestį. Uoste driekiasi daugybė kavinių, iš kurių išskuba padavėjai ar patys savininkai ir kviečia užsukti pasėdėti, pasigėrėti ir maistu, ir atsiveriančiu vaizdu. Šio miesto centras, tapęs simboliu – Chanijos švyturys, čia dauguma žmonių renkasi palydėti saulės, dingstančios jūroje.

Chanijos švyturys

Chanija

Dar viena iš išskirtinių Kretos grožybių – Samarijos tarpeklis, pats ilgiausias visoje Europoje, vingiuojantis 18 km. Tai buvo pati įspūdingiausia vieta, kurią teko aplankyti. Kepino didelis karštis ir pėdos svilo nuo 6 val. žygio, tačiau neabejotinai buvo verta. Yra tokių turistų, kurie neįveikia tarpeklio, ir pusiaukėlėje pasidavę, žygiuoja atgal.  Tarpeklį išskobė Tarajo upė, žiemą teka srauniai, nerekomenduojama leistis į žygius tuo laikotarpiu, pakankamai pavojinga, o vasarą upė susitraukia iki vos čiurlenančio upelio.

Aukštos uolų sienos kadaise slėpė nusikaltėlius, žmones, mėginančius išvengti kraujo keršto, gyvavusio daugelyje Kretos kaimų. XX a. 5-ą dešimtmetį tai buvo ideali vieta slėptis komunistų partizanams, kovojusiems Graikijos pilietiniame kare.

Samarijos tarpeklis

Samarijos tarpeklis

Samarijos tarpeklis

Saloje yra dar daug lankytinų, gražių vietovių. Elafonisi miestas stebina nepaprastai žydru vandeniu, visiškai skaidriu, čia važiuojama mėgautis vandens teikiamomis pramogomis, praleisti dieną paplūdimyje. Agios Nikolaos – laikomas vienu elegantiškiausių ir moderniausių miestų ir daugelis kitų, kuriais pasitaikius galimybei, verta aplankyti.

Kretos saloje kiekvienas ras, ką veikti ir pamatyti, nesvarbu, ar tai maži vaikai, paaugliai, ar vyresnio amžiaus žmonės.

Ingrida Virinaitė

Dieną praleidę Nacionaliniame sekvojų parke, apsistojome netoli Los Andželo įsikūrusiame viešbutyje. Keletos sekančių dienų planas buvo kelionė tikriausiai gražiausiu Jungtinių Amerikos Valstijų keliu, pažymėtu numeriu “1″. Šis kelias vingiuoja pagal visą vakarinę pakrantę, o nuo jo atsiveria nepakartojami vaizdai į ramųjį vandenyną. Mūsų maršrute buvo numatyti šie miesteliai: Santa Barbara, Malibu ir Santa Monika. Kaip puikiai žinote, beveik kiekvienam šių miestų yra skirti atskiri kino filmai ar net dešimtmečiais trukę serialai.

SANTA BARBARA

Pirmiausia pasiekėme Santą Barbarą. Tai vienas garsiausių kurortinių miestų JAV, mėgiamas tiek vietos gyventojų tiek turistų. Santa Barbaroje 2010 m. duomenimis gyveno 88.410 žmonių. Miesto istorijos pradžia siekia net 11.000 metų prieš Kristų, kuomet šiose vietovėse jau gyveno kumašai (angl. Chumash). Būtent šie žmonės buvo tikrieji regiono šeimininkai iki 1542 m., kuomet į Santa Barbaros sąsiaurį atplaukė portugalų tyrinėtojas João Cabrilho.  Sebastian Vizcaino 1602 m. šiai vietovei suteikė “Šventosios Barboros” pavadinimą, atsidėkodamas už tai, kad jam pavyko išgyventi didžiulę audrą, siautusią minėtame sąsiauryje gruodžio 3-osios vakarą, t.y. šventosios Barboros minėjimo išvakarėse.

Vėliau ekspansiją į regioną tęsė ispanai nenorėdami čia užleisti vietos rusams ir anglams. Netrukus besikuriančio miestelio esminį branduolį sudarė ispanų emigrantai atvertinėjantys čiabuvius į krikščionybę. Vietiniai kumašai ėmė nykti dėl europiečių atvežtų ligų, pvz. raupų, nuo kurių neturėjo natūralaus imuniteto.

Didžiausia tragedija Santa Barbaroje įvyko 1812 m. kuomet didelis žemės drebėjimas ir tuo pačiu tsunamis sunaikino didžiąją miesto dalį.

Nebyliojo kino laikais Santa Barbaroje buvo įsikūrusi didžiausia pasaulyje kino studija “Flying A Studios”, kol prireikus dar didesnių vietos ir techninių resursų išsikėlė į Holivudą. Per savo gyvavimo laikotarpį Santa Barbaroje studija sukūrė 1200 filmų, iš kurių išliko tik 100.

MALIBU

Malibu – tai dar vienas Ramiojo vandenyno pakrantės perlas, žinomas savo smėlėtais ir šiltais paplūdimiais. Čia gyvena daugelis Holivudo kino žvaigždžių ir pramogų verslo atstovų. Malibu pagal krantą tęsiasi 34 km. ir daugumas gyventojų įsikūrę per kelis šimtus metrų nuo miestą kertančio pirmojo Amerikos kelio. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 12.500 žmonių.

Kaip ir Santa Barbaroje, šiose vietose gyveno vietiniai žmonės kumašai. Malibu vietovę jie vadino “Humaliwo”, kas reiškia “bangų mūša aidi garsiai”. Kadangi pirmas skiemuo “hu” yra netariamas, pavadinimas laikui einant tapo “Malibu”.

Nors daugumas paplūdimių esančių Malibu yra vieši, kai kurie jų yra privatūs arba pasiekiami tik sumokėjus tam tikrą mokestį. Čia gyvenančios “žvaigždės” tokiu būdu siekia atsiribojimo nuo smalsuolių, nors savo poziciją grindžia paplūdimių saugojimu nuo turistų. Ši paplūdimių viešumo-privatumo tema yra viena aštriausių ir nuolat diskutuojama miestelio savivaldoje. Nesutariama, ar galima leisti žmonėms privatizuoti kai kuriuos kranto ruožus ar ne.

SANTA MONIKA

Santa Monika – tai vienas labiausiai man patikusių vandenyno krantinės miestų. Simpatijas išsakyti žodžiais gana sudėtinga – šviesus, erdvus, gana didelis miestas, šurmuliuojantis gatvės muzikantais, gausybe turistų ir įvairialypėmis pramogų galimybėmis.

Čia taip pat gyvena nemažai Holivudo garsenybių, studentų, trumpalaikių nuomininkų, banglentininkų, jaunų įvairių sričių profesionalų ir pan.

Dėka malonaus klimato Santa Monika tapo mėgiamu kurortu jau praeito amžiaus pradžioje. Miesto pavadinimas kilo pirmiesiems ispanams išsilaipinus šioje vietoje būtent Šventosios Monikos pagal krikščionių kalendorių minėjimo dieną.

Santa Monika yra vienas išskirtiniausių miestų visose JAV. Trys iš keturių viešojo transporto automobilių naudoja alternatyvų kurą. Visi miesto viešieji pastatai naudoja atsinaujinančią energiją. Tokiais žingsniais miestas stengiasi mažinti klimato taršą. Per 15 paskutinių metų šie sprendimai leido sumažinti šiltnamio efekto sukeliamų dujų emisiją net 10 %. Nuotėkų valymo įrenginiai surenka 13,000 m³ vandens per savaitę, kuris kitu atveju patektų į Santa Monikos įlanką. Miestas taip pat atlieka daug kitų žingsnių švarindamas ir puoselėdamas gamtą.

Vieta: Kalifornija, Jungtinės Amerikos Valstijos
Artimiausias miestas: Visalia, Kalifornija
Plotas: 1,635 km2
Įkurtas: rugsėjo 25 d., 1890 m.
Kasmet aplanko: 965 170 lankytojų (2009 m. duomenimis)

Parkas įsikūręs pietinėje Siera Nevados kalnų pusėje ir yra žymus dėl jame augančių gigantiškų medžių – sekvojų. Šiame parke auga ir pats didžiausias pasaulio medis bei apskritai gyvas organizmas mūsų planetoje – sekvoja “Generolas Šermanas”. Jos aukštis yra 83.8 m, skersmuo – of 7.7 m, amžius -  apie 2,300 – 2,700 metų. Miške, kuriame auga “Generolas” galima rasti dar penkis iš dešimties didžiausių medžių augančių Žemėje.

Didžiąją parko dalį sudaro laukinė, automobiliais nepasiekiama gamta. 84% Sekvojų ir greta esančio kito žymaus parko “Kings Canyon National Park” teritorijos galima pasiekti tik keliaujant pėsčiomis arba arkliu.

Pakeliui į parką. Kalifornija

Pirmasis europietis įsikūręs šiame regione buvo Hale Tharp, kuris pasistatė iš sekvojų namą didžiajame miške. Jis leido savo galvijams ganytis miško pievose, tačiau gerbė nepaprastą gamtos didybę ir vadovavo pirmiesiems susirėmimams prieš ketinančius apsigyventi šiose vietose. Tačiau Tharp’o kovos nebuvo itin sėkmingos. Neužilgo čia atsikėlė gyventi utopinė bendruomenė “Kolonija Kaweah”, kuri ėmė sėkmingai ekonomine prasme prekiauti sekvojų mediena. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad sekvojos medis lengvai skyla ir nėra tinkamas statyboms ar baldų gamybai. Galiausiai prekyba nutrūko, tačiau iki tol jau buvo spėta išskirsti tūkstančius medžių.

Nacionalinė Parkų tarnyba savo žinion šį parką perėmė 1890 m. nutraukdama bet kokias statybas bei medžių kirtimus šiame regione. Iki šių dienų parkas pamažu didėjo ir plėtė savo teritoriją. Didžiausias pokytis įvyko 1978 m., kuomet visuomeninės organizacijos laimėjo prieš Volto Disnėjaus korporaciją, ketinusią pirkti gretą esančią teritoriją įrengti slidinėjimo kurortui. Laimei šios žemės  buvo išsaugotos ir vėliau prijungtos prie parko.

Parke yra 240 urvų ir manoma kad dar keli šimtai turėtų būti neatrastų. Čia yra ir ilgiausias Kalifornijos urvas, siekiantis 32 km. Taigi, speleologijos mėgėjams Nacionaliniame sekvojų parke tikrai yra ką veikti.

Parko kraštovaizdis įspūdingas, neįsivaizduoju kiek galima praleisti laiko vaikščiojant po šiuos didžiulius plotus – vaizdai tiesiog fantastiški. Sekvojos taip pat atkreipia į save dėmesį gigantiškais kankorėžiais. Patys didžiausi kartais prilygsta sunokusio ananaso vaisiui.

Kaip visuomet pasakojimo pabaigai keletas fotografijų iš pasivaikščiojimo po šį unikalų gamtos kampelį.

Pasaulyje tikriausiai jau nurimo diskusijos dėl savo laiku labai daug kontraversiškų vertinimų sukėlusio Gunther von Hagens išrasto tikrų žmonių kūnų preparavimo (angl. plastination) metodo, kuris leido be specialių laboratorijų pamatyti iš arti visą žmogaus anatomiją. Paroda jau ilgą laiką keliauja po visą pasaulį. Na, o man pasisekė ją pamatyti Čikagoje, Mokslo ir industrijos muziejuje.

Parodos pavadinimas – “Kūno pasauliai” (angl. Body Worlds). Paroda visomis prasmėmis šiuolaikiška. Ji tinka tiek meno muziejams, tiek mokslinėms ekspozicijoms, tiek visiems besidomintiems žmogaus anatomija – čia daug ką galima pamatyti iš arti: pažvelgti į savo paties vidų. Įdomus parodos aspektas – žmonių figūros. Raumenų, kraujagyslių išsidėstymą galima tyrinėti ne tik stovinčio ar gulinčio žmogaus kūne. Daugelis eksponatų – žmonių atlieka įvairius judesius, t.y. “užsiima įvairia veikla”: žaidžia ledo ritulį, meta jietį, sėdi prie šachmatų lentos ir t.t.

Na, ir svarbiausias (bei jautriausias) Gunther von Hagens sumanymo niuansas – visi parodos eksponatai kažkada buvo gyvi žmonės. Tačiau neskubėkite smerkti mokslininko – menininko. Visi tie žmonės pasirašė specialius sutikimus ir leido po mirties savo kūnus naudoti mokslo ir švietimo tikslams.

Parodos ir jos autoriaus svetainė.

Gyvybė ir mirtis - tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties “gandras atnešė” man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Kitas stebuklas – laimingai pasibaigusi kelionė baidarėmis Dniestro upe dabar atrodo kaip pasaka. Tai buvo nuostabus atostogų mėnuo, kurį mes praleidome keliaudami su draugų šeima po Ukrainą, Moldaviją, nuo nieko nepriklausomi, natūralios gamtos prieglobstyje. Ir štai vieną pavakarį, papildę maisto atsargas miestelio parduotuvėlėje, skubame plaukti tolyn, link kaimo ir ieškotis tinkamos vietos nakvynei, nes danguje pasirodė nedidelis tamsus debesėlis. Staigiai sustiprėjus vėjui, pasipylė stambūs lietaus lašai, greitai pavirtę ištisa vandens srove. Bandau dangstyti baidarėje esančius produktus, kad nesušlaptų, ir staiga, pakėlusi galvą, netenku žado – vėjas pašiaušė Dniestro bangas, mes nublokšti toli nuo kranto,  ir daugiaaukščio namo dydžio banga iškilusi virš mūsų galvų -  reiškia “sudie gyvenimui”. Iš siaubo  užmerkiu akis ir staiga pajuntu, kad atsitrenkėme į kažką kietą. Pamaniau, kad vandens banga jau priplojo mus prie upės dugno. Pramerkiu akis ir nesuprantu, ar tai sapnas, ar tikrovė – mes išmesti ant upės kranto, o lietus pila kaip iš kibiro. Mūsų laimei, greitai viskas nurimo, ir  išvydome kitame upės pakraštyje ramiai plūduriuojančią antrą mūsų baidarę, kurioje plaukė vaikai. Jiems uraganą užstojo skardis, o mus, kaip plunksnelę, permetė per upę vėjo gūsis ir švelniai patupdė ant kranto. Mūsų džiaugsmui, ir baidarė nenukentėjo, ir galėjome plaukti toliau.  Viskas įvyko taip staigiai, tiesiog akimirksniu, tik vėliau atsirado baimė ir panika, kai  plaukdami  pamatėme ką tik  išverstus su šaknimis medžius, nukeltus ir tolokai nublokštus namų stogus. Džiaugėmės stebuklu, kad taip laimingai viskas pasibaigė, bet daugiau nedrįsome keliauti didesnėmis upėmis.

Panašus stebuklas mane išgelbėjo ir vairuojant mašiną. Mat, įsigijusi vairavimo teises, aš tik po poros metų pradėjau važinėti mašina, o praktinės patirties tai stigo. Ir štai aš važiuoju iš Vilniaus link Nemenčinės ir, šauniai nusileidusi nuokalne, pasuku į kairėje esantį šalutinį kelią, o čia reikia iš karto vėl sukti vairą, bet dešinėn pusėn. Dėl patirties stokos aš nesuspėju pasukti ir skrendu tiesiai nuo kelių metrų šlaito į pievą. Prisižeminau sėkmingai, atrodo, lyg ant sparnų mane kažkas nuleido. Mašina šiek tiek paarė žemę, bet atbuline eiga aš išvairavau į  vieškelį ir tęsiau kelionę. Net pačiai sunku patikėti tuo, kas įvyko, bet užtat iki šiol, pravažiuojant pro tą vietą, visada man širdį suspaudžia. Informacija liko kūne užrašyta ilgam, nors jau daug metų prabėgo nuo to laiko.

Patyriau nemalonumų ir užsienyje. Stebuklingai susiklosčius aplinkybėms, aš išvykau į Pasaulinį vegetarų draugijos kongresą Olandijoje, o visas išlaidas man apmokėjo ši draugija. Jos vadovai mane globojo, ir aš ten puikiai jaučiausi iki paskutinės dienos, kai viešbučio administratorius man pranešė, kad aš privalau susimokėti  100  dolerių už tai, kad buvau apgyvendinta geresniame kambaryje, nei kad buvo apmokėta. Ši žinia pakirto man kojas. Aš buvau dėl visa ko atsivežus tiek pinigų, bet priešpaskutinę dieną išleidau dalį lauktuvėms.  Ką daryti? Juk nesumokėjus mane užlaikys viešbutyje, prapuls kelionės bilietai, kaip tada aš parvyksiu į namus – štai tokios mintys mane tiesiog sukaustė. Prasibrauti per pertrauką prie draugijos prezidento tiesiog neįmanoma, nes jis apsuptas žmonių.  Štai bus paskutinis posėdis, ir visi išsiskirstys. Man svaigsta galva, žemė slysta iš po kojų, ir aš grįžtu į tuščią posėdžių salę, atsisėdu, akyse tamsu, galvoje tuščia, o mintyse sukasi ir sukasi dar mokykloje išmokto poetės S.Neries eilėraščio “Dvidešimt sū” fragmentai. Aš jaučiuosi lyg būčiau jauna alkana prancūzaitė, prašanti praeivių išmaldos, o mano siela rauda ir vis kartoja: “Dvidešimt sū… Ponai, tik dvidešimt sū, dvidešimt  sū…” Laikas sustoja, tuštuma aplink, ir staiga prieš mane išdygsta Irina Medkova iš Maskvos, kuri, išklausiusi, kas nutiko, pasiūlo pagalbą: nuramina, kad reikalui esant, ji sušelps mane pinigais, bet prieš tai siūlo pranešti organizatoriams.  Irina gerai įvaldžiusi anglų kalbą, todėl ji aprašo mano problemą  ir, sulaukusi paskutinio posėdžio pradžios, įteikia raštelį pirmininkaujančiam. Viskas greitai išsisprendžia, man nieko mokėti nereikia, ir aš galiu sėkmingai išvykti. Atrodytų, tik stebuklo dėka Irina netikėtai atsirado šalia manęs, žinant, kad ji nesiruošė dalyvauti šiame posėdyje, bet nepaaiškinama trauka privertė ją pakilti iš lovos ir patraukti tiesiai į salę, nors kongreso dalyviai per pertrauką šurmuliavo foje arba lauke.  Su Irina aš buvau supažindinta prieš kelias dienas ir žinojau, kad ji atvyko tik ką palaidojusi savo vienturtį sūnų, stambų verslininką, kurį nužudė konkurentai. Irina, nors pati gydytoja, mokslininkė, turinti savo kliniką, išleidusi keletą knygų, tuo metu buvo lyg  apsvaigusi nuo vaistų iš širdgėlos. Aš manau, kad šį nutikimą galima paaiškinti rezonansu: mano minčių pagalbos šauksmo vibracijos sutapo su Irinos sielvarto ir kančios  vibracijomis, ir ji atskubėjo, pagavusi mano signalą, kaip radijo bangas. Šiuolaikinis mokslas gali paaiškinti  anksčiau stebuklais laikytus kai kuriuos įvykius, bet, manau, kad amžina paslaptimi liks mūsų Kūrėjo stebuklas.

visa likusi grupė veikė tai, kas suplanuota, o mama buvo pamiršta viešbutyje. Sakė, man tai buvo taip netikėta ir baisu, kad nusprendžiau, jog kitą dieną taksi važiuoju į oro uostą ir grįžtu atgal į Lietuvą. Kaip baigėsi istorija, nesvarbu, tačiau po tokio paskojimo pagalvojau, jog vyresni žmonės vis dar bijo savarankiškai be “autobusinių kelionių” važiuoti į užsienį. Tuo tarpu aš gyvenu tai vienoj šaly, tai kitoj ir gidauju, rodau atvykusiems lietuviams miestus, pasakoju istorijas, bet tikrai – niekada nebuvo atvykusių vyresnio amžiaus žmonių. Nežinau, kur pagrindinė problema – finansai? Baimė pasiklysti svetimame mieste, kai niekas jūsų nesupranta?

Aš dirbu čia – Amsterdame, priimu tiek grupes turistų, tiek pavienius. Jei norite keliauti, tačiau nedrįstate vieni ar neturite kelionės draugo, kreipkitės – galiu Jus pasitikti iš oro uosto, palydėti į viešbutį, aprodyti miestą, papasakoti apie jį ir būti Jums palyda ir pagalba. Man tai yra mėgstamas darbas, tačiau užsisakyti lėktuvo bilietus ir viešbutį galiu padėti nemokamai, arba galite tiesiog kreiptis į kokią nors kelionių agentūrą. Jei turite kokių pažįstamų ar draugų, kurie pasvajoja apie keliones, praneškit jiems. Užsienyje visai nebaisu :)

Lugano miestelio gatvė.

San Lorenzo katedros bokštas

Monte Brè kalno viršūnė

Pakeliui su funikulieriumi (kodėl sakoma, kad Lietuvoje vieninteliai pasaulyje funikulieriai?) į Monte Brè Viršūnę.

San Salvatore kalnas

Vaizdas nuo Monte Brè viršūnės. Matomos Alpių keteros.

Restoranas Monte Brè papėdėje

Turistų porelė Monte Brè viršūnėje

Lugano miestelio vaizdas nuo Monte Brè viršūnės

Lugano ežeras

Lugano miesto vaizdas

]]> http://www.draugauki.me/2010/12/lugano-sveicarija/feed/ 7 http://www.draugauki.me/2010/11/kelione-italijoje-verona/ http://www.draugauki.me/2010/11/kelione-italijoje-verona/#comments Mon, 08 Nov 2010 03:49:16 +0000 Kotryna http://www.draugauki.me/?p=7783 Tai bus paskutinis pasakojimas apie mano šios vasaros kelionę Italijoje (ankstesnės dalys – Milno katedra, Milanas, Venecija).

Įspūdžių iš Venecijos tikrai būtų pakakę visiems metams, o gal ir visam gyvenimui. Tačiau turint tik vieną trumpą savaitę tokioje šalyje kaip Italija norisi laiką išnaudoti kuo protingiau. Todėl griždami vėlų vakarą traukiniu į Milaną, galvojome, kur dar galėtume nuvykti. Pasirinkimas buvo gana greitas ir paprastas. Traukinio kelias į Veneciją veda per kitą garsų ir legendinį miestą Veroną. Pasakojimų ir legendų apie šią Italijos vietą tiek daug, kad ilgai mąstyti nebebuvo prasmės. Beje, pro traukinio langus dar spėjome pamatyti miesto fragmentus, o fantazijai sužadinti to tikrai pakako.

Kitą rytą, papusryčiavę viešbutyje, nuvykome į traukinių stotį įsigyti bilietų (jeigu Italijoje bilietus perkate kasose, nepamirškite jų paženklinti specialiuose geltonuose apratuose – kitaip jie negalios). Netrukus jau sėdėjome traukinyje ir laukėme kelionės, kur užtruko ne pilnas dvi valandas.

Po nuostabių Venecijos vaizdų, Verona pasirodė ramybės ir taikos oazė. Jaučiasi tai ir žmonėse, kurie atvažiuoja čia įtvirtinti bei įprasminti savo jausmų bei prisiliesti prie nemirtingos ir nuostabios meilės istorijos, aprašytos Viljamo Šekspyro.  

Viljamo Šekspyro skulptūra ir citata iš Romeo ir Džiuljetos.

Miesto vartai “Porta Borsari”, kurie buvo pastatyti pirmame amžiuje pr. Kr. ir perstatyti į dabartinį vaizdą pirmame amžiuje po Kristaus.

Centrinė miesto aikštė “Piazza dei Signori”, kurioje šurmuliuoja turistai, veikia turgus ir daugybė restoranų, pilnų lankytojų.

Viena iš penkių pagrindinių Veronos bažnyčių – Duomo.

Romėniškojo amfiteatro tipo Veronos arena, kurioje vyksta garieji operinės muzikos koncertai ir festivaliai. Pastatyta 30 m. po Kr. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių panašios architektūros pastatų. Senais laikais joje tilpdavo apie 30 000 žiūrovų. Įvairūs pasirodymai ir žaidimai vykdavę arenoje, buvo tokie žinomi ir garsūs, kad žmonės atvykdavo jų pasižiūriti iš tolimiausių pasaulio vietų. 

Kaip minėjau, visą savaitę buvome apsistoję Milane, tačiau buvome suplanavę vienos dienos išvykas į kitus nuostabius Italijos miestus, kurių, žinoma, šioje šalyje tiesiog labai daug. Trečiąją kelionės dieną turėjome vykti į Veneciją. Bilietus traukiniu buvome užsisakę dar Lietuvoje internetu. Tačiau šį kartą padarėme nedidelę klaidą. Mūsų traukinys sustojo ir mes išlipome Mestre, miestelyje vos už kelių kilometrų nuo Venecijos. Tačiau vietos stotyje netrukus išsiaškinome, kad vienos stotelės kelionė iki pačio pagrindinio mūsų tikslo tekainuoja vos vieną eurą, o traukiniai važiuoja kas 15 minučių.

Mūsų bilietų užsakymo klaida gavosi dėl labai paprastos priežasties: norėjome pakeisti jau rezervuotos kelionės datą ir laiką, todėl neatkreipėme dėmesio, kad sistema automatiškai parinko kitą galutinę stotį. Todėl būkite atidūs! Italijos traukinių internetinė bilietų sistema šiaip jau pasižymi daugeliu “įdomių” detalių. Pavyzdžiui, to paties vartotojo vardu negalima rezervuoti dar vienos kelionės – leidžiama tik vieną! Bandžiau prisiregistruoti ir kitu žmogumi ir naudoti kitą banko kreditinę kortelę – rezultatas tas pats. Perskaičiau begales forumų apie tai ir visi minėjo tas pačias, deja, neišsprendžiamas problemas. Todėl apie kitas keliones po Italiją teko galvoti jau pačioje šalyje prie traukinių bilietų kasos.

Įspūdžiai Venecijoje prasideda jau užriedėjus traukinio ratams ant ilgojo tilto jungiančio žemyninę Italijos dalį su garsiąja sala (žr. žemėlapį). Ir nesibaigia iki pat viešnagės šiame mieste pabaigos.

Be didelių išvedžiojimų galiu pasakyti, kad ši pasaulio vieta man paliko vieną giliausių įspūdžių. Man retai taip būna, bet akimirką buvau panorėjusi ten apsigyventi…

Bet ar gali būti mielesnis kampelis nei namai? Juo labiau, kad pakalbėję su vienu gondolininku išsiaiškinome nelabai linksmą Venecijos dabartį. Paaiškėjo, jog per paskutiniuosius trisdešimt metų (po paskutinio didelio potvynio) iš Venecijos išvyko apie du trečdaliai gyventojų. Jų skaičius nuo maždaug 200.000 sumažėjo iki 70.000. Nors įvairūs šaltiniai pateikia, jog dabartinė populiacija siekia 270.000 žmonių, tačiau apie tikrąją situaciją galima paskaityti štai čia – Population decline set to turn Venice into Italy’s Disneyland. Galbūt enciklopedijose pateikiami didesni skaičiai atsižvelgiant į nuolatinius turistų srautus, ar žmones kasdien atvykstančius į Veneciją tvarkyti ir prižiūrėti savo verslo. O lankančiųjų šį miestą – stebuklą labai daug. Visos miesto gatvelės sausakimšos svečių. Todėl normalu, kad mieste veikia daug parduotuvių, restoranų ir kavinių, siūlančių visas būtiniausias paslaugas keliaujantiems. Mūsų kalbintas gondolininkas yra gimęs Venecijoje, tačiau taip pat buvo priverstas išvykti iš savo gimtojo miesto, tačiau kasdien čia atvyksta į darbą plukdyti žmones. Vietos gyventojai palieka Veneciją dėl itin brangaus nekilnojamojo turto, kurį įpirkti darosi brangu net ir pasiturintiems žmonėms. Žinoma, kažkiek įtakoja ir sudėtingesnės jo išlaikymo sąlygos – potvyniai ir drėgmė. Tikriausiai ilgainiui pabosta ir milžiniškas turistų šurmulys, galbūt tiesiog norisi ramybės ir poilsio. Visgi šis nelabai linksmas fonas tuoj pat pasimiršta nardant smulkiomis Venecijos gatvelėmis ir nepakartojamais vaizdais, atsiverenčiais į tolumoje matomas kitas salas. Visai tai žemiau esančiose fotografijose.

Pagrindinė susisiekimo priemonė Venecijoje – gondola bei kitos įvairių tipų vandens transporto priemonės. Matėme ir greitosios medicinos pagalbos katerį, vandens šiukšliavėžę ir net valtį – turgų.

Venecijoje netrūksta nuostabių spalvų ir kontrastų.

Gondolininko pasakojimo įrodymas – daugybė tuščių ir apleistų namų bei užvertų langinių.

Venecijoje būtina paplaukioti gondola, kadangi nemaža “gatvių” dalis yra vandens kanalai, kuriais pėstieji negali praeiti. Todėl daug ko galite ir nepamatyti.

Didysis Venecijos kanalas – Canal Grande.

 Santa Maria della Salute bazilika.

 Vaizdas į San Giorgio Maggiore salą.

Dodžo rūmai, tarnavę vyriausybės posėdžiams, teismams, administracijai ir pan.