Žiūrėti pirmąją dalį.

Žiūrėti antrąją dalį.

Žiūrėti trečiąją dalį. 

Parsisiųsti ketvirtąją dalį.

Pirmuosius pradėjau rašyti seniai, net nebepamenu. Vaikystėje, mokykloje rašiau ant mažų popieriaus lapelių, kurių niekada nesaugojau.

Pirmieji rimtesni užrašai atsirado jau vyresnėse klasėse, bet ir jie išgaravo kaip dūmas. Nevertinau jų kaip rimto užsiėmimo. Kartais aš tiesiog mąsčiau eilėmis. Kažkas įkrisdavo galvon ir vėl išnykdavo.

Tik praėjus daugybei metų ir mano silpnybei rašyti nepasitraukus nežinion, pradėjau galvoti, jog negalima taip atsainiai elgtis su mintimis, kurias kažkas man siunčia, o aš net nepasivarginu jų išsaugoti.

Štai ši knyga ir sudaryta iš tų eilėraščių, kuriuos dar pavyko pagauti iš praeities. Juose užkoduoti mano asmeniniai išgyvenimai ir išgyvenimai tų, kurie prisilietė prie maniškio gyvenimo.

Niekada nebuvau abejinga aplinkai, o ypač gražiai aplinkai. Lyg kempinė sugeriu į save viską, kas vyksta gyvenime, labai skaudžiai išgyvenu dėl savo ir kitu neteisingų žingsnių, labai myliu meilę ir nekenčiu neapykantos.

Jei ką nors jaučiu, tai jaučiu taip giliai, kad visi geri ir blogi išgyvenimai išdegina širdį. Man nėra lengva gyventi. Už kiekvieną džiaugsmo ar laimės minutę, moku šimteriopą kainą, tad nuolat randuosi pievoje, kurioje gausiausiai veša pelynas.

Štai taip ir gimė pirmoji mano knyga „Pelynų pieva“, kurią išleisti padėjo visai nepažįstami žmonės, patikėję mano eilėmis ir manimi …

Ar jie neapsiriko, spręsti Jums, mieli mano skaitytojai. Malonaus Jums skaitymo.

Jūsų Egmilė

Parsisiųskite pristatymą apie poetę bei jos kūrybos eilėraščius: Egmilė – Pelynų pieva.

Pagarbiai,

 Marytė JURKIENĖ

Gimusi beveik XX a. viduryje mažame Aukštaitijos kaimelyje, kurio ribas dabar sunku beatsekti, mokiusis keletoje mokyklų (kiekvienai pakopai po mokyklą), baigusi Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, įsikūriau arčiau jūros, Kretingos rajone, Jokūbavo kaime, kur ir tebegyvenu. Dabar čia mano šeima, mano namai, darbas, draugai ir pažįstami. Tuo ir džiaugiuosi.

Kadangi piešimas visą gyvenimą nedavė ramybės: lankiau dailės studijas (Vilniuje ir Klaipėdoj), mokiausi pas dailės dalyką išmanančius pedagogus, pati lankiau parodas, piešiau, tapiau, karpiau, dalyvavau parodose – tad po kurio laiko baigiau persikvalifikavimo kursus ir įgijau dailės mokytojos kvalifikaciją. Mokydama kitus, pati turiu mokytis, dirbti ir džiaugtis, kai mokiniai Tave pralenkia – atsiranda motyvacija tobulėti.

O kodėl mandalos? Prieš keletą metų pasiklausiusi N. Volmer radijo laidos „Kaip danguje, taip ir ant žemės“ ir išgirdusi apie mandalas bei jų poveikį dvasiniam tobulėjimui, susidomėjau ir pradėjau piešti. Pradžia buvo nedrąsi, daugiau „išsikrovimo“ metodu dirbau, dabar  – auginu save, harmonizuoju ir laukiu dienos, kada galėsiu piešti spalvomis. O tos dienos dažniausiai – sekmadieniai. Piešinys dėl gražumo, o spalvos – iš Aukščiausiojo valios, vedimo. Piešinys iš pievų žolynų, medžių, krūmų lapelių, gėlių žiedų bei kitų aplink mus esančių formų…

Plačiau apie mandalų simboliką skaitykite šiame tinklapyje: http://gatve.delfi.lt/archive/article.php?id=16060723

———————————————————————————————————————

ATSILIEPIMAI

Mandalose skleidžiasi varnalėšos ir liepsnoja Joninių laužai

Diana JOMANTAITĖ

Liniuotė, skriestuvas, spalvos ir dvasios šokis – taip gimsta jokūbaviškės Felicijos Stramilaitės mandalos. Dailininkė sako: piešdama pamirštanti viską. Mandala jai – malda, dvasios judesys, meditacija, atsipalaidavimas. „Kai pieši, kažkas vyksta viduje, atrodo, jauti virpėjimą. Pasijaučiu švaresnė, harmoningesnė“, – pasakojo Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir dailės mokytoja F.Stramilaitė. Jos 31 mandalą – visų metų darbą – galima apžiūrėti Kretingos viešojoje bibliotekoje.

„Piešimas išlaisvina – nuo blogų emocijų, pykčio, nuovargio. Ir koks stebuklas: išpieši tai, kas slegia, o piešinys spinduliuoja ramybe. Mandala tarsi sugeria neigiamą energiją, performuoja ją į harmoniją. Net kiti žmonės, žiūrėdami kad ir į ne pačių pieštas mandalas, pajaučia ramybę, atsipalaiduoja“, – pasakojo F.Stramilaitė.

„Mandalos – sekmadienio darbas“, – sako autorė. Jau priimtas ir įprastas ritualas jos namuose: iš pradžių susikuria ornamentus, išpiešia juos ir pasiduoda spalvų magijai. Įvairiaspalvėse mandalose – preciziška spalvų dermė: nieko nereikalingo, spalvos tarsi papildo viena kitą.

„Gerai apgalvoju ornamentą, kurį piešiu. Tačiau spalvų nesirenku. Pabirę ant stalo pieštukai patys ateina į mano rankas. Užsimerkiu. Paimu ir pradedu spalvinti. Taip spalvos pačios sugula – jos ateina iš aukščiau. Juk paprastai kasdienybėje nenaudoju tokių ryškių spalvų, o mandalose jos ima ir pasireiškia“, – kalbėjo F.Stramilaitė.

Ji mandalų niekur specialiai piešti nesimokė. Susidomėjusi jomis, rinko informaciją. Mandala – kvadrato arba apskritimo formos geometrinė kompozicija, vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę, psichologinę tvarką. Mandala yra savotiška meditacijos forma, daugiausia naudojama induistų ir budistų. Tačiau F.Stramilaitė Rytų filosofijos išraišką pritaikė savo poreikiams, savo tikėjimui ir, svarbiausia, – lietuviškumui.

„Taip, mandala – ne mūsų kultūros ženklas. Tačiau ji man yra maldos išraiška. Piešdama einu į save, geriau pažįstu savo fizinį kūną ir sielą. Mandalą galiu pavadinti ir meditacija. O pati geriausia įkvėpėja yra gamta. Aš – lietuvė, todėl mano lietuviško sodo gėlės ir augalai – pagrindiniai piešinių herojai. Mandalose auga ir varnalėšos, ir liepsnoja Joninių laužai“, – pasakojo F. Stramilaitė.

Kiekviena mandala turi vardą, ir dažniausiai – gėlės. Dailininkė sako išpiešianti augalus taip, kaip juos mato –savo akimis, savo siela.

„Žydėjimas turi būti pas kiekvieną iš mūsų. Tą žydėjimą ir savo sodo žydėjimą ir piešiu. Atrodo, tai – tik ornamentai, tačiau jie turi gydomąjį poveikį“, – teigė mandalų autorė.

Jos nuomone, norint kurti mandalas, visai nebūtina mokėti piešti. Procesas paprastas: lapo viduryje pasidedi juodą tašką ir eini ratu, piešdamas įvairiausius ornamentus.

„Aš tokia pat, kaip ir kiti. Niekas manęs nemokė mandalų. Visą informaciją atradau užsienio kalbomis. Tereikia išdrįsti bandyti. Iš pradžių mandalos bus kreivos, galbūt nepatiks. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jos tobulės. Mandaloje labai svarbu simetrija ir kartojimas. Tradiciškai jos turi 4 arba 8 dalis, jose kartojasi tradiciniai simboliai – kvadratas, apskritimas, trikampis. Prie viso to stengiuosi piešti ir tradicinius lietuviškus simbolius“, – kalbėjo F.Stramilaitė.

Pasak jos, nereikia bijoti naudoti liniuotės, skriestuvo ir būtinai įsigyti geros kokybės minkštus pieštukus.

Pirmąją mandalą jokūbaviškė nupiešė prieš ketverius metus: norėjo išsikrauti po darbo ir pradėjusi piešti pajuto, kad joje nebeliko pykčio. Kartais nupiešti mandalą specialiai jiems paprašo ir kiti žmonės. Tada autorė galvoja apie tų žmonių problemas, jų rūpesčius ir juos išpiešia,ornamentais, spalvomis harmonizuoja.

„Užsidegu žvakę, Dievo paprašau, kad mane vestų savęs pažinimo keliu ir instinktyviai imu spalvas. Kai nuspalvini piešinį, atrodo, kad išaugo sparnai, atrodo, kad pakilai nuo žemės. Tai – nenusakomas jausmas, kurį kiekvienas išgyvena savaip“, – pasakojo F.Stramilaitė.

Dailininkės pastebėjimu, dviejų vienodų mandalų niekuomet nebūna. Kiekviena iš jų saugo tam tikrą jausmą ir išgyvenimą. Tačiau visada jos – ramybės nešėjos.

Visas procesas – kol menininkė sukuria piešinį, kol jį išpiešia ir nuspalvina – trunka savaitę.

„Kartais galvoju: mandalos atima laiką, pamirštu kitus darbus, kokia iš jų nauda? Tačiau negaliu be jų. Kai prisėdu, nebegaliu atsitraukti.” – sako dailininkė.

(„Pajūrio naujienos“ – „Smiltys“, 2008-09-12)

—————————

Vakar (09 04) buvom Jūsų parodos pristatyme. Mūsų visos darbuotojos “susirgo ” Jūsų Mandalomis. Šiandien vienos jas perka, kitos studijuoja įbedusios akis. Suprantu, kiek kruopštumo, kūrybos ten įdėta. Džiugu, kad yra tokių talentingų, gabių žmonių, kurie savo darbais džiugina kitų žmonių širdis. Ačiū Jums už tokią įdomią ir gražią parodą.

Pagarbiai  J. Beniušienė

————————–

Peržiūrėjau tamstos kūrybą. Šaunuolė.

Šaunuolė, kad randi noro ir laiko kūrybai.

Kiekvienas žmogus, o ypač moterys, turi skatinti aplinkinius meilei, kūrybai, augimui.

Sovietinės sistemos nuskurdintiems žmonėms ypač trūksta noro ir drąsos augti, siekti kilnių tikslų.

Trūksta noro ir drąsos tapti šiandien didesniu, nei buvai vakar.

Jeigu tamstos kūryba pastūmės nors vieną žmogų teigiama kryptimi, tai jau bus labai daug.

Noro, atkaklumo ir drąsių svajonių.

Antanas

——————————————————————————————————————————-

Kai kurie faktai apie Feliciją Stramilaitę:

Dailės ir lietuvių kalbos mokytoja Kretingos rajono Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinėje mokykloje

Interneto svetainė www.fija.lt

El.paštas felicijastra@gmail.com

Jokūbavo A. Stulginskio pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus vadovė

Adresas: Jokūbavo k., Žalgirio sen., LT-97210, Kretingos raj.

Tel.: 8 618 04127

El. paštas: fstramilaite@stulginskis.kretiga.lm.lt

Muziejuje kaupiami eksponatai apie Jokūbavo ir jo apylinkių istoriją, Jokūbavo vidurinę mokyklą, miestelyje gyvenusį Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį.