Temos Archyvai: Istorija

I-osios Lietuvos Respublikos studentės: tarp studijavimo ir studentavimo

1930 m. Paryžiaus universiteto literatūros profesorius Gustav Cohen apie tuometinį sparčiai augantį studenčių skaičių, kiek šelmiškai yra pasakęs: „Jeigu manęs kas paklaustų koks yra buvęs po Didžiojo karo didžiausias perversmas, kuris man teko išgyventi, tai atsakyčiau, jog tai buvo ne trumpi moterų plaukai, ne trumpi jų drabužiai, bet studenčių antplūdis į universitetus. Kai aš buvau jaunas, studentės buvo retenybė, prieš 30 metų jų buvo jau gal trečdalis, paskui – pusė, o dabar kai kuriuose fakultetuose net du trečdaliai ir daugiau“. Patriarchalinėje sanklodoje suformuotas netolygus, dažnai stereotipiškai paveiktas požiūris į moteris, sukūrė pakankamai siauru pažinimu grindžiamą vertybių sistemą, kurioje moters emancipacija ne visada buvo sutinkama teigiamai, o jų siekis išsilavinti – palankiai. Nepriklausomybės metais Lietuvos universitetui (1922-1940 m.) teko išspręsti sudėtingą klausimą – parengti besivystančiai Lietuvos valstybei įvairių sričių specialistų ir specialisčių, kurie vėliau prisidėtų prie šalies vystymo ir lietuvių tautos kultūros plėtojimo. Kokią vietą šioje sistemoje užims moterys, apsprendė per visą nepriklausomybės laikotarpį puoselėta mintis, jog aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Galiojantys įstatymai nenumatė jokių normų, kurios suskirstytų žmones į grupes, nors tikrovėje aukštasis mokslas buvo prieinamas tik pasiturintiems žmonėms. Nepaisant to, studenčių skaičius vis augo, o jų veikla vienareikšmiškai plėtėsi, tuo sulaukdama įvairiausių komentarų.

Arbata. Istorija ir kelias iki mūsų puodelių (I)

black-tea-cupPasidaryti mažą šventę sau yra labai paprasta. Tereikia užsiplikyti, kvapnios, mėgstamos arbatos ir mėgautis. Man arbatos gėrimas yra tarsi terapija. Gerdama mėgstu žiūrėti pro langą arba einu į pavėsinę. Net jei laukia daug reikalų, tuo metu viskas užsimiršta ir užplūsta begalinė ramuma, o kūną užlieja maloni šiluma. Man labai patinka šio gėrimo savybė, kad jis vasarą gaivina, o žiemą sušildo… Jei dar pasigilinus į jos istoriją ir apmąsčius visą gaminimo procesą, arbata tampa dar įspūdingesniu gėrimu…

Arbatmedis – visžalis augalas. Yra dvi pagrindinės jo atmainos: kiniškasis (Thea sinensis) ir indiškasis, arba Asamo (Thea assamica) arbatmedis. Kiniškasis arbatmedis – tai 3-4 m. aukščio krūmas apvaliais ar pailgais, lygiais, tamsiai žaliais lapais, baltais ar rusvais žiedais; vaisiai – mažutės briaunotos dėžutės. Indiškasis arbatmedis (auga Indijoje, Birmoje ir Indokinijoje) – 15-20 m. aukščio medis dideliais ovalo formos, šviesiai žalios spalvos lapais; vaisiai – tribriaunės dėžutės.

Truputis istorijos

Pasak indų padavimo, vienam šventajam vyrui arbatos krūmą padovanoję dievai. Norėdamas atsidėkoti už šią dovaną, jis keliavęs iš vienos šalies į kitą ir pasakojęs žmonėms apie negirdėtą augalą. Taip atklydęs ir į Kiniją. Kinų legenda byloja, kad arbatą imta gerti 3 tūkstančiai metų per. Kr. Tuo metu Kiniją valdęs imperatorius, vieną karštą dieną ilsėjosi medžių paūksmėje. Pūstelėjo vėjas ir į greta stovintį dubenį su karštu vandeniu įkrito keletas arbatmedžio lapelių. Imperatorius paragavo šio gėrimo ir … buvo sužavėtas.

Toliau skaityti Arbata. Istorija ir kelias iki mūsų puodelių (I)

Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas

Ignacas Lojola

Inigo Lopezas de Lojola buvo vietinio žemvaldžio sūnus, gyvenęs vienoje Ispanijos provincijų. Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, sau prisipažino, kad visą laiką tebuvo žmogus, atsidavęs pasaulio tuštybėms, besidžiaugiantis karo tarnyba ir troškęs pergalių. Susižeidęs 1521-aisias metais, Inigo buvo nugabentas į gimtąją Lojolą. Ilgus mėnesius gulėjo ligos patale ir svajojo apie žygdarbius, kuriuos galėtų atlikti, svajojo apie meilės nuotykius ir bebaimes keliones. Tačiau ilgainiui jį apėmė tuštuma ir Inigo suvokė, kad visus didžius darbus galėtų atlikti Dievo garbei. Jaunuolis įsisąmonino svarbų dalyką – didžiausia palaima aplanko sekant Kristumi. Toliau skaityti Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitų dvasingumas