Temos Archyvai: Esė

Besijuokianti vasara

Upės vanduo pro šalį teka labai tyliai. Aš jo dažniausiai negirdžiu. Nebent kai ankstesniais laikais Raketa Nemunu praskriedavo vėžlio greidžiu, tuomet išgirsdavai vandenį teliuškuojantį į krantą mikrobangelėmis. Bet tai ne tekėjimas, o tiesiog vandens garsas. Pats judėjimas, tėkmė, kelias yra negirdimi, neužuodžiami, nematomi ir neliečiami. Šiuo atveju filosofų mėgstama metafora yra smėlis su miriadais kruopelyčių, kurias tuo pačiu metu turi saujoj ir kiekvieną akimirką netenki pro pirštus tyliai byrant ant žemės.

O vasara? Taip! Ji yra labai melancholiška ir emociškai gili, slepianti šį savo rafinuotumą už karštos saulės, triukšmingų maudynių, linksmų vakaronių vėsumą išsaugojančiuose gamtos kampeliuose ir kitų aktyvaus poilsio fragmentų, kurie įaudrina kūnus, mintis tiek, kad dažniausiai rudenį žmonės, tarsi, atsitokėja po ilgo ir gilaus sapno. Ima nustatinėti sau keisčiausias diagnozes.

O būtent vasaros metu ta nunuilstanti tėkmė ir judėjimas atsitrenkia su žmogaus akistata visu pilnu ir stambiu planu. Smėlis, kurį saujomis spaudžiame ir minkome prie jūros, jūra (!) – tokia hipnotizuojančiai lėta, tarytum bet kuriuo momentu galinti sustingti į vieną šiltą ledo gabalą, miškas – su tomis pačiomis dvejomis iš gilumos žvelgiančiomis ir viską stebinčiomis akimis, pagaliau išsiruošimas ir judėjimas atostogauti – norėdami savo atostogomis sustabdyti judėjimą, mes vietoje to, patys pradedam judėti.

Vasara juokiasi. Žaiskit, galvoja, linksminkitės, džiaukitės, šėlkite! Tikrai nereikia kasdien galvoti apie tai, kas yra kuriama ne tavo rankomis, ne tavo mintimis ir iš tavęs nereikalauja nė lašo pagalbos.

besijuokianti vasara

Apie bedugnę

„Jūsų būtyje yra gili praraja lyg kokia bedugnė. Jums niekada nepavyks užpildyti šios prarajos, nes jūsų poreikiai yra neišsenkantys. Tad turite darbuotis aplink ją, kad praraja palaipsniui užsitrauktų.“ Henri J.M.Nouwen

Gyvenime nutinka dalykų, kurie užgriūva pečius sunkia našta, sunkiai lenkdami prie žemės kaip šiųmetinio pavasario sniegas liaunas medžių šakas.  Kai kurie dalykai atrodo tokie baisūs ir neteisingi, kad tavo širdyje, rodos, atsiveria amžina praraja. Kurį laiką priblokštas žiūri į tą atsivėrusią bedugnę ir negali suvokti, reali ji ar ne? Kartais galvoji, jog tai – tik miražas, štai, mirktelsi akimis ir ši regimybė, vos suvirpėjusi, išnyks, ir tu laimingas nustraksėsi tolyn. Tačiau jau kitą akimirką ši bedugnė užgriūva savo nesuvokiama tamsa ir tu kiekviena savo ląstele pajunti – deja, ji egzistuoja… Štai ji prieš tave, atvėrusi savo bedantę, grėsmingą burną, šnibžda tau: „…viskas beprasmiška, eikš, eikš pas mane…“

apie bedugne

Toliau skaityti Apie bedugnę

Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška?

Nieko. Galime liūdėti, užjausti, prisiminti gerus darbus. Tik reikėtų vengti bet kokių verdiktų, teismų ir konkretumo. Viena draugauki.me amžiaus kaimynė vakar iš kart po skubomis ištarto „Labas“ pasakė: „Matyt, sužinojo, kad serga sunkia liga, gal net paskutine stadija ir neatlaikė.“ Tikriausiai negalėsiu tos kaimynės keletą savaičių matyti akyse.

Reikia būti labai nejautriam ir užsidariusiam kad taip naiviai ir primityviai žiūrėti į savižudybės reiškinį. Argi žmogus paprastas? Argi gyvenimas paprastas? Kodėl tuomet savanoriškas pasirinkimas išeiti turėtų būti paprastas? Neturėjau, ką atsakyti tai kaimynei. Pasakiau, kad aš taip manau – nors buvau spaudžiamas primygtinai pasakyti savo versiją. Aš neturiu versijų. Pasakiau, kad labai dėl to apgailestauju, esu šokiruotas ir nematau reikalo spręsti priežasčių.

Man labai patiko Jaunimo linijos vakar išplatintas pranešimas, kuriame teigiama:

„Žiniasklaidoje pateikiama informacija apie visuomenėje gerai žinomus asmenis daro didelį poveikį žmonėms. Šis poveikis gali būti teigiamas – santūrus informavimas, susilaikymas nuo skubotų išvadų apie savižudybės priežastis ir psichologinės pagalbos galimybių nurodymas, gali paskatinti sunkumus išgyvenančius žmones kreiptis pagalbos.  Tačiau žiniasklaidos informacijos poveikis gali ženkliai padidinti kitų savižudybių grėsmę visuomenėje. Naujų savižudybių grėsmę didina  dažnas savižudybės aptarinėjimas viešoje erdvėje, savižudybės aplinkybių detalizavimas, emocingi pranešimai, paviršutiniškos išvados apie savižudybės priežastis, kaltųjų ieškojimas ir kaltinimai, savižudybės romantizavimas. Netinkamai pateikta informacija apie savižudybes itin stipriai veikia vaikus ir paauglius bei žmones, kurie šiuo metu išgyvena sunkumus, turi minčių apie savižudybę, savo lytimi, amžiumi ir kitomis savybėmis yra panašūs į nusižudžiusį asmenį.“

Šiuos žodžius ir kiekvieną šio pranešimo sakinį turėtų įsidėti į galvą ne tik žiniasklaida bet ir kiekvienas žmogus. Pagrindinė išvada yra ši: privalome galvoti apie pagalbos žingsnius, o ne analizuoti savižudybės aplinkybes. Tyrimus atliks specialistai. Tokios žinios atveju turime prisiminti savo aplinką, galbūt joje yra kokie nors ženklai, rodantys, kad reikalinga pagalba. Žmogaus, kurį pažinojome tik iš ekrano ir scenos gyvenimo narpliojimas naudos neduos ne tik tam žmogui bet ir mums patiems. Atkreipkime dėmesį į save ir aplinkui save. Ieškokime būdų to išvengti. Pasisveikinkime su kaimyne sėdinčia prie lango.

Ka galime pasakyti apie netekti, kuri yra savanoriska