Būkim tylesni, kai šitaip sninga,
Kai mieste tokie balti kalnai.
Niekas nepradingo, nesustingo…
O jei ką užsnigo – laikinai…
Sniegas toks tylus, pabūkim tyliai
Ir nešaukim dideliu balsu.
Kaip ir vakar laukiam, liūdim, mylim…
Ar nuo sniego gera ar baisu?
Esam, tad ir sniegui duokim teisę
Kristi tyliai ir tylėt pusny.
Juk vis tiek – mylėsim, lauksim, eisim…
Tik, kol sninga, – būkim tylesni.
Ramutė Skučaitė

Jau ir kalendorinis pavasaris prasidėjo, o žiema vis nenori iš mūsų kiemo pasitraukti, vis dar naktimis pabalina žemę. Labai nepykim, stipriai padirbėjo žiemužė savo laiku, tegul dar kiek atsikvepia…Sušildys pavasaris žemę ir balti žiemos apdarai liks tik fotografijose…

1 kg dydžio kepalui reikės:

415 ml vandens

20 g aliejaus

580 g sijotų kvietinių miltų

4 didelių šaukštų avižinių dribsnių

20 g cukraus

10 g druskos

1 šaukštelio sausų mielių

Šia eilės tvarka visus produktus sudedame į duonos kepimo mašiną, nustatome baltos duonos kepimo programą, norimą skrudinimo lygį ir po trijų valandų namai prisipildo šviežios duonos kvapo, kuri tikrai yra nepakartojamo skonio. Norint galima tešlą minkyti rankomis, duonos skonis nuo to nesikeis. Paskaninimui labai tinka saulėgrąžos, džiovintos morkos ar svogūnas, sėmenys, džiovinti vaisiai. Ypatingą skonį ir kvapą suteikia truputis maltų čiobrelių.

Skalsos Jūsų stalui !

Ramybės ir skalsos Jūsų namams. Meilės ir tarpusavio supratimo. Sveikatos ir dvasios jėgų. Kantrybės ir tolerancijos. Šį kartą visko daug daug, kad nieko nepristigtų ateinančiais metais.

Džiaugsmingų Kalėdų, mielieji !

Danutė

Bet pasakojimas ne apie tai. Seniai girdėjau įvairiausias istorijas apie miestą mieste – Karostą. Tai yra Liepojos miesto rajonas, 1890-1906 metais statytas kaip karinė jūrų bazė.

Tur būt, niekada nesužinosim kokių milžiniškų kiekių betono reikėjo aštuoniems galingiems fortams statyti, kad atitverti Karostą nuo jūros ir nuo miesto. Likimo ironija – darbas buvo beprasmis, nes kariniams tikslams šie betoniniai monstrai niekada nebuvo panaudoti. Todėl vėliau kariuomenė šią vietą paliko, o 1915 metais beveik visi fortai buvo susprogdinti. II-ojo pasaulinio karo metu čia įsikūrė Tarybinė armija ir pasiliko iki pat 1994-ųjų metų. Karinis miestelis savo klestėjimo metais tapo autonomine sritimi su savo infrastruktūra, vandentiekiu, elektrine, mokykla, bažnyčia, netgi paštu. Neužšąlančiu uostu naudojosi Baltijos karinis jūros laivynas.

Šiandien tai, kas liko iš sutvarkyto ir griežtai saugomo uždaro karinio miesto, kelia nuoširdų gailestį. Vietovė pamažu virsta negyvenama dykyne. Buvę gražūs šimtamečiai įdomios architektūros raudonų plytų pastatai baigia apaugti medžiais, kai kurie stovi užmūrytais pirmųjų aukštų langais ir durimis (o gal dėl to ir išliko panašūs į namus?) Kiti, jau šiuolaikinės statybos daugiabučiai išluptom durim ir išdaužytų langų kiaurymėm kaip kraupūs vaiduokliai pasvirę rymo tarp kitų, dar apgyvendintų namų. Sunku įsivaizduoti, kad čia gyvena žmonės. Tarp tų pilkų penkiaaukščių savo įspūdingumu pribloškia šv. Nikolajaus stačiatikių Katedra. Tarybmečiu joje buvo sporto salė, raudonasis kampelis, vėliau kino teatras. Kadangi galinga akustika trukdė žiūrėti filmus, tai buvo užmūryta vieno iš penkių kupolų nava. Šiuo metu katedra restauruojama. Nustebau pamačiusi, kiek jaunų žmonių lankosi čia su gilia malda. Kraupiais kontrastais aplink katedrą atrodo parduotuvės užkaltais langais, grėsmingai pasvirę elektros stulpai su nutįsusiais laidais. 1905 metais statytas raudonų plytų vandens bokštas kadaise vandeniu iš specialių gręžinių aprūpindavęs apie 20000 gyventojų, šiandien stovi kaip nebylus praeities liudininkas. Iš didžiulio maniežo, į žirgų rungtynes pritraukdavusio ne vieną tūkstantį žiūrovų, liko tik sienos užmūrytais langais, vietoj buvusio stiklinių čerpių stogo ryškiu raudoniu iš tolo šviečia šermukšniai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bent jau gatvės čia neblogai išlaikytos ir neduobėtos, yra privažiavimai prie jūros. Vienu tokiu pasinaudoję, turėjom progos pasivaikščioti po šiaurinį molą, kuris nutįsęs į jūrą apie 2 kilometrus ir nuo kurio gražiu oru tikrai ramiai galima stebėti uosto ir miesto gyvenimą.

Nors ir gana keistas jausmas apima žvalgantis po Karostą, bet jau matomos ir permainos, kai kurie pastatai restauruojami. Vienas iš tokių – išskirtinės architektūros Karininkų namai, statyti buvusiam to meto jūros ir sausumos karininkų elitui, turėję prabangų interjerą, šiuo metu yra tokios būklės, kad turistai čia nepageidaujami. Pastatas yra jūreivių mokymo centro teritorijoje ir teko gražiai prašyti, kad simpatiška uniformuota sargė įleistų įamžinti tikrai subtilios architektūros sienas. Unikalus pasirodė Karostos kalėjimas, pagal paskirtį veikęs iki 1997-ųjų, šiuo metu priimantis turistų grupes, pageidaujantys gali ir pernakvoti buvusiose kamerose…

Tai buvo pirma mano kelionė į šį gana keistai iš šalies atrodantį miestą mieste, tikiuosi, pasimatysime dar…

Iš galinės stotelės garsiai atzvimbęs troleibusas gerokai nustebino – sėdimos vietos visos užimtos, netgi keletas stovinčių ir linguojančių į jo siūlomą taktą. Jau senokai tokio vaizdo neregėjau… Kas atsitiko? Gal netikėtai darbo vietų pagausėjo? O gal paprasčiausiai troleibusų mažiau į trasą išleidžia?

Malonus siurprizas – vidutinio amžiaus vyriškis atsistojo ir mandagiai užleido man dar šiltą vietą. Hmmm…reiks atidžiau į save veidrodyje pažvelgti – gal maniškė išvaizda rudeniop gailestį sukelia? Bet gal nieko tokio, vyriškis juk netrukus išlipo…

Įdienojus žingsniavau Laisvės alėja. Lėtai, koja už kojos. Kur jau čia nuskubėsi, visvien gyvenimo neaplenksi…Ant suolo sėdėjo pagyvenusi pora. Sėdėjo tylėdami, kiekvienas, matyt, braidžiojo po savo minčių pievas. Netoliese mažas berniukas krykštė iš džiaugsmo, vaikydamas būrį balandžių, kurie, apsukę ratą virš galvos, vėl nusileisdavo ant grindinio. Saulė ridenosi slapstydamasi už namų stogų, šiltais pirštukais paglostydama viską, kas jai pasitaikė pakeliui.

Ir staiga šmėstelėjo mintis – kai po varginančių vasaros karščių dangus pasiuntė šaltą ir drėgną orą, visi pasijutome kiek nejaukiai. O šiandien tarsi tos buvusios šilumos grąža – prasideda bobų vasara. Gal dėl to žvilgsnis kliudo mažiau pastebimus dalykus? Nepraleiskim progos pasidžiaugti gal jau paskutiniais šiltais spinduliukais… Juolab, kad sinoptikai tvirtina bobų vasarą būsiant tik tris dienas, po to padangę vėl užplūs rudeniniai orai. Gal dar kas bulvių nenusikasė ar atostogų malonumus ne visus išragavo?… Pasileiskim į miškus – šiemet jie kaip reta baravykais turtingi.

Įdomu, kad tik lietuvių ir rytų slavų kraštuose toks – bobų vasaros  – pavadinimas prigijęs. Viena iš priežasčių – pagyvenusios moterys mėgsta pasišildyti saulės atokaitoje. Tarsi vyrai šį malonumą aplenktų… O, pavyzdžiui, čekai šį laikotarpį vadina voratinklių vasara. Iš tiesų, grįžtant dvelktelėjo lengvas vėjelis, nuo ryškiai saulės apšviesto medžio atitrūko ilgas balkšvas tinklelis ir lengvai nupleveno – visas voro darbas perniek… Ai, ir negaila…

Taip ilgai lauktos, svajotos, planuotos ir… kažkaip nepelnytai greitai pasibaigusios…

Guodžia vien tai, kad lieka malonūs prisiminimai, kuriais smagu pasidalinti…

Taigi, svetainės įkūrėjui Gintautui ir jo padėjėjams, visiems čia besirenkantiems bendraautoriams bei skaitytojams linkiu ilgiausių metų, didelės kūrybinės sėkmės, šventos kantrybės!!!  Linkiu tolerancijos, supratimo, o svarbiausiai – visiems kuo geresnės sveikatos.

Lai skamba visų mėgstama Vytauto Šiškausko daina…

XVI a Markučiai priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams, dalis  žemių buvo priskirta aukštutinės pilies Šv. Martyno bažnyčios klebono išlaikymui. Daugelį dešimtmečių dvaras keliavo iš rankų į rankas, istorija išsaugojo su dvaru susietas Radvilų, Kiškų, Chodkevičių, Godlevskių pavardes, kol 1867 m 270 ha ploto dvarą su visais statiniais, miškais, vandens telkiniais bei vasarnamiais nupirko Rusijos kelių inžinierius Aleksiejus Melnikovas ir padovanojo dukrai Varvarai Melnikovai, kuri ir buvo paskutiniąja Markučių dvaro sodybos šeimininke.

Nenusisekus pirmajai santuokai, Varvara antrą kartą ištekėjo už žinomo poeto A.S.Puškino sūnaus Grigorijaus. Nuo 1899 m Puškinai nuolat gyveno Markučiuose. Tuo metu čia buvo didžiulis vaismedžių sodas, aptvertas medine tvora, prižiūrimame parke augo retų rūšių medžiai, puikiai sutvarkytus keturis tvenkinius supo ąžuolai, oranžerijoje bujojo palmės, fikusai, rožės, kaktusai. Dvaro žemėse buvo daug vasarnamių, kuriuos Puškinų šeima nuomodavo. Tačiau didžiulį dvarą sunkiai sekėsi valdyti ir jo vertė vis smuko.

Varvara Puškina anksti neteko vyro, ūkiui neigiamą įtaką turėjo I pasaulinis karas, o po Rusijos revoliucijos Markučių dvaras nebeatsigavo. Varvara kasmet pardavinėjo žemės sklypus, apie 1932 m asmeniškai naudojosi tik 5,6 ha ir mirė 1935 m, palikdama dvarą skolose bei teisminiuose ginčuose.

Nors A.S.Puškinas niekada nesilankė nei Markučiuose, nei Lietuvoje, tačiau Varvara Puškina dievino šį rusų poetą ir jo kūrybą. Todėl jos testamento valia 1948 m vasarnamyje buvo įkurtas Literatūrinis muziejus, susietas su poeto kūryba. Šiandien ant kalvos stovinčiame, medžių apsuptame mediniame name saugomi išlikę Puškinų šeimos baldai, turtinga biblioteka, meno kūriniai.

Šalia ant aukštumėlės stovi maištingojo poeto biustas, netoliese, tarp parko medžių rymo graži šv.Varvaros  koplyčia, atsigręžusi į Melnikovų ir Puškinų šeimų kapavietę. Beje, čia pat ilsisi ir prancūzė Varvaros guvernantė Marie Pelichet. Iš parko siaurais laiptais galima nulipti žemyn, prie sodriai medžiais apaugusio tvenkinio. Tyliai čiurlena šaltinėlio vanduo… gal ir jis mena anuos laikus?

Dar ledynmečio suformuotas  kalvotas reljefas – išskirtinis parko bruožas. Šiai vietovei būdingi dideli aukščių skirtumai, gūbriai, keteros, ozai, raguvos…73% parko yra apaugusi natūraliu mišku, Vilnios slėnyje veisiasi vandens paukščiai, gausi ir miško fauna. Didžiulėje parko teritorijoje yra gausybė vietų, iš kur atsiveria vaizdingos panoramos.

Manau, kad pelnytai parko pasididžiavimu laikomas natūralus gamtinis paminklas, Vilnios slėnio perlas – Pūčkorių atodanga. Tai Vilnios slėnyje stiprios srovės vandenų suformuotas atviras skardis, kurio aukštis  65 metrai, plotis  260 metrų. Tai unikalus gamtos objektas, 1974 metais paskelbtas geologijos paminklu. Atodangos sluoksnius tyrinėję specialistai yra aptikę ir dinozaurų išgarsintos mezozojinės eros, ir juros periodo uolienų su senovinės faunos liekanomis. Nuo atodangos viršaus atsiveria turbūt viena gražiausių Vilniaus apylinkių panoramų – žemai, giliame slėnyje vingiuoja Vilnia, o už jos – išlikę buvusio Pūčkorių palivarko statiniai bei tvenkiniai. Galima įžvelgti ir upės užtvanką su visa prancūziško vandens malūno teritorija. Aukštai iškilusi Pūčkorių atodanga įspūdingai atrodo ir  apačios – nuo Vilnios slėnio. Į ją iš įvairių vietų pro tankią parko lapiją galima pažvelgti keliaujant Pavilnių parko pažintiniu taku, prasidedančiu nuo Pūčkorių piliakalnio.

Pakeliaukime kartu !