Visi įrašai, kuriuos paskelbė Patricija

KOKS TU ESI, ŽMOGAU?

Dviejų vienodų žmonių nėra ir negali būti. Net dvyniai yra skirtingi, kadangi be genetinių variantų, individą paįvairina dar ir aplinka.
Žmonės būna dviejų psichologinių tipų: intravertai arba ekstravertai. Šie skirtumai vaikystėje nėra labai ryškūs, vėliau jie ima ryškėti. Tačiau gali pasitaikyti, jog ir suaugusiam žmogui psichologinius bruožus nustatyti yra sunku. Jie būna ne tokie konkretūs ir tikslūs.

Ekstravertui būdingi bruožai – reakcija į išorę ir nuo savęs. Intravertui priešingai – į vidų ir į save. Todėl susituokus priešingiems tipams, šeimose kyla konfliktai. Ekstravertas daug kalba, mėgsta pokštus, kompanijas, anekdotus. Vėliau jam viskas nusibosta, ieško gyvenime įvairovės. O tipiškas intravertas yra ramus, tylus, labiau užsidaręs, linkęs save analizuoti. Dar jis mėgsta knygas, ypač susijusias su profesija. Linkęs planuoti, analizuoti, nieko neįsileisti į savo vidų. Intravertai – kantrūs, tačiau kiek pesimistiški, geriau vertinantys turinį negu formą.

Šiuos žmonių tipus tyrinėja tipologijos mokslas. Griežtai apibrėžtų žmonių tipų esama nedaug. Daugumoje mes turime tiek vienam tiek kitam tipui priskiriamų bruožų. Dėl ekstravertiškumo ir intravertiškumo santykio jauni žmonės pagyvenusiems atrodo beveik plevėsos ir chuliganai. Mat, jauni žmonės yra ekstravertai. Aš pati pastebėjau, kad ir skirtingų psichologinių tipų žmonės gali puikiai sutarti, jei jie vienas kitą papildo. Retai gali šeimoje pasakyti: atitiko kirvis kotą. Reikia šiek tiek ir mūsų pačių pastangų. Pamąstykime apie tai, kokie esame.

Patricija

NETEKTIS

Pavasarį vaikščiojau  gimtojo kaimo laukais. Čia labai gražūs gamtos vaizdai. Gyvenu vienoje iš gražiausių Vilkaviškio rajono vietų. Čia stūkso nuostabiai gražus kalnas Svirkalnis. Netoliese teka Salomėjos Neries apdainuota Širvinta. Gamtovaizdžiui papuošti tetrūko vandens telkinio. Dviejų seniūnijų pastangomis buvo iškastas nedidelis ežeras.

Aš jį pavadinau gulbių ežeru. Pavasarį čia plaukiojo dvi poros gražuolių paukščių. Vieną kartą atėjus  radau į krantą išlipusią nebegyvą gulbę. Netoliese plaukiojo gyvenimo draugas: toks vienišas ir liūdnas. Po to aš dažnai ateidavau prie ežerėlio. Ta pati gulbė plaukiojo ir plaukiojo netoli kranto: tarsi laukdama stebuklo. Iš kur grakščiajai gražuolei žinoti, kad amžinasis gyvybės ir mirties ratas jos draugei užsivėrė. Tad gulbė vis  laukė ir laukė. Dabar supratau, kodėl žmonės sako, kad gulbės pačios ištikimiausios viena kitai. Žmonės privalėtų pasimokyti iš šių paukščių. Tik, kai iš paukščio liko griaučiai, gulbė išskrido iš šio ežero.

Kita gulbių pora sulaukė palikuonių. Man atėjus, rudenėjančio dangaus fone, ežero paviršiumi greta tėvų nardė keturi rusvi gulbiukai.

Patricija

GRAŽIŠKIŲ BAŽNYČIOS VARGONAI

Įspūdinga šventė įvyko šių metų lapkričio 23 d. mūsų Gražiškių bažnyčioje. Čia pirmą kartą buvo atliekama bažnytinė muzika restauruotais vargonais. Juos naujam gyvenimui prikėlė broliai Sakalauskai. Na, o iki šios dienos tekdavo naudotis elektroniniu instrumentu, kuris, žinoma, neprilygsta akustiniam variantui.

Vargonų muzika stebuklinga, mistiška. Ji kupina nepakartojamos estetikos bei filosofijos. Nuostabiausias kūrinys vargonams man būtų Oginskio polonezas „Sugrįžimas į tėvynę“. Atrodo taip ir kyli aukštyn aukštyn kartu su muzika. Tą popietę mūsų bažnyčioje skambėjo Bacho, Hendelio, Naujalio sakralinės muzikos kūriniai. Koncertą vedė Suvalkijos ansamblis.

Galbūt kam nors bus įdomi Gražiškių bažnyčios istorija. Ji pastatyta 1881 m. – vargonai  1883 m. Jų meistras buvo lenkų kilmės Juzefas Šimanskis.  Restauracijos metu specialistai šias datas atrado vienoje iš vargonų triūbų. Instrumentu Gražiškėse pirmiausia grojo kompozitorius Sasnauskas, čia buvo pirmoji jo darbovietė (1883-1885m.).
Šie metai vargonų instrumentui – jubiliejiniai. Prieš 600 metų jie atkeliavo į Lietuvą. 1408 m. Marienburgo dokumentuose rašoma: Vytauto didžiojo žmonai Onai Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas padovanojo mažus nešiojamus vargonėlius. Manoma, jog tai ir buvo pirmieji vargonai tuometinėje Lietuvos teritorijoje. Gali būti, kad šis neįprastas muzikos instrumentas skambėjo naujai pastatytoje Trakų pilyje.

Vargonai pirmiausia paplito bažnyčiose. Juos dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto ir Vokietijos. XVIIIa. vargonystė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Seniausi vargonai mūsų šalyje stovi Kretingos bažnyčioje: manoma, kad jie čia skamba nuo 1680 m. Patys didžiausi ir gražiausi šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Europos lobiu laikomi Įgulos bažnyčios vargonai Kaune. Nemažai senų vargonų išlikę Žemaitijoje. Vilkaviškio rajone vieni seniausių ir įdomiausių yra Vištyčio, Gražiškių ir Alksninės vargonai. Artimiausiu metu juos įvertins dr. Povilionis – vargonų specialistas.

Kiekvieni vargonai yra nepakartojami ir unikalūs, turintys tik jiems būdingą, išsiskiriantį skambesį.

Patricija