Visi įrašai, kuriuos paskelbė Plunksna

PRABUDIMAS

prabudimas
Prabudimas

Lūžta, plyšta ledo luitai varomi srovės,
Upės neša sidabro turtus pražutin, pragaištin
Žūsta, dingsta šalčio plėštas, kauptas  turtas
Nieks jo jau nebesuims ir nebesurinks.

Atsitiesia medžių rankos nuo sunkių kailinių,
Bėga  džiaugsmo ašaros per žievėtus skruostus,
Suokia margas paukštelis spinduliais papuopštas,
Kiūra balta gelumbė, saulė plėšia vis didesnius klostus.

Baldos šiluma į trobos kirvarpuotus rąstus,
Langų prožektoriai kambariuos gyvos dvasios ieško,
Šildo krūtinę įstabūs ir vaizdai, ir jausmas,
Jausmas šaukiantis naujai, jausmas užsnūdęs – atgijo.

VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?

"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."
"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."

Klausimas bemaž gvildentas daugel kartų įvairiuose plotmėse: tai problema sudaranti tam tikrą užburtą ratą. Šis ratas sukurtas visuomenės, kuris tęsiasi per amžius, kiek save pamena žmonija. Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus. Vėlesniais amžiais vartojimas persikėlė į  privilegijuotųjų dvarus,  kurie save vadino  kilmingaisiais, o XIX amžiuje prie jų prisidėjo pramonininkai.  Esmė viena ir ta pati – ekonomiškai stipresnės grupės turėjo galimybę  rinktis, kokį maistą valgyti, kokius rūbus nešioti, kuo užsiimti laisvalaikiu ir pan. Tai žinoma buvo mažoji dalis visuomenės, kurie turėjo pasirinkimo galimybes ir tai laikė norma atitinkančią jų padėtį. Būtent ta galimybė rinktis darė juos kitokiais nuo didžiosios pilkosios masės. Tam tikri pomėgiai, daiktai, rūbai žmogų išskirdavo ir reprezentuodavo visuomenėje.

Toliau skaityti VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?

DEMOKRATIJA PAGAL LUKAŠENKĄ

Demokratija pagal Aleksandrą Lukašenką
Demokratija pagal Aleksandrą Lukašenką

Viena iš mūsų kaimyninių šalių – Baltarusija, atrodo, vienu metu yra ir labai artima ir tuo pačiu tokia tolima. Artima, nes turi savo gilią istoriją, turtingą kultūrinį palikimą, o tolima dabartine savo politine padėtimi – totalitariniu valdymu. Europos spektre Baltarusija su savo valdymu atrodo kaip mohikanė, XX a. ydų tesėja. Vis tik šalis yra įtakojama demokratijos plitimo, tačiau ji šią politinę santvarką vaidina tarsi teatrą, kur režisieriaus ir prodiuserio pareigos priklauso A. Lukašenkai, kitaip liaudyje vadinamam tiesiog „tėčiu“.

Ta vaidinama demokratija pasireiškia visose valstybės gyvenimo srityse. Pažvelkime, kad ir į kultūros sritį, o konkrečiau – reprezentacinį Eurovizijos renginį, kas metai pritraukiantį prie ekranų didžiąją dalį europiečių, sukeliantį nemažai diskusijų ir savitos konkurencijos tarpvalstybiniame lygmenyje. Vasario 14 d. Minske vyko atrankinio turo į Euroviziją finalas. Už atranką buvo paskirti trys atsakingi asmenys: kultūros ministras P. Latuškas, valstybinės teleradio vadovas G. Davidkovas ir prodiuseris A. Šakutinas. Pastarieji atranką surengė pagal Eurovizijos vykstantį įprastą principą, kai dalyvius vertina kompetentinga žiuri ir žiūrovai. Viskas lyg ir būtu normalu: dėl teikiamo dėmesio šiam konkursui organizuoti atranką buvo paskirti asmenys, turintys aukščiausius postus valstybės kultūros srityje. Laimėtoją išrinko bendras žiūrovų bei muzikos profesionalų daugumos nuomonės principas.

Deja, finale į Baku keliauti išrinkta dainininkė Lanskaja neįtiko valstybės vadovui A. Lukašenkai. Anot jo, konkursas nepavyko, atrankos kriterijai kai renka žiuri ir žiūrovai nepasiteisino ir nuvylė, buvo neišlaikytas „teisingumas“. Tad susirinkime prezidentūroje buvo paskirtas antrą vietą finale užėmęs kolektyvas, kuris vyks į Baku atstovauti Baltarusijai.

Štai toks demokratijos teatras vyksta jau daugiau kaip dešimtmetį mūsų pašonėje. Gaila paprastų žmonių, kurie gyvena kaip įkaitai ir visame kame yra įtakojami cenzūros, bandant juos paversti mankurtais, o skambus žodis „demokratija“ telieka žodžiu.