Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurgita Jakūnienė

Gavėnia. Susilaikymo metas

gavenia_susilaikymas
"Prieš Prisikėlimą žmogus turi progą apvalyti savo kūną, protą ir savo sielą."

Artėja Velykos, gražiausia pavasario šventė, kurios retas kuris nešvenčia. Margučiai, verbos, saldūs pyragai, zuikučiai ir viščiukai – tai mieli šios šventės simboliai, kuriuos žino visi. Tačiau pagal Bažnyčios kanonus, 40 dienų iki Velykų yra Gavėnios – pasninko, arba kitaip sakant, susilaikymo metas. Tradiciškai žinome, kad pasninkas – tai, kai nevalgai mėsos ir negali linksmintis. Bent jau mūsų seneliai taip mokė. Atsisakę mėsos, mūsų senoliai valgydavo silkę, kitokią žuvį, bulvienes, kruopienes ir pan. Šiandien kiti laikai, kitoks gyvenimas, yra mėsos nevalgančių ir be pasninko – vieni jos negali įpirkti, kiti dėl sveikatos. Dar kiti gali nevalgyti mėsos, bet kimšti, pavyzdžiui, lašišą, austres ar omarus. Tad pasninkas, toks, kokį suprato mūsų tėvų tėvai, šiandien lyg ir prarado prasmę. Ar reikalingas pasninkas šiandien mums ir ko gi jis gali mus išmokyti? Ar verta jo laikytis?

Anksčiau, kai žmonės buvo mažiau išsilavinę ir jų gyvenimas buvo paprastesnis, materialesnis, tad ir Gavėnios suvokimas buvo „nuleistas“ į jų lygį – tarsi mažam vaikui buvo pasakyta: „Nevalgyk mėsos. Nesilinksmink. Melskis. Nedaryk to ar ano.“ Dabar gi mus, interneto pagalba galinčius žaibiškai gauti įvairiausias žinias, pradedant oru bet kuriame žemės kampelyje, baigiant naujausiais moksliniais pasiekimais, netgi erzintų tokie įsakmūs paliepimai. Mums reikia akivaizdžių argumentų ir aiškios prasmės.

Toliau skaityti Gavėnia. Susilaikymo metas

Tėvyne, tu mano Tėvyne…

tevyne
"...mintys skrieja į tą, rodos, tikrai netolimą Sąjūdžio laiką, kai stovėjau tūkstantinėjė minioje ir su visais traukiau tas eilutes."

Prabėgo jaukios Kalėdų šventės, fejerverkais nugriaudėjo Naujieji ir štai atėjo Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena. Kadangi esu pilietiškai nusiteikęs žmogus, tad stengiuosi pažymėti šią šventę visuomenėje, su savo miesto žmonėmis. Taigi, stoviu aikštėje prie Laisvės Angelo skulptūros, klausau miesto politikų kalbų ir moksleivių deklamuojamų eilių, o mintyse kirba klausimas: kodėl, nors jau 20 metų esame laisvi ir galime švęsti niekieno netrukdomi ir nevaldomi, tačiau jokių naujų tradicijų, išskyrus tas, kurios primena sovietines šventes, nesugebėjome susikurti? Tie patys kareiviški maršai (tiesa, šiemet be orkestro, tik su būgnais, mat Krašto apsaugos ministerija lėšas taupo, tad orkestro jau nebeturime), moksleivių deklamacijos ir politikų abstrakčios kalbos… Na, gal be transparantų ir raudonų vėliavų, tačiau forma ta pati: jie pakalba, o mes paklausom ir paplojam, jie pakalba, mes paklausom, vėl paplojam… O kur tautos džiaugsmas, kur entuziazmas, kur šventė kiekvieno širdyje? Kodėl krepšinio pergalė sukelia tokią masinę euforiją, o valstybinė šventė – tai tik valandėlė patrypčiojimo negausiame mitinge?

PAGALBA YRA ČIA PAT

Sapnavau šiąnakt sapną – kad sunkiai sergu, esu viena, uždaryta savo namuose it kalėjime… Pasaulis ir jo gyventojai kažkur už sienos – toli ir nepasiekiami… Aš jaučiuosi baisiai vieniša, niekam nereikalinga ir apleista, ir man taip baisu… jaučiuosi, tarsi, būčiau erdvėlaivio keleivis, išėjęs į atvirą kosmosą ir atitrūkęs nuo laivo… o pasaulis lyg tas laivas tolsta nuo manęs… Aš lieku viena begalinėj, šaltoj ir bauginančioj erdvėj… Ir aš meldžiuosi, ilgai ir karštai  meldžiuosi: „Viešpatie, padėk man, nepalik manęs vienos, maldauju, nepalik…“

Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"
Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"

Staiga suskamba skambutis. Atidarau duris, o už durų stovi nepažįstamas jaunas vaikinas, akys jo mėlynos mėlynos ir tokios gilios… „Laba diena“,- sakau. „Ko norėsit?“  „Laba diena“,- sako. „Atėjau būti su tavim. Nuo šiol aš tavim rūpinsiuos ir tau visur padėsiu.“ Ir šypsosi man tokia gera šypsena… O man mintyse vienu metu tarsi krioklys visas srautas minčių: Man? Padėti? Nesupratau! Kas jis? Iš kur jis? Jis manim rūpinsis? Kodėl? Aš jo juk visai nepažįstu! Ko jis nori? Matyt, pasinaudoti manim! Gal nori mano turto? Ir ką žmonės pasakys? Sakys, va, kokį jauną meilužį įsitaisė! Akių neturėsiu kur dėt…

„Ačiū, bet man jokios pagalbos nereikia!“- net nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo atsakymas. Vaikinas nieko neatsakė, tik tebežiūrėjo į mane tom giliom akim… Ilgai nelaukus, uždariau duris… Tebestovėdama už uždarų durų, klausiausi besileidžiančio žemyn nepažįstamojo žingsnių… Kai trinktelėjo laiptinės durys, man, tarsi, kas per širdį dunkstelėjo… ir staiga išgirdau tėviškai priekaištingą balsą „Juk tu prašei manęs pagalbos!…“

Toliau skaityti PAGALBA YRA ČIA PAT