Visi įrašai, kuriuos paskelbė admin

INVESTAVIMAS VAIKŲ IR ANŪKŲ ATEIČIAI

Dienoraštyje DRAUGAUKI.ME mes stengsimės ne tik paprasčiausiai kalbėti ir diskutuoti su Jumis įvairiomis temomis. Mes stengsimės suteikti ir daug praktinių patarimų ar tiesiog naudingos informacijos, kurios dažnai pasigendame norėdami kąnors įgyvendinti.

Tikriausiai nesumeluosiu, jog šiame gyvenimo etape daugiausia galvojame apie vaikų ir anūkų ateitį. T.y., kaip galėtume juos paremti materialiai. Taupome vaikams bei anūkams, dovanojame tai ką sutaupome, perkame dovanas, prisidedame prie jų pirkinių ir t.t. Šį kartą noriu pristatyti beveik visų bankų siūlomus jaunimo indėlius. Pakalbėsime plačiau apie šį taupymo būdą ir svarbiausius jo punktus. Šią naudingą informaciją mums pateikė vienas mano kolega vardu Saulius, dirbantis viename didžiausių šalies bankų. Deja, dažnai mes šią informaciją gauname jau pasirašę sutartis su bankais. Ji būna surašyta smulkiomis raidėmis kitoje sutarties lapo pusėje. O norėtųsi ją žinoti dar prieš vykstant į banką. Taigi, kas tas jaunimo indėlis?

Jaunimo indėlis – tai pasirinktam laikui vaiko vardu padėtas indėlis, kurį be apribojimų galime papildyti ir padidinti. Palūkanos kiekvienais metais pridedamos prie esamos indėlio sumos ir kartu su indėliu išmokamos po sutartyje numatyto laiko.

Kokios jaunimo indėlio galimybės? :

  • lėšos yra kaupiamos savo vaiko ar kito nepilnamečio asmens savarankiško gyvenimo pradžiai – studijoms, svarbiam pirkiniui ar kitiems sumanymams įgyvendinti;
  • galima pasirinkti šias indėlio valiutas – litus, JAV dolerius arba eurus;
  • indėlį visada galite papildyti bet kokia suma. Indėlį užsienio valiuta (išskyrus eurais) be apribojimų galima papildyti tik pačiam indėlininkui, jo tėvams arba globėjams;
  • jei indėlio suma viršija 100 tūkstančių litų arba atitinkamą sumą kitomis valiutomis, gali būti mokamos sutartinės palūkanos.
  • ilgiausias indėlio terminas – 18 metų, trumpiausias – 1 metai;
  • jaunimo indėlis negali būti padėtas vyresniam nei 17 metų jaunuoliui;
  • pasibaigus jaunimo indėlio terminui, indėlio suma su priskaičiuotomis palūkanomis pervedama į sutartyje nurodytą sąskaitą;
  • nepasibaigus indėlio terminui, indėlis klientui dalimis negali būti išmokamas;
  • prireikus klientas gali nutraukti indėlio sutartį, nepasibaigus jos terminui. Tuomet klientui bus grąžinama visa indėlio suma ir išmokamos priskaičiuotos palūkanos, išskyrus palūkanas už paskutinius nepilnus indėlio buvimo banke metus;
  • visas indėlio galiojimo terminas suskaidomas vienerių metų periodais. Periodo metu palūkanų norma nesikeičia, yra pastovi. Palūkanos kiekvieno vienerių metų periodo pabaigoje pridedamos prie esamos indėlio sumos ir kartu su indėliu išmokamos, kai vaikui sukanka 18 metų.

Tai tiek sausos informacijos apie jaunimo indėlį. Tikimės, jog susidarėte kurkas aiškesnį vaizdą apie šį taupymo būdą. Sekantis dienoraščio įrašas bus kurkas įdomesnis, nes bandysime palyginti įvairių bankų siūlomo jaunimo indėlio skirtumus ir panašumus: kokie bankai siūlo didžiausias palūkanas, kokiomis valiutomis galima taupyti vaikų ateičiai, kokie sutarties terminai ar sutaupytų lėšų išmokėjimo būdai. DRAUGAUKI.ME stengiasi Jums pagelbėti, sprenžiant pačius svarbiausius gyvenimo klausimus!

AKCIJŲ MEDŽIOKLĖ!

Sveiki,

Šį kartą noriu įtraukti kuo daugiau Jūsų, mieli DRAUGAUKI.ME lankytojai, į pokalbį ir diskusiją. Tai galėsite padaryti apačioje straipsnio suradę ir paspaudę „Komentuoti“ mygtuką. Tiesiog norisi mažiau dėstyti savo nuomonę, kuri kai kam jau galėjo šiek tiek ir įkyrėti. O tema yra tokia: akcijos ir nuolaidos maisto bei kitoms prekėms. Sakoma, kad pensininkai – tai tie žmonės, kurie turi laiko ir vaikšto iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodami, kur pigesnis vienas produktas, o kur kitas. Ar daug tam skiriate dėmesio Jūs, ar ieškote akcijinių prekių ar nelabai? Kuris Jums prekybos tinklas patinka labiausiai: Maxima, Rimi, Norfa, Iki, Samsonas? Ką manote apie didžiulius laisvalaikio ir prekybos centrus kaip „Akropolis“?

Aš tik pasistengsiu pateikti keletą aktualesnių problemų, apie kurias išgirdau visai neseniai, šiomis dienomis. Ta pati Genutė, mano kaimynė, jau trečius metus esanti pensijinio amžiaus man papasakojo vieną ne visai linksmą istoriją. Kaip ir daugelis žmonių, Genovaitė turėjo įvairių prekybos tinklų nuolaidų korteles. Tačiau per vieną savaitę neteko net dviejų iš jų. Neteko jų skirtingų prekybos tinklų parduotuvėse, tačiau tokiomis pačiomis aplinkybėmis: tiesiog prie kasos, atsiskaitydama už prekes. Pavyzdžiui, prekybos centre „IKI“, pasakoja Genutė, ji prisimena kaip kasininkė atiduodama grąžą nuolaidų kortelę padėjo ne kartu su pinigais, bet kažkodėl atokiau nuo kliento. Paskui ją eilėje stovėjo, žinoma, kiti žmonės. Kol krovėsi daiktus Genutė pamiršo apie kortelę, tačiau tuo pat ją prisiminė šiek tiek paėjusi nuo kasos. Grįžus prie kasos, kasininkė paaiškino, kad kortelės jau nėra ir kad gal kas bus paėmęs. Parduotuvėje „Norfa“ įvyko dar įžūlesnė situacija. Mūsų herojė buvo padėjusi kortelę ant prekystalio. Akimirkai nusisuko paimti maišelio pirkiniams, o atsigręžusi mato, jog kortelės nebėra. Kasininkė teigia nieko nemačiusi ir kaltino pirkėjus stovinčius užnugaryje. Iš tiesų keista situacija. Galbūt ir Jūs buvote papuolę į panašią padėtį? Tiesa sakant, sunku paaiškinti tokį faktą. Galbūt kasininkės bando nugvelbti korteles ir vėliau antrą kartą parduoda jas ar atiduoda pažįstamiems, draugams. Jas galime įtarti vien dėl to, kad kortelės dažnai nepakuojamos į jokį apsauginį popierių ar plėvelę. Galbūt pasitaiko ir nesąžiningų pirkėjų, kurie nutaiko momentą, kuomet būname ne tokie budrūs. Tačiau dvi kortelės per savaitę tai tikrai nemalonus atvejis.

Kita situacija. Turiu pažįstamą pensininką Mykolą, kuris šiuo metu priverstas leisti dienas dėl ligos namuose. Išgirdę apie TELE2 reklamuojamą pokalbių planą pensininkams, nutarėme sudaryti sutartį neišeidami iš namų, juo labiau, kad TELE 2 turi internetinę parduotuvę, o mano draugas negali judėti. Paskambinę šio ryšio tiekėjo informacijos telefonu pasiteiravome ar galime sudaryti sutartį internetinėje parduotuvėje. Atsakymas buvo toks „Kokioje internetinėje parduotuvėje?“. Tikriausiai komentarų nereikia? Žmogus, dirbantis „TELE 2″ ir informuojantis apie šios įmonės paslaugas, nežino, kad yra galimybė apsipirkti internetu. Tačiau mums pavyko įrodyti, kad visgi ši parduotuvė yra! Tuomet mums buvo paaiškinta, kad pensininkams negalima ja pasinaudoti ir reikia būtinai atvykti į kokį nors „TELE2″ padalinį su pensininko pažymėjimu. O ką daryti mūsų Mykolui?

O pabaigai viena linksmesnė mintis, kurią išgirdau gatvėje iš nuotaikingai nusiteikusių senjorų: „Aš tai neturiu nieko prieš besibaigiančio galiojimo prekes. Galiojimas baigiasi, bet mes užgrūdintais pilvais. Nei mums pučia pilvą nei mes viduriuojam.“

Taigi, mielieji, pasidalinkite savo įspūdžiais, kuriuos patiriate apsipirkdami ar naudodamiesi paslaugomis. Galbūt įmonių administracija, paskaičiusi šiuos komentarus, atkreips dėmesį į jų darbuotojų dažnai rodomą nepagarbą Lietuvos senjorams.

KOMPIUTERIO BAIMĖ II

Kompiuterio baimė II

Na, ir kokį įspūdį Jums paliko praeitas pokalbis?

Kuomet užrašiau jį ir ėmiau skaityti (Skaitau ne vieną kartą, nes tikrinu klaidas, savo kalbos stilių. Beje, kviečiu būti ir Jus neabejingus mano kalbai ir jei pastebite netikslumus būtinai apie tai parašykite komentaruose.) supratau, kad panašius žodžius jau ne kartą esu girdėjęs. Turbūt kiekvienas šiame dialoge jautėte nuoširdų ir paprastą žmogiškąjį nenorą. Tačiau konkretaus atsakymo, kas Genovaitei trukdo išmokti naudotis kompiuteriu nesuradome. Tikriausiai pastebėjote, jog priešiškumą pirmiausia sukuria šiuolaikinių prietaisų galimybės. Žmonėms tampa labai sunku suvokti savo galva, kad, tarkime, kažkokia elektroninė dėžutė žemėje gali kontroliuoti kosminį aparatą, skriejantį toli nuo mūsų planetos arba, kad pati mašina gali prisiparkuoti stovėjimo aikštelėje – turbūt girdėjote, kad naujieji Lexus automobiliai tai gali daryti be jokių problemų. Taip pat kartu su Genute bandėme visą bėdą suversti laikui, neva jo trūkumas yra didžiausia kliūtis išmokti naudotis naujovėmis. Bet aptikome nemažai argumentų, kurie rodo, kad laiko savišvietai tikrai turėtų būti. Manėme, kad galbūt mūsų amžiuje slypi visos problemos. Tačiau šios minties irgi nesugebėjome užtvirtinti.

Tačiau neužbėkime už akių. Noriu su Jumis, brangieji, pasidalinti savąja patirtimi ir apginti visus senjorus nuo bet kokios kritikos, kuri daugelį mūsų problemų suverčia mūsų solidžiam amžiui.

Taigi, pradėkime. Pirma: žmogaus profesija neturi nieko bendra su noru perprasti naujovę. Man nusišypsojo laimė. Aš visą gyvenimą domėjausi technologijomis ir dirbau su jomis. Man teko dirbti ir atlikti skaičiavimus su pirmaisiais kompiuteriais, kurie tuo metu buvo labai dideli ir tilpdavo tik į didelius kabinetus. Ir vėlesnis mano gyvenimas vienaip ar kitaip siejosi su nuolat mažėjančiais, tačiau galinčiais atlikti vis daugiau įvairių užduočių kompiuteriais. Kitais žodžiais tariant, mano darbas buvo toks: mokytis, mokytis, mokytis… Išmokstame su kolegomis naudotis kokiu nors įrengimu. Jis sugenda, mokomės dar daugiau, kad galėtume pataisyt. Kol taisome, jau sužinome, kad atsirado naujas tobulesnis įrengimas,  valdomas visiškai kitaip. Vėl turime greitai išmokti naudotis juo. Ir taip toliau ir panašiai. Kaip sakiau, toks darbas buvo mano svajonė, tačiau prisipažinsiu, jog visą gyvenimą taip ir nepripratau prie šio nuolatinio technikos progreso. Kiekvieną dieną atrodydavo, jog visa tai baigsis. Viską išmoksime, įsisavinsime ir nuo ryt tiesiog dirbsime ir naudosimės savo žiniomis. Tačiau su kiekviena nauja diena mūsų žinios pasendavo ir reikėdavo mokytis iš naujo. Taigi, aš turiu tą patį keistą priešiškumo jausmą naujiems daiktams, kaip ir kiekvienas žmogus. Na, tik kiek silpnesnį, galbūt. Aš tiesiog labiau užsigrūdinau ir lengviau priimu naujoves.

Antra: žmogaus amžius neturi nieko bendra su noru perprasti naujovę. Šią mintį man dar kartą patvirtino labai neseni įvykiai. Norėdamas įkurti pagyvenusių žmonių interneto svetainę www.draugauki.me kreipiausi pagalbos į daugelį jaunų žmonių. Šie žmonės tikrai nebuvo savo srities naujokai. Tačiau, kai paprašydavau, kad jie man padėtų su kokia nors nauja detale, neseniai pradėta naudoti interneto pasaulyje, tarp mūsų tuoj pat atsirasdavo kažkokia bereikalinga įtampa. Ją išprovokuodavo paprastas dalykas: jie tos detalės nežino ir privalo išmokti ir suprasti kaip ji yra naudojama. O to daryti labai nesinori. Tiek jauniems, tiek pagyvenusiems.

Trečia: priešiškumas naujovėms yra bendražmogiška savybė. Išties tai būdinga daugeliui žmonių. Kokia to priežastis? Ji ganėtinai paprasta. Žmogus nuo pat pirmųjų dienų Žemėje stengiasi padaryti savo gyvenimą patogų ir lengvą. Ir čia slypi paradoksas. Žmogus kuria pačius sudėtingiausius dalykus, kad palengvintų sau gyvenimą, tačiau šiems dalykams sukurti reikia labai daug darbo ir žinių. O norint tai pasiekti reikia gyventi ne itin patogų gyvenimą. Todėl mokslininkai ir dirba netausodami savo jėgų, kad pagelbėtų savo išradimais daugeliui žmonių. Tačiau šie išradimai ne visada būna tokie tobuli, kad galėtume jais naudotis nepasimokę. Su kiekvienu nauju daiktu žmogus bent kažkiek turi praleisti laiko, kad išmoktų juo naudotis.

Ketvirta: turime nugalėti save ir stengtis siekti naujų žinių visą gyvenimą. Taigi, jeigu siekiame patogesnio gyvenimo, turime dirbti, veikti, mokytis, tobulėti. Žinoma, mums vyresniems tai yra sudėtingesnis uždavinys nei jauniems žmonėms. Ypač Lietuvos senjorams. Visgi ilgą laiką buvome technologiškai atsilikę nuo likusio pasaulio, o vėliau jis užgriuvo mus su visais savo genialiausiais išradimais. Neskubėkime. Išmokome paskambinti mobiliaisiais telefonais? Puiku! Vėliau paprašykite, kad vaikai ar anūkai pamokytų rašyti SMS trumpąsias žinutes. Tai taip pat naudingas dalykas. Dar vėliau paklauskite jų, kas yra MMS. Ir sužinosite, kaip nusiųsti mobiliuoju telefonu kolegai savo nuotrauką ar kitą paveiksliuką. Lygiai tas pats su kompiuteriais ar internetu. Nereikia visko norėti sužinoti visko iškart. Nors šis noras labai didelis. Viskas vyksta palaipsniui. Išmokite internete surasti mėgiamas temas, mėgiamą informaciją ir pamatysite pamažu, kad Jums jau nebereikia niekieno pagalbos. Jūs jau patys kam nors padedate!

Tad, šio dienoraščio įrašo išvada gali būti tokia: kiekvienas prisidedame prie tobulesnio ir patogesnio pasaulio. Na, o Mes, paprasti senjorai, taip pat prisidėkime, bandydami kiekvienas pagal savo galimybes kasdien sužinoti ir išmokti kąnors naujo. Juk mūsų pagalbininkai visai šalia: vaikai, anūkai, trečio amžiaus universitetai, įvairūs kursai vyresniems ar bendraamžiai, kurie daugiau žino už mus.

Juk dėl to paties įkurtas ir www.draugauki.me . Ne veltui mes kartu su Jumis kuriame DRAUGAUKI.ME senjorų draugiją!