Kas liko namuose?

Kuo daugiau bendrauju su žmonėmis tuo aiškesnė ir vis tikresnė tampa viena išvada, kurią šiaip jau ilgą laiką vijau nuo savęs. Sąmokslo teorijomis aš netikiu, ir pasakymas, kad „Lietuva išsivaikščiojo“ mane krečia kaip koks smarkus žaibas. Tačiau dabar imu manyti, kad likusi šalies dalis, kuri supa mane ir mano pažįstamus žmones yra kažkokia beausė, beakė, beuoslė, pilka ir nyki.

Kodėl tokios išvados? Žinoma, pats savo subjektyvumu nieko nenustebinsiu ir net pats nieko iš jo nesitikiu. Ar maža kuo gali būti nepatenkintas senas žmogus? Ar pats labai daug šypsosi, kad visur sulauktų malonaus atsakymo, atitinkamo dėmesio ir pagarbos? Žinoma, kad ne. Tai apie mane šiam kartui ir baikim.

kas liko namuose

Pakalbėkime apie kitus mano pažįstamus žmones, kurių didžiąją dienos bendravimo dalį sudaro komunikacija su bendradarbiais ir klientais. T.y., vadinkime, tai darbo atmosfera. Tai štai šie žmonės man nuolat pripasakoja neįtikėčiausių dalykų, kaip stringa bet koks normalus žmogiškas pokalbis vos gavos užsakymą ir pradėjus vykdyti savo darbą. Ypač skundžiasi tie, kurie yra smulkūs verslininkai ar savo veiklą vykdo individualiai.

Situacijos kartais tokios absurdiškos, kad profesionaliai atlikus darbą, klientas sugeba paklausti, ar prieš tai kada nors šiam žmogui yra tekę daryti tokį pat darbą, nors jis praleidęs pusę savo gyvenimo siūlydamas žmonėms šias savo paslaugas. Pasiūloma atsiversti internetą ir pasimokyti, kaip reikia dirbti arba tiesiog imama aiškinti, kaip derėtų atlikti tą darbą, nors abiejų (kliento ir vykdytojo) sritys skiriasi kaip diena nuo nakties.

Ar neprimena tūkstančių pasiūlymų krepšinio rinktinės treneriui, kaip derėtų žaisti? Prisipažinsiu, jog man sportas yra tiesiog malonumas, stebiu gražų žaidimą, o neanalizuoju, kaip kas ką turėtų daryti. Nesuprantu to ir man to nereikia.

Pateikiau tik vieną pavyzdį, bet jų žinau dešimtis, tačiau vardinti beprasmiška, nes turinys – visiškai vienodas: nepasitikėjimas, profesiniai įžeidinėjimai, delsimas atsakyti ir įvertinti darbą, nekalbant apie begalę laiko trunkantį sutarčių derinimą, sąskaitų apmokėjimą ir t.t.

Daugeliui mano pažįstamų žmonių Lietuvoje dirbti nesmagu. Todėl ir kyla šios prieštaringos mintys, jog likome savo šalyje su outsider‘iais, nemokančiais bendrauti, nesiekiančiais profesinio tobulumo, nemotyvuotais, neatsakingais darbuotojais. Ir, žinoma, gyventojais. Tokiais, žmonėmis, kurie neišvažiavo, negalėjo išvažiuoti, ar neįžvelgė tame jokios – bet akivaizdžios – naudos.

Nežinau.

  • Regina

    Bet aš ČIA gimiau ,užaugau ,išsilavinau ,kodėl aš-likusioji,atsilikusioji?Tai – skaudina.

  • Man nesvarbu, Regina. Aš džiaugiuosi už juos. Bet man keista, kad ta dalis, kuri nevažiuoja yra tikrai kažkokia atsilikusi, su kuria sunku dirbti, bendrauti, ir net gyventi.

  • Regina

    Jie grįš „pavasarį saulėtą „,kaip toj dainoje.Užsidirbę maišus aukso,prisistatę namų ,pasiekę dangaus aukštumas karjeroj ,grįš-urnose.

  • Manau, kad daug išvažiavo lietuvių, Regina. Todėl mus vadinu likusiais.

  • Regina

    Nesuprantu ,kodėl likusieji.Esu buvus išvykusi,esu dirbus aptaurnaujantį žmones darbą-tvarkiau dokumentus ,kas kur ir kada įsigijo nekilnojamą turtą ,žinau ,kad galima ir taip atsakyti žmogui ,ir kitaip.Bet tai ne bendravimas ,tai darbiniai santykiai.Net savo vadovui iki 18 valandos[darbo pabaigos]aš sakydavau JŪS…o po to- nebendraudavau aplamai.O jis mane gerbė tik už gerai atliktą darbą.Su buvusiom kolegėm ir dabar bendrauju ,nes man smalsu ,kaip joms sekasi.Išvykdavo ir „prie rusų“,dirbo BAM-O statybose ,kad gautų butą Vilniuje.O ,kaip jie ten sunkiai bendravo ,buvo ujami ,kaip šunys…Aš nesuprantu sąvokos LIKUSIEJI

  • Visgi pagrindinė mano mintis, kad likusieji keistai bendrauja, nors tu ką.

  • Regina

    Bet mažam miestely yra gamta ,yra žemės,kur galima „medituot“…O del renginių – yra internetas ,koncertus žiūriu lovoje [kai negalia surakina].Turim sodą prie Kauno ,ir kai nuvažiuoju-lyg negyvenamoj saloj pasijaučiu,visi rūpesčiai lieka „už tvoros“.

  • anonimas

    Visi tie renginiai skirti tik didmiesčiuose gyvenantiems, o jūs iš mažesnių miestukų sukitės kaip norite

  • Nemira

    Atleiskit man, bet manau, kad mes čia galim atvirai reikšt mintis ir, jei skauda, taip pat apie tai kalbėt. Juk nieko neįžeidinėjau, tik pavartojau žodžius, kuriuos girdėjau ne kartą ir savo adresu, ir spaudoje skaičiau.
    O šiaip jau nelabai etiška slėptis už „Prašau“ ar „Atsiprašau“. Reikėtų pasirašinėt savo vardu.
    Bet kaip jau išmanot.

  • Regina

    Jei apie krepšinį- aš nebegaliu „sirgti“už Lietuvos komandą ,kai ji žaidžia su ispanais ir tikras lietuvis Jasikevičius meta į mūsų krepšį.O šiaip tai nemanau ,kad vien bumbekliai
    pasiliko.Mano „atžalos“puikiai žaliuoja ir čia ,net Kauno nepalieka .Tik tas vyraujantis verkšlenimas „kaip pensininkui pragyvent“MAN nepatinka.Kur benueisi,vis tas pats.Į teatrą – būna spektakliai specialiai senjorams ,į muziejų- trečiadieniais nemokamai,ligotiems- Pirmo Žingsnio salėje ir paskaitos ,ir muziklai[ketvirtadieniais]…Mėgaukimės oria senatve.

  • aldonaK

    O man labai graži Justino Marcinkevičiaus Lietuvai padovanota frazė „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Tik poetas gali taip pasakyti. Taigi mūsų niekas nebeža, nevaro, netremia, neišsiunčia. Patys išsivaikščiojame.
    Žodis gražus, bet emigravimo problema bagalo didelė ir skaudi visiems. Mano šeima , kaip ir daugelio lietuvių taip pat nepilna, dalis gyvena toli nuo Tėvynės ir labai gerai suprantu problemos grėsmę. Bet ką daryti, Ką daryti?????

  • Prašau,

    apseikime be tų žodžių:žioplys,debilas….ir daug,daug kitų,nesvarbu kokia prasme jie panaudoti,bet juos skaitant nemalonu.Netinka jie šiai svetainei,juk mes turime būti pavyzdžiu…

  • Nemira

    Mintys įdomios, vietomis teisingos. Tik nemanau, kad Lietuva išsivaikšto. Tą patį galima būtų pasakyt apie kiekvieną valstybę. Juk ir kitų valstybių piliečiai emigruoja dėl įvairių įvairiausių priežasčių ir tame nėra jau tokio blogio kaip mes manom. Tik jei jau aš likau ir randu kur savo šalyje save pakankamai realizuot , tai nesu jau koks beviltiškas žioplys. O kad labai jau mes mėgstam mokyt kitus, tai teisybė. Savo darbe esu ne kartą susidūrus. Visi juk mes žinom kaip turi mokyt mokytojas, bet va žioplys, debilas moko kitaip. Atsilikęs, pažangos nepripažįsta, nesugeba … Gydytojas va ne taip gydo. Aš kur kas geriau žinau kaip reikia, privalu gydyt… Tai tiesiog manau neturėjimas kur savęs realizuot. Tai ir burnoja, visus peikdami aplink. Bet jei jau juos tuos burnojančius žiniukus pakritikuosi, oi sulauksi tokios“malonės“, kad nors lėk per laukus. O juk, gryna tiesa: Kas nedirba, tas neklysta. Visiems visko pasitaiko.