Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška?

Nieko. Galime liūdėti, užjausti, prisiminti gerus darbus. Tik reikėtų vengti bet kokių verdiktų, teismų ir konkretumo. Viena draugauki.me amžiaus kaimynė vakar iš kart po skubomis ištarto „Labas“ pasakė: „Matyt, sužinojo, kad serga sunkia liga, gal net paskutine stadija ir neatlaikė.“ Tikriausiai negalėsiu tos kaimynės keletą savaičių matyti akyse.

Reikia būti labai nejautriam ir užsidariusiam kad taip naiviai ir primityviai žiūrėti į savižudybės reiškinį. Argi žmogus paprastas? Argi gyvenimas paprastas? Kodėl tuomet savanoriškas pasirinkimas išeiti turėtų būti paprastas? Neturėjau, ką atsakyti tai kaimynei. Pasakiau, kad aš taip manau – nors buvau spaudžiamas primygtinai pasakyti savo versiją. Aš neturiu versijų. Pasakiau, kad labai dėl to apgailestauju, esu šokiruotas ir nematau reikalo spręsti priežasčių.

Man labai patiko Jaunimo linijos vakar išplatintas pranešimas, kuriame teigiama:

„Žiniasklaidoje pateikiama informacija apie visuomenėje gerai žinomus asmenis daro didelį poveikį žmonėms. Šis poveikis gali būti teigiamas – santūrus informavimas, susilaikymas nuo skubotų išvadų apie savižudybės priežastis ir psichologinės pagalbos galimybių nurodymas, gali paskatinti sunkumus išgyvenančius žmones kreiptis pagalbos.  Tačiau žiniasklaidos informacijos poveikis gali ženkliai padidinti kitų savižudybių grėsmę visuomenėje. Naujų savižudybių grėsmę didina  dažnas savižudybės aptarinėjimas viešoje erdvėje, savižudybės aplinkybių detalizavimas, emocingi pranešimai, paviršutiniškos išvados apie savižudybės priežastis, kaltųjų ieškojimas ir kaltinimai, savižudybės romantizavimas. Netinkamai pateikta informacija apie savižudybes itin stipriai veikia vaikus ir paauglius bei žmones, kurie šiuo metu išgyvena sunkumus, turi minčių apie savižudybę, savo lytimi, amžiumi ir kitomis savybėmis yra panašūs į nusižudžiusį asmenį.“

Šiuos žodžius ir kiekvieną šio pranešimo sakinį turėtų įsidėti į galvą ne tik žiniasklaida bet ir kiekvienas žmogus. Pagrindinė išvada yra ši: privalome galvoti apie pagalbos žingsnius, o ne analizuoti savižudybės aplinkybes. Tyrimus atliks specialistai. Tokios žinios atveju turime prisiminti savo aplinką, galbūt joje yra kokie nors ženklai, rodantys, kad reikalinga pagalba. Žmogaus, kurį pažinojome tik iš ekrano ir scenos gyvenimo narpliojimas naudos neduos ne tik tam žmogui bet ir mums patiems. Atkreipkime dėmesį į save ir aplinkui save. Ieškokime būdų to išvengti. Pasisveikinkime su kaimyne sėdinčia prie lango.

Ka galime pasakyti apie netekti, kuri yra savanoriska

  • Regina

    Dingo Venskienė ,ieškosim per DAROM…giminės bruožas

  • Sakyčiau čia gavosi viena idealiausių diskusijų draugauki.me istorijoje. Nuomonės lyg ir skiriasi, bet ir vėl susilieja ir vėl skiriasi… bet nėra užsigavusiųjų ir užgaunančiųjų. Malonu skaityti.

    Man sunku pasakyti, kas dedasi ketinančio nutraukti gyvenimą žmogaus galvoje. Neturėjau kraštutinių atvejų savo aplinkoje ir pačiam viskas dėkingai greitai valosi iš nervų sistemos. Bet siūlyčiau aktkreipti į dėmesį į vieną vienintelį dalyką – dovaną turime tik vieną, t.y. savo gyvenimą. Kad ir koks jis būtų. Po mirties gyvenimas yra kitas arba jo nėra. Ir tai bus naujas tarpsnis, kurio savavališkai taip pat negalėsime užbaigti. Todėl privalome savo šansą – savo gyvenimą išgyventi. Tai vienintelė mūsų pareiga.

  • Danute,

    niekada nesmerkiu pasirinkusių išėjimą iš šio gyvenimo.Tai jų pasirinkimas.O ką daryti,jei nematai gyvenimo prasmės,jei žinai,kad nenori to daryti,bet vis vien darai.Nenoriu gerti,bet tai darau,žinau,kad narkotikai-mirtis,bet man jų reikia,noriu gyventi,bet esu niekam nereikalingas,o ypač ką daryti,jei pavargai gyventi…na pavargai,perdaug pavargai…

  • anelija

    perskaičiau visus komentarus ir nieko negaliu pridėti daugiau nuo savęs nei Janinos komentare ir Gintauto straipsnyje pasakyta

  • Danute,

    Taip,ponia Regina,Lietuva yra ir bus,tik kokia ji bus jau priklauso nuo jaunosios kartos,nes mano kartos žmonės jau nelabai ką gali pakeisti.O gal aš visai neteisi,bet jaunimu-tikiu.

  • Regina

    Bet juk gerb.Danute galima ir gražiai prisiminti a. a Šapranauską -jo talentas ,jo sukurti vaidmenys niekur nedingo.O pasitraukimas – tai riba ,kad to jau nebebus.Aš prisiminiau ,kai labai liūdėjau,ir sūnui aiškinau ,kai viskas beprasmiška ,juoda,o jis man pasakė-„bet yra dar Lietuva“.Ir man iškart galvoje susieiliavo:kai nieko nebelieka ,yra dar Lietuva…

  • Onutė

    Tokia mintis buvo ir man , bet buvo mano vyras ,kuris mane palaikė.Jis liko mano širdyje amžinai. Nemira nepasitrauktumėt ,juk yra dėl ko dar gyventi lieka anūkai.Jie kaip du vandens lašai panašūs į sūnų. Vien dėl jų reikia gyventi. Anūko vardas Linas ,bet kada atvažiuoja visada net negalvodama pavadinu Vaidu.Jis ir sako tai gal močiute mane ir vadinkite Vaidu.Bet kada žuvo mano vyras va tada tai buvo juodos dienos.Taip nenorėjau gyventi.Bet jau čia mane gelbėjo sesuo tik jai dėkinga ,kad galiu pasidalinti mintimis su jumis.Bet reikėjo jau ir gydytojo pagalbos.Nedarykime to nepalikime artimuosius skausme.

  • Nemira

    Bet žinot labai ilgai galvojau apie savanorišką pasitraukimą. Skausmas artimiesiems? Taip didelis, neišmatuojamas. Nuodėmė? Nežinau.Netikiu tuo. Jei mano sūnaus neliktų, pasitraukčiau ir aš. Ir jokia man tai būtų nuodėmė. O skausmo jau niekam nesukelčiau, nes tėvelių jau nebėra, brolio taip pat. Ir nėra nieko daugiau. Gal ir baisiai dabar pasakiau, bet tai mano pasirinkimas ir labai sąmoningas. O kol jis gyvas, gyvenu ir aš.

  • Onutė

    Labai gaila Vytauto. Visada kada pats žmogus pasitraukia iš gyvenimo mano mintys nuklysta į 2004 metus gegužės 14 dieną.Taip mano sūnus pasitraukė pats.Liko didelė gėla ir nepakeliama tuštuma.Jau praėjo devyni metai ,bet klausimas kodėl yra mano širdyje ir šiandien.

  • Danute,

    žinau p.Lina,kad taip galvoti nereikia,netgi nuodėmė.Ir labai dėkui už nuoširdumą ir ne nesėkmės naikina žmogų.Juk jų turi kiekvienas žmogus.Bet kiekvieni metai,kiekviena valanda,kiekviena minutė turi būti prasminga.Kitaip-ji bus bevertė.Blogiausia,kad padidinto jautrumo žmonės perdaug reikalauja iš savęs ir lengviau gali padaryti kažką neįprasto.Manęs jau kelios dienos neaplenkia mintys apie Vytautą,apie tai, kokia širdis plaka tų jaunuolių krūtinėje ,Amerikoje,kurie nuskriaudė tiek žmonių,štai kaimi nystėje,vidury baltos dienos nė už ką nužūdyta jauna moteris.Kodėl..Kodėl…Kada spaudoje,portaluose pradėsime skaityti linksmas,juokingas,gražias gyvenimo istorijas.

  • laima

    Sutinku su Gintautu ir Mariumi 100%

  • Janina

    Skaitant komentarus jaučiasi, kad žmonės vertina KITŲ būseną pagal savo. O ar žinot kaip to žmogaus, nusprendusio palikti šį pasaulį, sukasi smegenys? Tai yra liga, tai yra visai kitoks mąstymas, apie jokias vertybes niekas tuo metu negalvoja. Aš visą pusdienį esu klausiusi buvusios bendradarbės išpažintį – bandymo nusižudyti visą kelią ir jos mintis.Ir tai buvo sekančią dieną po jos bandymo, vėliau ji apie tai niekada net neužsimindavo. Tai yra baisu, kas dedasi tokio žmogaus galvoje, nenorėčiau dar kartą išgirsti. Tuo metu ji visą dieną praleido ant stogo, vis prieidama prie jo krašto ir ruošdamasi nušokti, bet taip ir nenušoko tą kartą, po to buvo gydoma, bet po 10 metų vis tiek nusižudė. Mums sunku suprasti, kokios mintys kankina sergančius sunkia depresijos forma ar alkoholizmu. Mane stebina,kad po savižudybės atsirado tiek gerbėjų, o kur jie buvo anksčiau, kai žmogui reikėjo pagalbos? Bet gi demokratija, galima rašyti ir skelbti ką tik nori, visiems norisi pasirodyti geradariais ir pagirti išėjusįjį. O kaip jauniems žmonėms toks liaupsinimas gali susukti smegenis ir ar jie nesugalvos siekti šlovės panašiu būdu…

  • mario

    Matau du dalykus:
    pamatinių vertybių ir, jei jau ryžaisi, išėjimo iš gyvenimo etiškumo problemą. Palikti artimiesiems klaikų pakaruoklio kūną yra ne tik neetiška… Tačiau tai, kaip ir gyvenimo būdas, – pasirinkimo dalykas.

  • Regina

    Man REIKĖJO pagalbos – ir tuoj pat atsirado siūlančių Dievo Palaimą per maldą ,nusižeminimą ,atgailą.Tai- netiesa.Aš į Šeimos gydytoją kreipiausi,kuris pažįsta mane jau daug metų.“Aš einu iš proto-savęs gaila ,Lietuvos gaila,nėr prasmės ,nėr esmės…“Gėriau vaistus ,kad miegočiau ,kad „nesigraužčiau“- sąžiningai,tris mėnesius.Dabar,jei kas turit problemų „su nervais“,galit kreiptis[juokauju]

  • Nemira

    Tikrai nemanau, kad gyvenimas yra beprasmybė. Gyvent yra įdomu, jei pats to įdomumo ieškai. Va pabendravau su savo buvusiais mokiniais. Prisiminėm, jie apie savo planus papasakojo. Aš irgi dar planų turiu. Sūnus dirba, gyvena. Viskas šaunu. Ko liūdėt, savęs gailėt ar dienų prabėgusių? Taip tikrai galima save prie savižudybės privest.

  • Man rodos dėl kiekvienos nesėkmės verta gyventi. Kad ir kiek jų būtų. Gyvenimas nėra tam kad ieškotum prasmės, o tam kad įveiktum tau paskirtus iššūkius.

  • Lina

    Danute,
    taip galvoti nereikia. Prasmė visada yra, jei širdyje atrandamas dieviškumas ir suprantama, kad mes – ne tik materija. Surask save iš naujo – medituok, melskis arba tiesiog kartok šventus Dievo vardus arba linkėk visiems laimės. Visa tiesa slypi Vedose – jas atradus, mano gyvenimas kardinaliai pasikeitė…

  • Danutė,

    Mane labai sukrėtė žinia apie Vytauto pasitraukimą.Jis tikrai daugeliui buvo labai reikalingas.Negaliu neatsiverti,aš irgi labai pavargau gyventi,galbūt ,mane ir pasmerksite už tai ir žinau,kad nuodėmė taip galvoti,bet šis įvykis,kiti žiaurūs įvykiai pasaulyje dar pagilino mintis apie beprasmybę šioje žemėje…