Daugiabučių namų butų šildymo kainos

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) pradėjo (ankstesniais metais arba praleidau arba nepastebėjau) įdomios ir kiek divprasmiškos informacijos sklaidą. Kiekvieną mėnesį didžiausiuose žiniasklaidos kanaluose yra paskelbiami konkretūs daugiabučiai (kokiuose miestuose ir kokiose gatvėse jie yra), kuriuose gyvenantys žmonės sumoka daugiausiai mokesčių už šildymą. Informacija lyg ir įdomi ir net intriguojanti. Ypač įskaitant, kad mums vis dar smagu pastebėti, kad kaimynui ar kokiam pažįstamam žmogui sekasi bent kiek prasčiau nei mums.

Daugiabuciu namu butu sildymo kainos

Šių daugiausiai už šildymą mokančių daugiabučių namų butų savininkai, sakyčiau, atsiduria dvigubai nepatogioje padėtyje. Viena vertus jie moka už šildymą didžiausią kainą šalyje, kas tikriausiai neprideda gyvenimo džiaugsmo, iš kitos pusės jie supančioti viešos neigiamos informacijos apie savo nekilnojamąjį turtą. Ieškančiųjų įsigyti naują būstą sąrašuose šie daugiabučiai namai tikriausiai rikiuojasi pačiame gale. Daug žinių ir gudrumo nereikia prieš perkant butą įvesti internete jo adresą ir pažiūrėti, ką apie jį sako Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija.

Parduoti butą tokiame name šiuo metu turėtų būti beveik neįmanoma, jeigu pirkėjas bent kiek pasidomi viešai prieinama informacija. Aš neabejoju, kad LŠTA šią informaciją skleidžia teisėtai ir laikydamasi visų įstatymų. Bet ar tai vienaip ar kitaip neįtakoja butų šeimininkų disponavimo NT aplinkybėmis, klausimas yra atviras. Žinoma, aš ne už tai, kad buto savininkas parduodamas butą stengųsi ir turėtų galimybę nuslėpti, kokie mokesčiai laukia naujojo šeimininko. Tačiau galbūt jis turėtų turėti laisvą sąžinės pasirinkimą? Dabar jam tokio pasirinkimo nebepalikta.

Kita vertus ši situacija galbūt analogiška tai, kuomet sveikatos ministerija paskelbia, kokie maisto produktai turėtų būti nevartotini ar vartotini mažiau, tačiau gamybininkai juos visvien gamina, parduotuvės prekiauja. Ir žmonės perka, žinodami apie kenksmingas ypatybes. Ant rūkalų pakelių juk tiesiai šviesiai parašyta, kad šis malonumas kenkia žmogaus sveikatai ir gyvybei, bet rūkalų rinka yra viena pelningiausių ir turinčių gana dinamišką paklausą tarp įvairių amžiaus grupių žmonių. Tad, galbūt ir ant buto durų kabantis skelbimas apie didžiausius šalyje šildymo mokesčius pirkėjo neatbaidytų? Mane taip.

  • manynia

    Esu laiminga,kad,kad prieš pora metų pardavėme miesto butą.Dabar už kurą mokame tiek pat,kiek už 1,5 kambario šildymą mieste,bet turime 5 apšildomus kambarius ir visada karšto vandens.Reikalui esant,galime ir pataupyti,Nereikia su nieku derinti ir tartis.Žinoma,reikia patiems padirbėti,bet tai tik malonumas.Kol pajėgsim pakelti nors po pusę kibiro kuro,nieko daugiau nereikia.

  • Visuomet smagu klausytis specialisto nuomonės. Regina šiuo atveju būtent išsako gana tvirtą ir pagrįstą požiūrį. Iš tiesų linkstu prie to, kad viešumo turėtų būti kuo daugiau. Nesvarbu, kokiomis nevienodomis sąlygomis tas turtas pas visus atsiradęs.

  • Regina

    Daug metų dirbau „su nekilnojamu turtu „,turiu turto vertintojo licenziją.O viešinama TURI BŪTI viskas,net kaip aš juokaudavau,ar kaimynai ne pijokai.

  • Jurgita

    …o kas dėl butų pirkimo, tai, kiek žinau, pirkėjas, prieš pirkdamas butą, visada peržiūri komunalinių mokesčių sąskaitas. Turi būti visiškai žioplas, jei pirktum katę maiše. Aišku, pardavėjas tikrai nenorėtų tokios informacijos viešinti, tačiau dar yra ir pirkėjo teisė, Negirdėjau, kad tokios informacijos skelbimas būtų kam užkliuvęs, tad, manau, šis klausimas jau išsisprendęs.

  • Jurgita

    Gerbiama Regina, jei jūs lyginat su tarybiniais laikais, tai noriu priminti, kad tas „gavimas“ irgi kainavo tam tikrą kainą. Bet kas tik užsigeidęs negaudavo to buto, turėdavo „atstovėti eilėje“, t.y. atidirbti tam tikrą laiką tam tikroje organizacijoje, kad, kaip šiuolaikiškai pavadintume, įgautų teisę į kreditavimą. Žmonės vargdavo bendrabučiuose, turiu tokių pažįstamų, kurie ir statybiniame vagonėlyje užaugo. Kurie nenorėdavo kentėti, turėdavo kaime prakutusius tėvus- pirkdavosi kooperatinį butą, o „kaimo specialistams“ valdžia leisdavo statytis namus patiems arba jau pastatytus duodavo. Norėčiau priminti, kad tais laikais namus statytis kiekvienas tik įsigeidęs nelabai ir galėjo-tokia politika buvo, kad nebuvo sąlygų laisvai įsigyti statybinių medžiagų; nors jos ir pigiai kainavo (buvau radus 1970-ųjų važtaraštį, pagal kurį 14 kubų lentų kainavo 4 rublius!), tačiau reikėjo arba „blatą“ turėti, arba „spekuliantams“ gerokai permokėti. Tada politika buvo , kad „privatininkai“ yra visuomenės priešai, dabar gi tie daugiabučių „kolchozinykai“ tapo įkaitais-ne tik valdžios, bet ir mūsų pačių egoistiško mąstymo.

  • Regina, labai normali nuomonė. Aš negailiu tų butuose gyvenančių. Tiesiog galvoju ir mąstau, ar tokia informacija turėtų / galėtų būti viešinama.

  • Regina

    Išklausykite ir kitą nuomonę,aš ją turiu dar nuo“tarybinių“ laikų.Jie Gavo butą ,o aš -stačiau ,niekas nieko nekompensavo.Pirkom kurą ,už savus pinigus ,jie mokėjo mažus mokesčius.Jei sugedo vamzdis- ateina meistras iš butų ūkio ,aš – kviečiu privačiai…Varva stogas- vėl kvieti tuos ,kurie dengia ,moki pilną kainą.Kai privatizavo butus – tai jau tapo problema privatininkui ,o aš ją turėjau visą laiką.Štai ir dabar,tik užkūrus šildymo katilą laukiu ,kol turėsiu šilto vandens[malkas perkam iš privatininikų].Vandentiekį įrengė meistrai,ir t.t.Ar aš turiu gailėt tų,butuose?

  • Marena

    Prisimint nenoriu tų daugiabučių ir neatsidžiaugiu iš jų pabėgusi.