Gėlių krautuvėje

Vakar užėjau į gėlių krautuvę „Gėlių sala“, Kaune, Veiverių g. Pasigailėjau, būčiau geriau prisirovęs kokios nors pernykštės žolės iš po sniego. Ten pamatytas vaizdas privertė jaustis šiek tiek keistai. Tik žengus per slenkstį, pasitiko smuiko muzikos garsai. Bandau nedrąsiai dairytis ir suvokti, kas čia vyksta: pamatau gyvą muzikantą su tikru smuiku griežiantį už vieno stalo nukrauto įvairiais gėlių egzemplioriais. Vos matomas toks (nors parduotuvė nėra maža, tačiau dėl didelios asortimento net ir muzikantą sunkiai pavyksta įkomponuoti), per visokius gigantiškus kardelius ir kt. rūšis, bet savo darbą dirbą – smuiko garsai sklinda. Grok tu kad ir „We are the winners“, bet su smuiku visuomet atrodys liūdnai ir graudžiai. Nebent būtų didesnis ir įvairesnis kolektyvas. Taigi, nuotaika tokia puslinksmė. Iš kart supratau, kad to muzikanto paskirtis labiau paskatinti pirkimą, nors į gėlių prekyvietę ir taip eini jau su galutiniu tikslu ir nebesiblaškai. Nežinau, ar tai jam pavyko, bet, ką buvau sumanęs, tą ir nusipirkau. Jeigu man pasakytų, kad jis ten stovėjo su tikslu skleisti gerą ir šventinę nuotaiką, tai aš sakyčiau, kad groti jam reikėjo kasdien mėnesį prieš Valentino dieną. Kadangi vakar be manęs tuo pačiu metu parduotuvėje buvo dar 20 vyrų, 5 pardavėjos ir baisus šurmulys, kuriame visi rinkosi, mokėjo pinigus ir norėjo kuo greičiau ištrūkti iš tos floros laboratorijos. Todėl smuikininko veidas puikiai išdavė jo paties nėtikėjimą tikslingumu tuo, ką tuo momentu darė.

geliu sala

Žengus antrą žingsnį į parduotuvės gilumą mano vaizdinę percepciją užliejo skaistus raudonis. Kelios akimirkos ir aš vėl galiu aiškiau matyti kas įvyko. Pro mane praėjo žmogus – angelas. Vidutinio amžiaus moteris apsitaisiusi nėriniuotu gražiu šventiniu kostumiu, kurio esminis akcentas dideli (patikėkit, tikrai dideli) – du trečdaliai moters ūgio – angelo (amūro?) sparnai. Kostiumas iš ties gražus ir kokybiškas. Pats vieną akimirką pagalvojau, kad atsidūriau Eldorade ar Naujojoje Atlantidoje. Bet kerai tuoj pat išsisklaidė. Būtų geriau tas angelas skaitęs eiles arba dalinęs po saldainį pirkėjams. Tuo tarpu jis kaip asistentas lakstė padėdamas rinktis vyrams gėles, lydėjo prie kasos, pasitiko naujus pirkėjus. Matėsi, kad buvo nusivaręs nuo kojų ir nuvargęs (žinot juk, tie angelai – moterys nešioja tokius nepatogius batus?).

Kaip sakiau, dar zujo gal penketas pardavėjų asistentų stengdamosis kuo greičiau suktis, nes srautas buvo iš ties didelis. Ir, atrodo, jos sėkmingai tvarkėsi. Kiekvienas verslininkų bandymas priartėti prie pirkėjo yra reikalingas kaip oras, kad tas verslas suktųsi ir būtų matomas. Ypač užsiimant smulkia veikla. „Gėlių sala“ elgėsi teisingai, tik gal vakar perlenkė lazdą. Būtų pakakę penketo paslaugių ir šventiškiau pasipuošusių pardavėjų, kurios tikrai puikiai atliko savo darbą. Nepaisant sausakimšos krautuvės, aš jau po kelių akimirkų stovėjau su gėlėmis lauke. Žmonės ar taip ar taip per šventes eina pirkti gėlių ir jų retai ieško kažkur kitur, jeigu jau atvyko į vieną iš prekybos vietų. Tad juos stengtis išlaikyti parduotuvėje nėra būtina. Nebent su angelu ir smuikininku parduotuvės išorėje atkreipti dėmesį tų klientų, kurie apie šią vietą anksčiau nežinojo, o jei norėjosi juos visgi palikti viduje, reikėjo sugalvoti kitus vaidmenis.

Bet kokiu atveju, nuotykis buvo netikėtas ir įdomus. Įdomu stebėti.

13 thoughts on “Gėlių krautuvėje”

  1. O aš net Karo Muziejaus aikštėj buvau ,su jaunalietuviais pražygiavau per Laisvės Alėją.Čia meilės Lietuvai diena.Kiekvienas savaip jaučia ,ir kaip man anūkas paaiškino ,tai- širdelių diena.Ne visi tą širdelę turi.

  2. Tartum be Valentino, negali būti meilės. Šį šventė Lietuvoje pradėta minėti tiktai po 1990 metų. O ką , tai anksčiau nebuvo pas mus meilės?Mylėdami tuokėsi, gimdė vaikus, kentėjo, žudėsi ir žudė. Be to etnografai teigia, kad mes ir savo lietuvišką meilės dieną turėjome. Ji buvo švenčiama gegužės 13 diena- meilės deivės Mildos diena. Iš vis kiek yra religinių, valstybiniu, šeimyninių švenčių, tiktai sveikinimų susilaukiame mažai. Su praėjusią vasario 16 – tąją. Per LTV. minėjimas buvo nuostabus. Didžiavausi, kad esu lietuvė, gyvenu Lietuvoje.

  3. Na va, taip ir maniau, kad sąrašas bus toks trumpas: Kūčios ir Naujieji metai. :) Gimtadieniai yra asmeninės šventės ir pas visus jų pakanka.

    Tai reiškia nieko tokio, kad kažkas primena mums apie meilę kažkurią dieną metuose. Tebūnie tai Valentino diena.

  4. Iš dūšios, kaip Gintautas sako, švenčiame kūčias,naujus metus,visų šeimos narių gimimo dienas ir dar vieną dieną,kuri svarbi tik mums dviems.Visa tai be ypatingų mandrybių,bet išvisos širdies.Ir tikrai tų švenčių mums pakanka.

  5. Ogi vasario 16- Lietuvos Nepriklausomybės šventė.Visus geros valios žmones sveikinu;kad ne vergai,kad suvereni valstybė,kad…Pakelkime taurę linksmybės.

  6. Kam mums tų svetimų švenčių-valentinų ir helouvinų.Argi savų neužtenka?Man asmeniškai nelauktai parnešta gėlytė ar kokia smulkmenėlė daug mielesnė už iš pareigos padovanotą gėlių šluotą(kuri kažkodėl labai greitai nuvysta).

  7. Ir skaniausi barščiai ,kasdien valgomi ,apkarsta.Tai apie šventimą ,o mylėti- juk niekam neuždrausta .,tai apie jausmus.

  8. Taip,šventės,kurios priverčia šiek tiek pasitempti, nėra blogai ir tai kiekvieno pasirinkimas,bet va mūsų visuomenei kasdienės meilės,pagarbos,pakantumo ir visokio kitokio gėrio trūksta.Aišku,kiekvienam reiktų pradėti nuo savęs.Taigi sutikčiau,kad Valentino diena būtų kasdien geranoriška,paslaptinga,kas ir suteiktų žavesio.

  9. straipsnis tik patvirtino mano mintį,kad tai komercinė šventė,argi meilei reikia vienos dienos metuose…Meilė turi būti kasdien,visur ir visada…

  10. Nustebino ne pats įvykis ,o jo pateikimas.“Vaizdinė percepcija“-suvokimas matomo reginio?Aš,kadangi esu pati įsimylėjusi,gėlėm „nesimėčiau“,sulaukiau bučkių,šokoladų ir sausainių širdies formos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.