Brolis su broliu

Gaila brolių. Skaitant naujienas apie brolius Numavičius ir jų turto dalybų ieškinių apimtis, pamatai, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyvena žmonės, gal net kaimynai. Vienas, pavyzdžiui, gyvena kruopų lygyje: skaičiuoja  kiek kokių kruopų galės įsigyti ateinančios savaitės bėgyje. Kitas, pranašesnis, gyvena duonos ir dešrų lygyje: mąsto, kad, tarkime, kitą savaitę galės sau leisti pasmaguriauti brangesne – ne kasdiene – vytinta dešra, kurios kilogramo kaina 30 ar net 40 Lt, ir galės sau leisti pasigardžiuoti ekologiškos, naminės duonos ketvertuku, kurio kaina ūkininkų turgelyje sieks tikrai ne mažiau 10 lt. Kitas, žiūrėk, jau kavinių ir restoranų aplinkoje gyvenąs. Pasiskaičiuoja savo pensus sąskaitoje ir mato, kad bus galimybė rytoj nueiti nebe į nusibodusias tinklines maitinimo vietas, tokias kaip Čili pica, Bernelių užeiga ar Delano (siūlančias greitai šildomą maistą iš pusfabrikačių), o apsilankyti tikrame itališko ar prancūziško maisto restorane ir paskanauti ne tik kokio nors patiekalo bet ir pasivaišinti kokybiško vyno taure. Dar kitam maisto problemos apskritai prapuolę. Jis savo uždarbį dėlioja planuodamas vykti jau nebe į Turkiją ar Rodo salą, o tyrinėja keliones į Tailandą, Tokiją ar San Paulą.

brolis broliui

Žinoma, yra įvairių tarpinių variantų, kol galiausiai prieiname iki aukčiausios kategorijos verslininkų, kurie galvas suka apie tai, kaip protingai investuoti iš tiesų dideles – kartais milijonines, kartais milijardines – lėšas. Verslas sėkmingas, jis atnešė daug dividendų, todėl juos reikia kažkaip realizuoti. Galbūt pirkti kitus verslus, galbūt investuoti į naudingąsias iškasenas, galbūt į brangiuosius metalus, meną, išvestinius finansinius instrumentus ir t.t. Pasukti galvą yra apie ką.

Tai štai dabar ir skirtumas: kasdienis galvos sukimas apie mandresnį dešros gabalėlį ir apie laisvą milijoną, kuris sąskaitoje gulėdamas tiesiog sekundėmis nuvertėja ir reikia greitai rasti būdą, kur jį padėti. Taigi, ir pešamės dėl skirtingų dalykų. Ėmė ir paėmė iš po nosies mums prekybos centre kas nors gerai nukainuotą brangų mėsos gabalėlį, kurį jau būtume tikrai sau leidę „vieną kartą kaip balti žmonės“ pasmaguriauti. Arba kas nors ima ir priglaudžia tarsi ir mums priklausiusį milijoną, kurį bendrai uždirbome.

Įdomiausias man šioje istorijoje gyvenimo ir egzistencijos plotmių skirtumas, kurio esmė iš principo yra ta pati – kova ir dalybos. Tačiau pasiekti tokį lygį, kad mąstyti, kur dingo milijonai, o ne kaip kitą savaitę pasidarysime šventę su skanesniu pyragu yra visvien kažkaip tobulesnė ir kokybiškesnį intelektą žyminti socialinė padėtis (žinoma, aš kalbu apie milijonus, kurie uždirbti darbu ir protu, o ne kitais būdais). Gal aš klystu?

  • Pingback: Ne ta koja iš lovos arba ko meška į balių atėjo | DRAUGAUKIME - mintys, gyvenimas, branda()

  • leontina

    Sakoma: pirmas milijonas vogtas, arba įgytas supainiojus viešus interesus. Visiškai nepavydžiu milijonieriams, nei suvalgytu delikatesų, nei po palmėmis pavėsio. Nei amžino nerimo ir baimės, slepiant, arba pasirodant koks aš „kietas“. Jo nenustebinsi vytinta dešra. O galutinis rezultatas, gaunasi vienodas – atliekos. Kitas dalykas kada žmogus dirba mėgstamą darbą, nesvarbu kokiame lygyje, jis jaučia malonumą, pasitenkinimą. Tai tartum gyvenimo stimulas. Skatinantis užmiršti visas negandas. Ir jokios kovos, tiktai dalybos. Tu gauni ką kiti sukūrė, ir atiduodi- palieki ką padarei pats.

  • Jurgita

    Išties, tiems nepasiekiamoms tobulybėms „maximos“ kūrėjams reikia kiekviename mieste pastatyti po paminklą (būtinai bronzinį), vesti prie jo savo vaikus, rodyti ir sakyti- „vaikeli, puikiai mokykis, galėsi jiems parsiduoti ir gyvensi kaip žmogus, o ne kaip tavo tėvai- vargo kirminai“ (čia norėjau parašyt „runkeliai“, bet kažką tas žodis jau labai užkabino, tai susilaikiau) :))))