Skelbiu Lietuvoje laukinių žąsų epidemiją. Viena iš jų nutūpė ir jau keletą dienų nesitraukia nuo prie mano namų esančių elektros linijos stulpo laidų. Nutūpė ir karksi, nei dieną nei naktį ramybės neduoda. Bet šiaip graži visai, raina tokia su blizgiais atspalviais kakle ir galvoje. Ir laikysena ne kasdienė, išdidi, kilni, bet šiek tiek nerimastinga, įtempta ir nuolat kažką reflektuojanti.
Viena laukinė žąsis būtų nieko, bet jų, kaip sakiau, jau matyt, koks pandeminio laipsnio paplitimas. Kur bekeliautum, kur benuvyktum, žiūrėk jau ir tupi šalia. Už minutės jau ir pasakoja ką nors. Klausai iš mandagumo. Taip jau auklėtas. O žąsis yra žąsis – gerokai supaprastintas kranklys. Kai paskutinį kartą buvau turguje, specialiai pirkau antį, nes į žąsų pusę net pažiūrėt negalėjau. Ir dabar gal tik kiaušinį kietai virtą galėčiau suvalgyt, nors niekad iki šiol nesu bandęs ir nežinau, kur tokių gauti.
Apie politiką su jomis nepakalbėsi, ne vien todėl, kad jos crack‘ina be perstojo, kad paties net balso nesigirdi, nors vienas žąsies advokatas man kartą aiškino, kad laukinės žąsys nori klausyti ir diskutuoti ir kad reikia tiesiog garsiau kalbėti ir stengtis perrėkti jas. Deja, deja, niekad nerėkiau ant vištų, tai ir ant žąsų kažkaip nesigauna. Leidi jai kalbėti. Man balsas brangus, gal prireiks skęstant ar miške pasiklydus prisišaukti pagalbos. Gal ta pati žąsis išgelbės, jei bus kelioms sekundėms nutilus ir išgirs mane.
Mojuoju ranka, tarsi sau, praeidamas kas kart pro šios rūšies eilinį sparnuotį. Iš aukštybių atsako nesitikiu.
Parašykite komentarą