Sniego stebėjimas

Po to, nueini prie lango ir stebi krentantį pirmąjį sniegą. Snaigės sukasi ratu. Tai tiesa. Šoka savo ritmu ir tik joms žinomu žingsniu. Specialistai choreografai pasakytų, kad jos šoka nevienodai, nesinchroniškai, nesurepetavę. Vaizdas visvien ramus ir tylus ir masinis, tarsi šoktų visi žemės gyventojai vienu metu. Bet snaigių dar daugiau ir tas jų žaismas yra savitai tvarkingas, vyksta be pertrūkių ir klaidų. Ir labai vienodai baltas, ištrinantis toliau esantį vaizdą. Matai antrą snaigių užuolaidą, trečią, dešimtą, dvidešimtą, toliau baltas kaleidoskopas ištrinantis ir nubalinantis net artimiausius daiktus. Jautresnį žmogų, snaigės, žiūrėk, dar ir užhipnotizuotų. Savo nekaltu ir švelniu metodu išvalydamos galvą, mintis, sielą, nušviesdamos nauja, šilta šviesa visą kūną, kuris nugrimzdęs į nakties miegą, prabustų tikros pasakos pusėje, o ne pasakiškoje realybėje.

Džiaukitės žiema ir jos malonumais.

  • Patricija

    Čia tai man patinka- tikra žiema.Būnant ore tokiu metu atsiskleidžia gamtos gyvybinės galios.

  • Taip, įtaiga baisus reikalas. Daug ką mums taip jauname amžiuje įteigia ir užšaldo amžiams.

  • Nemira

    O aš jos kaip tik neturiu, tos klausos. Taip a.a. mama teigė ir įteigė. O kad mes visi turim kūrybinių syvų, tai dar Ebner Eschenbach sakė. Ir ji teisi.

  • Ačiū, bet vengiu tokių pasakymų, Nemira. Manau, kad kiekvienas žmogus savyje gali atrasti kūrybinių galių ir būti menininku kartą per savaitę ar bent jau per mėnesį. Viskas priklauso nuo požiūrio ir noro kažką surasti savyje naujo.

    Nesuprantu pasakymo „neturiu klausos“. Ačiū Dievui, kad mokslas įrodė, kad visi turi klausą, tiesiog lavinimosi reikalas, ką su ja galime nuveikti.

  • Nemira

    Kokios poetiškos sielos, pasirodo, yra Gintautas.
    Manęs žiema kūrybai nenuteikia. Greičiau atvirkščiai: mintis išblaško. Iki pavasario norėčiau užmigt ir prabust su pirmais pumpurėliais ant medžių. Bet kaip viena draugė pasakė, nesu meška ir man to nelemta padaryt.