Gyvenimo medis (Terrence Malick, 2011)

Taip jau išėjo, kad šiandien – rašymo apie kiną diena. Noriu paminėti dar vieną filmą, kurį neseniai mačiau. Ne dėl to, kad mačiau, o dėl to, kad prisimenu iki šiandien. Tai režisieriaus Terrence’o Malick’o darbas „Gyvybės medis”, pasirodęs 2011 m. Jau esu sakęs, kad labai vertinu vizualią kino formą, kurią parenka filmo kūrėjai savo istorijos pasakojimui. „Gyvybės medžio” vizuali forma yra labai solidi. Apūdinti ją žodžiais gana keblu. Į visumą jungiasi rudi atspalviai, švelniai „iškreiptas” vaizdas, sutirštintantis reikiamus akcentus, be galo lėtai „siūbuojanti” kamera, erdvūs gamtos peizažai, suponuojantys kosmoso didybę, neįprasti rakursai, leidžiantys naujai vertinti įprastus dalykus, ramūs filosofiniai tekstai… Visai tai žiūrovą lydi nuo pat filmo pradžios iki pabaigos – dvi valandas ir aštuoniolika minučių.

Filmo tematika gana atvira ir nevienaplanė: tėvų ir vaikų santykiai, žmogaus vieta ir prasmė pasaulyje, visatos tikslas, gyvybės atsiradimo ir nykimo klausimai. Ir visa tai telpa į filmo pavadinimą „Gyvybės medis”. Režisierius šį medį augina kruopščiai ir nuosekliai: nuo sėklos užklojimo žemės sluoksniu iki brandžių vaisių derliaus, iki neatsilaikymo prieš nuolatinį virsmą.

Tai tikrai ne pramoginis filmas. Vertėtų žiūrėti mėgstantiems skvarbesnį ir gilesnį žvilgnsį į mus supantį tokį įprastą ir paprastą (?) pasaulį.


Paskelbta

, ,

sukūrė

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.