Gyvenimas vienišam ir santuokoje

Vakarykščias mano rašinys labai artimas šiandienos tekstui. Vienatvė ir vienišumas – tai reiškiniai nebepriklausantys senstančiai visuomenės daliai, nors dar vakar galėjo atrodyti kitaip. Ir, iš tiesų, anksčiau tokios statistikos man nebuvo pavykę aptikti. O „Verslo klasės“ straipsnis „Vienišiai – naujasis ekonomikos variklis“, kurį vakarop aptikau vartydamas žurnalą, gerokai praplėtė akiratį ir, tikriausiai neverta slėpti, šokiravo. Mes esame nebe ant tam tikrų permainų slensčio. Permainos jau atėję ir mes gyvename kitokiame pasaulyje nei gali pasirodyti mūsų miestelių daugiabučių virtuvėse žiūrint į kasdien tokį patį televizoriaus ekraną.

vienisumas_gyvenimas santuokoje

Taigi, galima savotiškai reabilituoti pagyvenusių žmonių vienatvę ir jos nesureikšminti, kadangi didžioji pasaulio jaunų žmonių dalis patys pasirenka vienišių gyvenimą ir gyvena ne santuokoje. Reikia skaičių? Pasiruoškite:

– pusė Niujorko žmonių gyvena po vieną;

– 60 % Stokholmo gyventojų gyvena po vieną;

– tik 51 % dabartinės JAV gyventojų gyvena santuokoje. Taigi, visai nebedaug trūksta, kad ši šalis būtų paskelbta viengungių šalimi. Iš viso JAV vieni gyvena 28 % žmonių;

– Londonas, Paryžius taip pat pusę namų ūkių atidavęs vienišiems žmonėms;

– Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje – vienišo tipo namų ūkių dalis sukasi apie 40-45 %;

– iš viso pasaulyje vieni gyvena 277 mln. žmonių.

Taigi, dienai krypstant į vakarą, vis labiau jutau, kad gyvenu nebe tame pasaulyje, kurį pažįstu, kuriame užaugau ir kuriame pasenau. Gyvenu kitame pasaulyje. Naujame. (Prisimenate Aldous Huxley „Naujas puikus pasaulis“ ?). Jis pasikeitęs neatpažįstamai, nors tai sužinoti ir pajusti plika akimi neįmanoma. Reikia tam tikrų pastangų. Pastangų bent jau perskaityti rimtų žmonių rimtas analizes ir įžvalgas.

Koks tas vienišas pasaulis, kodėl jis vienišas, kodėl žmonėms gera gyventi vieniems? Be abejo, senjoriška vienatvė vistiek šiek tiek kitokia. Jauni žmonės daug labiau socialūs ir daugiau bendrauja pramogaudami, keliaudami ir t.t. Tačiau visvien galiausiai jie grįžta į savo namus, kuriuose šeimininkas vienintelis – jie patys. Laisvumas, nepriklausomybė, savarankiškumas, didesnė materialinė gerovė – vienišiaus privalumas ir šiuolaikiniai privalumai. Ar tai pakankama motyvacija pasirinkti vienišiaus gyvenimo būdą?

14 thoughts on “Gyvenimas vienišam ir santuokoje”

  1. Mieloji,bet juk ir ta artima siela,susirangius ant sofos ,gali nuvilt.Man ,asmeniškai,taip nutiko.Dar ir dabar ,pagal visas psichologines knygas,katoju – paleisk tą žmogų.O skauda…R

  2. Tuštuma… Kuo ją užpildyti? Ne stiklinė, vandens nepripilsi. Visi svajojam apie artimą sielą. Vienatvė, susirangiusi šalia ant sofos, draugė nekokia.

  3. Nedarant didelių apibendrinimų – aš ,asmeniškai,buvau apspangus nuo rodomo dėmesio ,todel gyvenau ,nevieniša ,.Užaugo ,atžalos ,baigė mokslus[aš jaudinausi dėl jų ,dėl vyro ,]vienas sukūrė šeimą ,kitas tebekopia karjeros laiptais ,šeima – tai kažkoks stabdis jam.O kur MANO gyvenimas – pasirodė ,kad niekas dėl manęs nepergyvena ,juk aš -palaikymo komanda.Nulis ,o dar su negalia.Bet aš kiekvieną dieną ,v gordom odinočiestve,gyvenu.R

  4. Vienas,tai dar ne vienišas.Ir nepamirškit kiek poroje gyvenančių jaučiasi esantys vieni ir vieniši,nesuprasti savo partnerio ar sutuoktinio.Tai daug baisiau už tikrąją,“grynąją’ vienatvę.

  5. Jurgita,

    aš taip pat rašiau straipsnyje, kad šie žmonės visgi išlieka socialūs. Bet aš nesu tikras, ar knarkimas, šlepetės , vaikai ir kt. gali būti vienintele paskata tapti vienišu. Manau, tai globalesnės ir radikalesnės permainos.

  6. Nekalbu apie tuos, kuriems gyvenimas susiklostė taip, kad liko vieniši. Aš kalbu apie tuos- o jau žinau tokių žmonių- kurie sąmoningai pasirenka gyventi vieni. Bet nebijokit, „partnerio“ jiems reikia! Todėl susibėga (hm hm) laisvalandžiais ir vėl bėga į savo „aukso narvelį“ ( tie, kuriuos aš žinau, tikrai gyvena nevidutiniškai). Aišku, kam kęsti kažkieno ne vietoj numestas šlepetes ar naktinį knarkimą…Kam gimdyti vaikus, auginti juos, kažkam kažką duoti, dalintis… Tik… mačiau Vokietijoj vietinį didmiesčio laikraštį- ištisi puslapiai skelbimų, kad mirė toks ir toks, ieškomi artimieji…

  7. Aš irgi norėčiau paklausti Jurgitos , to paties. Kodėl? Gera gyventi vienam? Esi laisvas, nuo nieko nepriklausomas, Gali vykdyti savo norus, nesi našta kitiems, jeigu ką … esi laukiamas ir lankomas. Arba, sėdi vienas, dar blogiau guli ir apie nieką negalvoji tiktai, kaip nusigauti į tą palaimingą vietą- kur karaliai irgi pėsti vaikšto. O gal tu po gyvenime dirbtų didelių darbų prisėdai po obelim, pailsėti. Pasidžiaugti prasiskleidžiančiu žiedu, medų renkančią bitelę, prisirpusiom uogom. Ir…priskinusi jų į saują, daliniesi su kitais…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.