I-osios Lietuvos Respublikos studentės: tarp studijavimo ir studentavimo

1930 m. Paryžiaus universiteto literatūros profesorius Gustav Cohen apie tuometinį sparčiai augantį studenčių skaičių, kiek šelmiškai yra pasakęs: „Jeigu manęs kas paklaustų koks yra buvęs po Didžiojo karo didžiausias perversmas, kuris man teko išgyventi, tai atsakyčiau, jog tai buvo ne trumpi moterų plaukai, ne trumpi jų drabužiai, bet studenčių antplūdis į universitetus. Kai aš buvau jaunas, studentės buvo retenybė, prieš 30 metų jų buvo jau gal trečdalis, paskui – pusė, o dabar kai kuriuose fakultetuose net du trečdaliai ir daugiau“. Patriarchalinėje sanklodoje suformuotas netolygus, dažnai stereotipiškai paveiktas požiūris į moteris, sukūrė pakankamai siauru pažinimu grindžiamą vertybių sistemą, kurioje moters emancipacija ne visada buvo sutinkama teigiamai, o jų siekis išsilavinti – palankiai. Nepriklausomybės metais Lietuvos universitetui (1922-1940 m.) teko išspręsti sudėtingą klausimą – parengti besivystančiai Lietuvos valstybei įvairių sričių specialistų ir specialisčių, kurie vėliau prisidėtų prie šalies vystymo ir lietuvių tautos kultūros plėtojimo. Kokią vietą šioje sistemoje užims moterys, apsprendė per visą nepriklausomybės laikotarpį puoselėta mintis, jog aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems Lietuvos visuomenės sluoksniams. Galiojantys įstatymai nenumatė jokių normų, kurios suskirstytų žmones į grupes, nors tikrovėje aukštasis mokslas buvo prieinamas tik pasiturintiems žmonėms. Nepaisant to, studenčių skaičius vis augo, o jų veikla vienareikšmiškai plėtėsi, tuo sulaukdama įvairiausių komentarų.

Lietuvos Universitetas (vėliau Vytauto Didžiojo Universitetas) studentėms iškėlė keturias pagrindines pareigas: išlaikyti žinojimą ir idėjas, mokyti kitus, ieškoti tiesos ir tinkamai pasiruošti tolimesniam gyvenimui ir moksliniams tyrinėjimams. Idealus universitetas turėjo būti pajėgus skleisti pažangą, t.y. tyrinėti įvairias visuomenės problemas ir kartu ją auklėti. Vis tik, ne visos studentės, šioms keturioms pareigoms buvo atsidavusios ir ne visos pažangoje matė prasmę. Tos, kurios studijavo ne sau mielą specialybę, kurios nesistengė tobulinti savo asmenybės ar buvo veikiamos kitų išorinių veiksnių, į studijas nežiūrėjo rimtai. Jos nesistengė žūtbūt išsilaikyti universitete, įgyti profesiją ir pateikti savo įnašą į visuomenės gyvenimą. Nemažą tokių studenčių dalį labiau domino įvairūs baliai, restoranai, pasilinksminimai, „svajonių jaunikio medžioklė“, geresnės tarnybos paieškos, nei atsidavimas studijoms. Galiausiai, ši užklasinė veikla joms tapdavo tokia svarbi ir neatskiriama studijavimo dalis, jog neįveikiamu barjeru imdavo atrodyti diplomo gavimas ir studijų baigimas. „Akademiški metai baigiasi, -rašė viena tuometinė studentė, – jau pora savaičių nebuvau universitete. Dingo mano pasaulėžiūriniai triškimai, apskritai, nuobodu auditorijose. Be to, esu nuolatinio drugio valdoma. […]Reikia būtinai paskutinį kartą atsilankyti į paskaitas. Pasistengsiu atsisėsti pirmam suole, kad profesoriai neužmirštų mano veido. Nuo to daug pareina kolokviumo likimas, užskaitų, parašų gavimas“ (Dubas, Iš studentės užrašų, Studentas, 1928, nr. 3 p. 4.). Jonas Dagys atsiminimų knygoje „Į praeitį atsigręžus“ dar paantrino: „Tuo metu buvo tokia tvarka, kad studijų knygutėse dėstytojai pasirašydavo du kartus: pirmą kartą semestro pradžioje, antrą kartą – išklausius kursą. Semestro pradžioje dėstytojai pasirašinėdavo per pertraukas. Buvo svarbu gauti parašą, o po to galėjai paskaitų ir neklausyti“. Toks studentų pramogų ir linksmybių šlovinimas ir savišvietos apleidimas, sulaukdavo tik neigiamų reakcijų visuomenėje, vertybių nuostatos neleido nepastebėti studenčių ydų ir nepabrėžti jų „pavyzdinio“ elgsenos modelio – paprastos ir kuklios moters prigimties. Buvo stengiamasi akcentuoti, jog tokią studentę, kuri abejingų motyvų atitraukiama nesirūpina savo studijų baigimu, daugiau studentauja nei studijuoja, turėdama progos nesinaudoja įstaiga, kuri yra žinių, tiesos ieškojimo, profesijos įsigijimo vieta, geriau vadinti nepraktiška. Greitai tapo aišku, kad kai kurios Lietuvos studentės, gavusios puikia proga laužyti senuosius standartus, mažiausiai norėjo šia veikla užsiimti. Jos nesisielavo dėl mokslo, daugiau galvojo, kaip gerai praleisti laiką, kuriame baliuje apsilankyti, o studijos joms tapdavo tik papildoma veikla ir gera jaunikių „medžiojimo“ arena. Labai taikliai, kai kurios studentės, pačios pailiustruodavo savo studijų prasmę, teigdamos, kad ir beždžionės, ir stebuklingas molis, ir metafizika, ir kiti pagilinti dalykai yra kažkokia putra, galų gale, tai joms nesvarbu ir neįdomu. 1934 m. Studentiškame leidinyje „Jaunasis studentas“ šiuos žodžius patvirtino ištrauka: „Pasitaiko tokių, kurios studijas laiko tam tikra pramoga ar garbe, tik ne pareiga. Veltui praleidžia laiką, bet nesinaudoja jo teikiama medžiaga. Paskaitos gilinimasis į studijuojamą dalyką visai nesvarbu. Kam klausyti paskaitų, kad iš rūpestingesnių draugių paims užrašus ar paskaitys vadovėlį ir šiaip taip egzaminus išspaus. Svarbu gauti diplomą, o ne įsigyti žinių. Ir taip daro didelis nuošimtis studentų-čių, ypač jei nėra nusistatyto egzaminų minimumo ar priverstinio paskaitų klausymo“. (O. P-nė, Nuo moksleivės iki studentės, Jaunasis studentas, 1934, nr. 1, p. 2.) Gal ir nekeista, kad tokios studentės dažniausiai studijų nebaigdavo.

Tačiau svarbu nepamiršti ir antrosios, kur kas labiau žibančios, medalio pusės: maksimalisčių, idealisčių studenčių. Jos siekė žinių ir įvertinimo be papildomo skatinimo. Petronėlė Orintaitė savo memuaruose ne kartą prisimena, kad vienos, gavusios mieste tarnybas, lengva širdimi palikdavo studijas nebaigtas, kitos paskubėdavo ištekėti ir tenkindavosi šeimos pareigomis, bet būdavo ir tikrų mokslo žiurkių, į knygas mirtinai įsikibusių, bibliotekoje pusdieniais pratūnančių. Čia jai paantrino Halina Korsakienė, kuri savo memuaruose „Veidai ir likimai“ prisiminė kiek laiko pati praleisdavo besimokydama. Autorė teigė, kad artėjant sesijai daug dienų pratūnodavo universiteto skaitykloje, studijuodama profesoriaus rekomenduotus, jau ir tuomet gerokai senstelėjusius, lenkų literatūros istoriko Stanislovo Tarnovskio tomus. Akivaizdu, kad studentės, kurios turėjo tvirtų ateities planų ir studijavo sau mielą specialybę, į mokslą žiūrėjo rimtai, ir stengėsi gauti vertingų žinių, baigti mokslus, kad viską galėtų pritaikyti tolimesniame savo gyvenimo etape. Idealistės studentės akcentuodavo, jog neveltui yra susirinkusios Lietuvos universitetan, kad čia jų netraukė linksmas Kauno gyvenimas, bet, greičiau, rimtas, sunkus ir atsakingas darbas. Jos pabrėždavo, jog yra susibūrusios iš visų Lietuvos kraštų, kad iš mokslo židinio pasisemtu žinių ir jomis apsišarvavusios stotų gyveniman. Šių idealisčių dėka, vis dažniau spaudoje ir kitose šaltiniuose, imdavo pasirodyti informacijos apie diplomuotas teisininkes, humanitares, dantų gydytojas ir kt., kurios iki tol buvo visiška retenybė. Visuomenės akyse ėmė vis ryškiau matytis nemaža dalis moterų, kas rytą skubančių į mokyklas ir laboratorijas ar kitas įstaigas, pritaikyti savo žinių. Taupydamos savo studijų laiką studentės sistemingai susidėliodavo studijų planą, kad pasiektų kuo geresnių rezultatų, greičiau įsigytų trokštamą profesiją ir pradėtų dirbti. Studijos rimtai studentei buvo visų svarbiausia veikla ir užsiėmimas: kiekviena brošiūrėlė, kiekviena teorija, kiekvienas tobulesnis išradimas, liečiantis jos specialybę privalėjo praeiti pro jos smegenis visiškai suvirškintas, kad ji išeitų iš universiteto ne tik su diplomu rankose, bet tikra savo profesijos žinovė, pasiruošusi praktiniam darbui. O. Mašiotienė 1930 m. straipsnyje „Šių dienų studentė“ taip vardino tikrosios studentės prioritetus: „Papuošalus, blizgučius ir mažos mano lyties silpnybes palieku vartoti toms, kurios pasilieka ten, žemai, tamsoje bemokslėmis; – man gi tinka kitas ginklas vartoti, kitkuo puoštis. Tai ginklas – aukštasis mokslas, – o mano papuošalai, (kaip ir mano kolegų vyrų) mokėjimas pasireikšti moksle ir visuomeniniame darbe. Juk per lygų mokslą su vyrais tampu lygiu su vyrais žmogumi – nešu lygią atsakomybę, einu tas pačias inteligento žmogaus pareigas“. (Mašiotienė O., Šių dienų studentė, Lietuvos studentas, 1930, nr. 2, p. 5.)

Galiausiai, tenka pripažinti, kad vienos, I-osios Lietuvos Resublikos studentės, atsidėjusios dirbo, siekė mokslo ir rimtai ruošėsi savarankiškam gyvenimui už tai sulaukdamos ne vieno teigiamo žodžio, palankių vertinimų ir džiaugsmingų pagyrų. Kitos, įsidrąsinusios, o greičiau prisiderinusios prie modernaus gyvenimo ritmų, pradėjo žvalgytis į šalis, susikūrė šeimas ir pasuko į ramų šeimyninį ratą, arba ne tokį ramų pokylių šurmulį. Taip nemaža dalis tokių studenčių su pirmu ir antru kursu baigdavo savo pasirodymą aukštosiose mokyklose ir pradėdavo neįpareigojantį „ponios gyvenimą“. Anuometinė visuomenė atidžiai sekė šiuos procesus ir pateikdavo patriarchalinių įsitikinimų sąlygotos pagiežos ir kandžios ironijos persunktų replikų apie studentaujančias, bet ne studijuojančias merginas, retkarčiais užmirždama, kad universiteto duris varstydavo kuo įvairiausių tipažų merginos, turinčios ir kuo gražiausių tikslų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.