Vasarvidžio mintys

...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...
...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...

Ko aš galiu pamokyti savo vaikus, nugyvenusi beveik pusę amžiaus? Žmogaus gyvenime tai visai nemažai, tačiau amžinybės atžvilgiu tai tik akimirksnis. Noriu jiems pasakyti: vaikai, žmogus – tik smiltelė laiko ir visatos begalybėj, tačiau tai tenesukelia jums menkumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažesnė jaučiuosi, nes suprantu, jog aš nepralenkiu aguonos grūdelio, kuris sugeba net ir nepuoselėjamas stebuklingu būdu virsti nuostabiu vėjyje plevenančiu žiedu… Tačiau tas menkumo jausmas visai negniuždo manęs, priešingai – dingo poreikis pūstis, dėtis tuo, kuo nesi, kalbėti ir daryti tai, ko visai nenori. Jaučiuosi, lyg prieš daugelį metų iššokau į platų betoninį taką ir ilgus metus iš visų jėgų bėgau, stengdamasi neatsilikti nuo besigrumiančių dėl vietų minios priekyje. Tačiau šiandien atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu išsukti į šoną, susirasti takelį, vedantį į žalią pievą ir braidžioti ten po rasotą žolę, besiklausant tylos… braidžioti, nepaisant  pro šalį einančių ir sukinėjančių pirštą prie smilkinio… Supratau, kad tas gyvenimo tempas, kurį diktuoja aplinkinis pasaulis, nė kiek nepadeda padaryti daugiau. Anaiptol, tai nuodija smegenis, verčia tave nemąstančiu robotu, be jausmų  ir be jokios atsakomybės, tik su vis labiau besiraizgančiu emocijų kamuoliu, kuris tave supančioja ir gramzdina nepagrįstų iliuzijų liūne… Nėra jokio „gyvenimo tempo“, mano vaikai,- sakyčiau,- tai tik tokia šiuolaikiška mankurtizmo forma. Nesileiskit bukinami, žiūrėkit aplink išplėstom akim ir nepaliaukit viskuo stebėtis. Ir nebūtina užsikarti į Džomolungmos viršūnę, kad suvoktum Pasaulio didybę ir tobulumą – tai galima suvokti ir tyliai sėdint po obelim. Kaip kad sėdžiu dabar aš, klausausi tylaus bičių dūzgenimo, pušų ošimo ir tolimo griaustinio grumenimo…

…Ir staiga suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti visus tuos garsus, tą žolės žalumą, plazdenančios aguonos žiedo grožį, dobiliukų ir liepų medaus kvapą, orą švelniai narstantį bičių dūzgenimą, tą visą gilų vasarvidžio dangaus žydrumą… Suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti viską, ką tik Dievas sutvėrė. Į kišenes tegali prisikrauti keletą saujų monetų, banko sąskaitos suryja tavo energiją ir jausmus, kuriuos galėtum atiduoti mylintiems… O čia, po sena obelim, nei iš šio nei iš to pajunti, kad viduj esi tokia pilna, tokia beribė… kaip jūra ar vandenynas…

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės…

  • Jurgita

    Ačiū jums, kad skaitote :)

  • Palergonija

    Nuostabios vasarvidžio mintys sudėliotos jautraus,didelės dvasios žmogaus.Skaičiau ir kiekvienas žodis krito į širdį…

  • leontina

    Jūsų straipsnį skaičiau keletą kartų. Sutinku su parašytomis mintimis. Kartu su jumis atėjau iki obels. Vaikai, anūkai dar kelyje – tegu ieško savo obels. Jiems savas kelias, jie nori… keliauti patys. O savo sukauptą „turtą“, kuris ne kišenėje… su kuo pasidalinti… Obelis suteikia tiktai pavėsį…

  • dane

    Ačiū už nuostabias mintis. Malonu skaityti.

  • Nemira

    Labai teisingos mintys. Ir puikiai atskleisti jausmai. Jaučiu tą patį. Bėgam, lekiam, stumdomės, nerasdami sau vietos po saule. Kai tuo tarpu reikėtų giliai įkvėpti gaivaus rytmečio oro ir eiti ramiai, pastebint visą tą grožį, kuris mus supa. Juk vaikystėje matėm ir žavėjomės viskuo. Tai kodėl dabar dažnai nėra to vaikiško naivaus tikėjimo paprastu stebuklu – gyvenimu čia ir dabar?.