DRAUGAUKIME

Kabodamas viš prarajos ir matydamas besiartinant tigrą, jis paskutinį kartą pasimėgavo žemuoge. Argi tame nėra prasmės?

Kodėl mums taip sunku dalintis džiaugsmu? Lyg bijotume, kad tas džiaugsmas subyrės į nesurenkamą daugybę smiltelių. Klausimas, į kurį nerandu atsakymo jau seniai. Aš ir pati bijau pasakyti, kad man kas labai gero ir džiugaus nutiko. Dar jaunystėje pajutau, kad dažnai tai sukelia neigiamą reakciją. Pasijusdavau kalta, kad man gera, linksma, kad šypsausi tiesiog šiaip sau. Šypsausi rytui, saulei, aplinkiniams. Tuoj primindavo man, kad negražu būt išsišiepusiai, pagalvos, kad nerimta. Buvau spraudžiama į tuos super santūrumo rėmus, priversta būt tokia, kokios norėjo mano mamytė (nors ji pati buvo tiesiog gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas) ir tapau užsidariusi, paniūrusi, visada prislėgta. Mokykloje juokdavosi, kad vaikštau ko ne kankinės veidu. O dramos būrelio vadovė paskyrė man vienuolės vaidmenį. Girdi ir mano eisena, ir veido išraiška labai jau primena vienuolę. Baisiausia, kad tai įvarė nepilnavertiškumo kompleksą, kurio dar vis nepavyksta pilnai atsikratyti. Bet dabar, kai mane mėgina priversti žengt į koją su kitais ir “neišsišokti”, vis primena ir primena, kad jau esu sena, suvargusi ir gyvenimo mokyklą išėjusi moteris ir privalau atitinkamai elgtis, užsidedu “šarvus”, kurie vadinami ironija, sarkazmu ar neigimu. Priimkite kaip kas norite. Bet tik taip atsikratau neigiamų emocijų ir jaučiu gyvenimo pulsą. Tegul ir to mažai likusio gyvenimo. Bet jis mano. Aš pralėksiu per jį paukšte, nors žinau, kad galiausiai vėjas negailestingai blokš mane žemėn ir pavers tik dulke. Na ir kas, kad taip bus. Tai dar tik bus. O dabar aš gyvenu!

“Rytojus niekam nežadėtas, todėl taip svarbu pajusti akimirkos žavesį.” (Vilija Kojelytė). Teisingi žodžiai. Šaolino išminčius tai kaip niekas kitas suprato ir išnaudojo jam dar skirtą paskutinę akimirką. Kabodamas viš prarajos ir matydamas besiartinant tigrą, jis paskutinį kartą pasimėgavo žemuoge. Argi tame nėra prasmės?

Rainer Maria Rilke gerai pasakė savo eilėraštyje “Ich lebe mein Leben in wachsenden Ringen”. Čia Janinos Degutytės vertimas:

Rievėm besivejančiom gyvenu -

per daiktus jos plyti.

Gal paskutinė ir nepalies delnų,

bet geidžiu išbandyti.

Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą,

virš tūkstantmečių visų.

Ir nežinau, kas – audra ar paukštis,

ar giesmė esu.

Kodėl reikia gailėtis ir liūdėt, kad prabėgo jaunystė ir negrįš? Norėt sulėtint pavasario ir vasaros žingsnius, pristabdyt bėgančias dienas? Viskas savo laiku, viskas juda ir keičiasi. Ir eina viskas ratu. Juk mūsų jaunystė atgimsta mūsų vaikuose, mūsų vaikaičiuose, provaikaičiuose. Metų laikai keičia vienas kitą ratu. Ir kiekvienas atneša mums savo džiaugsmus ir rūpesčius. Viena diena kupina rūpesčių, sielvarto, kita sklidina džiaugsmo. Taip norėčiau, kad nustotumėm godot prabėgusių metų, pergyvent, kad nedaug liko, o imtumėm iš kiekvienos dienos, kiekvienos akimirkos viską, ką jos dar duoda. Rytą įkvėpkim gaivaus oro pilna krūtine ir praleiskim dieną taip, lyg ji būtų paskutinė, ir bijotume, kad kažkas labai svarbaus ir žavingo praeis pro mus nepastebėta ir nepatirta. Tai ir bus tas mažas stebuklas.

O gal, jei džiaugiamės, esame egoistai?

Šeštadienį pietavau su sūnumi. Kalbėjomės ir buvo gera. Svetainėje kalbeki.me porą mėnesių bendravau su keliomis virtualiomis draugėmis, o va su viena susitikome. Atvažiavo į Vilnių, vaikščiojome po senamiestį, aplankėme Aušros Vartus. Buvo linksma ir gera gyvai pabendrauti. Laikas nepastebimai prabėgo. Mažytis gyvenimo paįvairinimas ir mažyčiai džiaugsmai patirto bendravimo. Džiaugsmas yra gera emocija. Jo nereikėtų slėpti. Bet oi kaip sunku tuo dalintis. Juk nežinai kaip priims, ką pagalvos. Kodėl nemokam ar nenorim kito džiaugsmo priimti kaip savo, kartu pasidžiaugti, kad va kitam gera, gera mano draugei, draugui, kaimynui, šiaip aplinkiniams. Gera jiems, jiems smagu, linksma ir tuo pačiu juk mes, jei tai priimtume, pasikrautume tų teigiamų emocijų. Ir tas mūsų niūrus gyvenimas tikrai atrodytų šviesenis. Eini gatve ir tiek mažai besišypsančių veidų.

2012-ieji Europos Sąjungoje paskelbti aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais.

Na tai aš kažkaip pražiūrėjau. Gal man neatrodė tai svarbu arba tiesiog atmečiau tai, kad negrįžtų nepilnavertiškumo kompleksas. Negaliu pasakyti. Sako, kad mes, senjorai, esame jaunystės kulto šešėlyje: nuo žurnalų viršelių žvelgia gražūs jauni veidai, per televiziją laidos daugiausia jaunimui, parduotuvėje rūbų modeliai jaunatviški, jauniems žmonėms nereikia mūsų išminties ir patarimų, nereikia mūsų gyvenimiškos patirties, penkiasdešimtmečiai stumiami iš darbo rinkos, poliklinikoje žiūri į mus abejingai. Ko, girdi, čia tas senolis atėjo? Amžius juk, užtat ir ligos, negalavimai. Bet juk to medikų abejingumo yra ir jaunų žmonių atžvilgiu. Skaitom spaudoje, girdim per televiziją, kad mirė jaunuolis ar jaunuolė, net vaikas per gydytojų aplaidumą, neapsižiūrėjimą, dėl laiku nesuteiktos medicininės pagalbos, neteisingai nustatytos diagnozės. Tai medikų darbo brokas, nekompetencija , tiek jaunų žmonių, tiek senolių atžvilgiu, apskritai, deja, pamiršta Hipokrato priesaika.

Kas čia blogo, kad nuo žurnalo viršelio į mus žvelgia jauni veidai. Kodėl dėl to reikia jausti kažkokį pyktį ar pulti į neviltį? Mane žavi jauni veidai. Jaunystė tai nuostabu. Dirbau mokykloje ir sutikau daug protingų jaunų žmonių. Turėjau žavią auklėjamąją klasę. Jei būdavau ko susierzinus, blogai jausdavausi, lėkdavau pas tuos jaunus žmones ir pasisemdavau tos geros energijos, jų skleidžiamos šviesos ir lengvumo. Tuomet ir darbo diena mokykloje praeidavo gerai ir šviesiai. Tiesiog bendravau su jais kaip su sau lygiais. Ir kartą man tie jauni žmonės pasakė: “Auklėtoja, mes pamirštam, kad jūs mūsų auklėtoja. Jūs mūsų bendraamžė”. Jokiu būdu neteigiu, kad buvau ideali mokytoja. Daug klydau, per daug norėjau, per griežta, per reikli buvau. Visko buvo mano darbe. Bet tas bendravimas su jaunais žmonėmis man davė daug ir daug ko išmokė. Ir dabar aš matau daug gražaus jaunimo. JAUNIMO ta tikrąja prasme. Patikėkite, jie gali mūsų kartai daug duoti ir duoda. To betarpiškumo, atvirumo, to jaunatviško polėkio, jie nesuvaržyti tų stereotipų, tų nuostatų, kurie mus varžė. Jie kitokie nei buvome mes jaunystėje, bet kartu ir tokie patys, naiviai tikintys, kad, jei ne amžinai, tai ilgai ilgai bus jauni, norintys visko gretai ir tuoj pat. Argi būdami jauni, mes mąstėm, kad pasensim, nenorėjom visko greit ir iš karto, nepykdavom ant tėvų, kad kažko nenupirko, nedavė, draudė? Štai jauni mano, kad jie per mus senus, neranda darbo ir priversti emigruoti. O mes pykstam , kad jauni stumia mus iš darbo rinkos. Opi problema. Bet kaltų, manau ieškom ne visai ten, kur reikėtų. Visada nusijuokiu, kai skaitau, jog reikia specialisto vienoj ar kitoj srityje, būtinai jauno ir būtinai su darbo patirtimi (o juk patirtis ateina dirbant). Taigi ir darbdaviai nori visko ir iš karto. Tik mokėt nenori kaip pridera. Štai ir bėga jaunimas ir dar koks jaunimas.

Jaunystė – tai tarpsnis, kurį pergyvenam ar pergyvenom visi. Svarbu tą jaunystę išsaugoti širdyje, savyje kaip spindulėlį šviesos.  Žurnalai jauniems, laidos jauniems per televiziją? O gal verta paskaityti ir pažiūrėti, kuo gyvena tas jaunimas, koks jis iš tiesų yra. Bandyt bendraut su jaunais žmonėmis, ieškot sąlyčio taškų, nekaišiojant savo gyvenimiškos išminties. Kodėl manom, kad mes labai jau viską žinom ir išmanom? Mano pačios sūnus turi dabar problemų. O aš nežinau kaip jam padėt, nors man per šešiasdešimt. Labai noriu, bet nežinau kaip. Nežinau, ką patart. Neseniai vėl žiūrėjau filmą “Ilgas kelias namo”. Sena žila anyta, matydama besiblaškančią kūrybinėse kančiose marčią, mąsto: “Dar kalba, kad seniai išmintingi. Nesąmonė. Baigiu nugyvent gyvenimą, o kaip padėt jaunam žmogui, nežinau. Štai jums ir išmintis, ir gyvenimo patirtis.”

Jeigu jau 2012 paskelbti kartų solidarumo metais, tai ir reikėtų solidarizuotis toms dviems kartoms, papildant vienai kitą. Juk jauni žmonės per Londono olimpiadą išgarsino Lietuvą. Kokie švytintys buvo jų veidai, jauni veidai. Manau, kad švytėjo visa Lietuva, džiaugėmės visi: tiek jauni, tiek seni. Tai kur problema?

Ar 2012 yra aktyvaus senėjimo metai, nežinau. Todėl nei teigiu, nei neigiu. O senukų, beje, galima ir tarp jaunimo pastebėti: abejingi viskam, visiems, pasenę be laiko, susiraukę kaip naginės. O mes, senjorai, būkim jaunatviški bent jau širdyje, kad ir kas ką besakytų, šypsokimės, dalinkimės džiaugsmais, džiugiais prisiminimais. Juk ir mūsų gyvenime jų buvo ir yra. Tai kodėl nepasidalinti. Visiems bus gera ir šilta.

Giedros džiugios jums dienos ir artimųjų šilumos bei supratimo!