(+6, balsavo: 8)Tu slepi mano delne savo mažytį veidą.
Žvelgi į mane.
Ne, nesu toks išmintingas,
kad atsakyčiau tau,
kada mūsų pasaulis bus toks šiltas kaip mano rankos. (Citata iš H. Kahlau eilėraščio Für Christine.)
Šilti tėvo delnai.
Dažnai skaitau šį Kahlau eilėraštį, kurį jis skyrė savo dukrelei. Ir visada prisimenu savo tėvo rankas. Kam nors kils mintis, kodėl tėvo, o ne mamos rankas taip prisimenu. Tiesiog man visada trūko ir trūksta to tvirtumo, pasitikėjimo savimi, tikėjimo kitais, to, ką jaučiau turint tėvą.
Jo, tėvo rankos, visada kažką meistravo, klijavo, obliavo, dažė, kažką dirbo darže ar sode. Tokios nuo darbo sugrubusios kietos rankos. Prisimenu kaip paėmęs už rankos vesdavosi mane į ligoninę, kur po operacijos gulėjo mano mama. Mėgau eiti įsikibus jam į ranką. Visada buvo taip ramu ir saugu nuo tų jo tvirtų rankų. Taip buvo vaikystėje. Vėliau jau nesikibdavau jam į ranką. Užaugau ir ėjau savo gyvenimo keliu. Bet tų rankų nepamiršau. Visada prisimindavau ir dabar prisimenu, kai man būna blogai, kai kas įskaudina, kai paklystu sudėtingame ir klaidžiame gyvenimo labirinte. Rodos, kad mano ranka ir vėl guli jo tvirtame delne ir einu, tvirtai žinodama, kad tai tas kelias ir kad jis teisingas.
Prisimenu, kai vesdavosi mane už rankos. Bet mano galvą jo ranka glostė tik vieną kartą. Gal kad visada dirbo, gal jam nebuvo būdingas tas švelnumas, gal nebuvo priežasties ją man glostyt. Kažkaip užtekdavo linksmo ar guodžiančio žvilgsnio ir viskas. O gal tai buvo vyriškas santūrumas. Nežinau. Jau nepaklausiu, nes tėvo nebėra. Buvau įskaudinta labai artimo žmogaus. Neverkiau. Tiesiog sėdėjau ir negalėjau pajudėti. Tėvas atsistojo, priėjo ir netardamas nė žodžio paglostė man galvą. Tiek nedaug. Ir labai daug. Ir dabar, kai kas įskaudina, nepelnytai įžeidžia (nors nežinau ar apskritai yra toks kaip pelnytas įžeidimas), jaučiu tėvo ranką ant galvos ir nusiraminu. Nuoskaudos nelieka, nelieka kartėlio. Tie šilti tėvo delnai, tas santūrus prisilietimas lydi mane visur ir visada. Tai tarsi tyro šaltinio vanduo, atgaivinantis ištroškusį pakeleivį ir suteikiantis jėgų tikėti, kad kada nors tas mūsų pasaulis bus toks šiltas kaip tėvo delnai ir visiems užteks vietos po saule.
Kiti straipsniai kategorijoje: Nemiros dienoraštis
- Šypsena pro ašaras - May 17th, 2013
- Geras žmogus – profesija? - April 29th, 2013
- Ant vaikystės debesies - April 25th, 2013
- Gyvenimas prie lango - April 19th, 2013
- Pasivaikščiojus - April 8th, 2013
Liepa 24, 2012; 09:29:43
Puiku vaikystės refleksija. Kiekvienas galėtume papasakoti, bet per dažnai pagalvojame: per daug intymu, per daug atvira, per daug nerimta…
Liepa 24, 2012; 19:45:43
Prisiminimų negalima komentuoti,tai iš tiesų yra prisiminimai apie TĖVUS.Mes prisiminimus surašėme ir išleidome knygą.Giminės knygą ,kuri apėme 200 metų laikotarpio gyvenusių žmonių likimus,išgyvenimus…Tai kartu ir tautos likimai.Rašykite.Tai ne refleksija ,tai pagarba ,atminimas JIEMS.
Liepa 25, 2012; 08:14:35
Nors mano žodis grynai techninis, bet jūs teisi, Regina: taip mes rodome atminimą, kuris yra pagarba. Labai geras jūsų giminės sumanymas. Gal galėtumėte pasidalinti nuotrauka , kaip ta knyga atrodo ar kokia nors ištrauka iš jos? Be galo smalsu ir baltai pavydu dėl tokio įamžinimo.
Liepa 25, 2012; 09:20:32
Nebuvo lengva rašyti ir jau buvau apsigalvojus, kad neverta skelbti. Bet Gintautas kažkaip suskubo įdėt. Per daug tai jau asmeniška. Esu kažką panašaus vokiečių kalba rašiusi. Tokia užduotis vieno kūrybinio seminaro. Tai kas labai jau asmenišką įterpiau į pasakojimą apie patį seminarą. Kiek p. TerŠ nereikalavo tik tą asmenišką dalį palikt, nesutikau. Tai dar ir aprėkė mane. Nežinau kaip čia ryžausi. Senstu matyt jau.
Liepa 25, 2012; 10:35:22
Gerb.Gintautai,knyga vadinasi CARPIO LIETUVOJE,
viršely – herbas.po juo- Karpavičiai.Triznos.Karpiai.Žemiau;Fragmentus rinko Algimantas Karpus.O tuos fragmentus aš asmeniškai įrašiau į diskelį ir tebesaugau.Leidžiant knygą,ne viskas buvo panaudota,bet kiekvienas rašėm ,nuo dūšios,kiekvienas apie SAVO tėvus.Man atrodo,tai labai gražu .
Liepa 25, 2012; 10:51:38
Sveiki, mūsų giminėje irgi viena puiki giminaitė sugalvojo aprašyti, kelias genties kartas. Rašėme prisiminimus, kaip Biblijoje. Viską surašė, bylas išsiuntinėjo visiems. Pasirodo, kad mūsų vaikai, dauguma vieni kitų nepažįsta. Mes irgi nutolę vieni nuo kitų, nors esame dar gyvi. Tai kam paskui domėtis kas buvo. Geriau dabar džiaugtis vieni kitais, pakol gyvename.
Liepa 25, 2012; 11:24:46
Na nemanau, kad blogai domėtis ir tuo kas buvo, kas mes,iš kur, kas buvo mūsų ainiai. Juk net vargu bau ar pasakojam savo vaikams apie save, savo vaikystę, jaunystę. Apie senelius ir prosenelius. O tikrai vertėtų. Mes privalom žinoti savo šaknis ir mūsų vaikai taip pat. Juk neatėjom iš niekur. Arba mes nenorim, arba neturim laiko, arba mūsų vaikai nenori ir nesugeba mūsų nei klausytis, nei išgirsti.
Liepa 25, 2012; 12:36:32
Kultūrų klausimas, kultūrų. Vis dažniau su tuo susiduriu ir apie tai mąstau. Yra šalių, kur vaikai anksti atsiskiria nuo tėvų ir nei tie nei tie vieni kitais nesidomi. Ir nežinau ar tai blogai. Pasaulis didelis ir margas.
Bet tai nepakeičia, žinoma, šios straipsnio vertės.
Liepa 25, 2012; 12:39:55
Tiesiog už širdies griebia Nemiros rašinys. Taip puikiai perteikti jausmai, atrodo, vėl atsiduri vaikystėje. Deja, man pačiai tai skaudi tema. Vienintelio ko pavydėjau vaikystėje savo bendraamžiams – tai Tėvo. Man buvo tik ketveri, kai paskutinį kartą mačiau savo tėvą ir šalia – ištaškytų jo smegenų kauburėlius. Taip ir liko toks liūdnas prisiminimas visiems laikams. Tai buvo žiaurūs pokario metai atokiuose kaimuose…
Liepa 25, 2012; 15:07:25
Užjaučiu, Janina, ir amžiną atilsį Jūsų tėveliui.
Liepa 26, 2012; 11:33:21
Užjaučiu, Janina, ir aš Jus. Nenorėjau sukelt Jums liūdnų prisiminimų. tegul bus Jūsų tėveliui lengva Lietuvos žemė.
Liepa 26, 2012; 16:00:46
Ačiū Gintautui ir Nemirai, kad buvau teisingai suprasta, ir už užuojautas. O Nemiros rašinys labai puikus!!! Džiaugiuosi, Nemira, kartu su Jumis, kad Jūs turėjote tą laimę pasijusti saugia šalia tėvo.
Liepa 27, 2012; 21:14:59
Tikrai geras rašinys- atrodo, kad aš apie savo tėvą rašau.