(+11, balsavo: 13)
Metų vaivorykštė
Lyja, vėl lyja. Gaila, kad ne su saule lietutis. Gal vėl kaip vaikystėje pamatyčiau vaivorykštę. Tą, kaip man tada vaikui atrodė, didžiausią gamtos stebuklą. Tik vaikystėje taip betarpiškai buvau susilietusi su gamta. Namelis, toks apšiuręs, mažyčiais langais, vešli medžių žaluma. Vasara to mūsų namelio ir visai nebuvo matyt. Beržas prie vartelių, kuriame įsikurdavo varnėnai nenuoramos, nuolat puolantys vyšnias. Kitoje vartelių pusėje kvapni ieva. Jurginai sulig mano tėčiu prie niekad neišsenkančio šulinio. Mamos puoselėtas gėlių darželis. Netoliese pelkė. Ten vasarą pasklisdavo kvapnios melsvai violetinės gėlytės. Tokie švelnūs žiedai. Visas kilimas jų taip džiugindavo akį. Tai pelkių gėlytės, mūsuose jas vadindavo “pelenikėmis“. Tikro pavadinimo nežinau. Nebėra jau nieko, nei tos mūsų bakūžės, nei sodo, nusausinta pelkė. Ir ten jau nežydi vasarą tos švelnios kuklios gėlytės. Bet nelyginant ta kadaise matyta vaivorykštė ryškiausiai mano atmintyje įsirėžė vaikystės metai. Taip lėtai jie ėjo, ramiai ir lygiai. Joje buvo taip saugu.
Jaunystė prašvilpė, nepalikdama jokio gilesnio pėdsako. O gal tik nebebuvo to vaikiško naivaus tikėjimo, kad galima nubėgt į vaivorykštę, jei tik labai panorėsi. Gal fizikas kaltas, kad išaiškino taip paprastai, kodėl ji pasirodo, jei lyja su saule (juk visada taip norisi kaltę suversti kitam). Bet man rodos, kad vėliau jau jos nemačiau. O gal tiesiog, patapusi tipišku grindinio vaiku, nekreipiau dėmesio į ją. Vaivorykštė jau nebebuvo man stebuklas. Tiesiog gamtos reiškinys. Ir jau nebebuvo to saugumo jausmo. Buvo tik tikslas ko pasiekt, kuo patapt, pateisint tėvų lūkesčius, įgyvendint savo svajones.
Dabar, kai jau riedu nuokalnėn, visada laukiu, kad lytų su saule. Noriu vėl išvysti vaivorykštę. Vaivorykštę virš miesto. Nes tai taip gražu. Kaip gražūs žmogaus nugyventi metai, žaidžiantys visomis spalvų varsomis. Ir tegul kalba kas ką nori, man gražiausiomis spalvomis ir atspalviais spinduliuoja vaikystė ir branda. Tas amžiaus tarpsnis vadinamas prozaiškai senatve. Nes ir vėl savotiškai naiviai suvokiu pasaulį, vėl pamatau tą spindesį visko, kas supa aplink. Ir jau niekur neskubu, tiesiog mėgaujuosi tuo gyvenimo tarpsniu ir vėl tikiui, kad vaivorykštė – tai stebuklas. Jos spalvų spektre matau savo gyvenimą, savo praėjusius ir tebeeinančius metus. Ir nesvarbu, kokioje tos vaivorykštės spalvinėj gamoj jie atsispindi.
Kiti straipsniai kategorijoje: Esė
- Šypsena pro ašaras - May 17th, 2013
- Geras žmogus – profesija? - April 29th, 2013
- Ant vaikystės debesies - April 25th, 2013
- Apie bedugnę - April 19th, 2013
- Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška? - April 19th, 2013
Liepa 6, 2012; 20:35:55
Koks jaukus straipsnelis…Nemira, Jūsų straipsniai man kažką palieka…
Liepa 7, 2012; 07:17:28
Ačiū, Rausve.
Liepa 10, 2012; 09:45:58
O kaip kitiems? Ar patinka Nemiros rašiniai ?
Liepa 10, 2012; 09:52:54
Va, o kam klausti. Kas norėjo, kam patiko pakomentavo. Ir ačiū už tai.
Liepa 10, 2012; 09:53:53
Juk kiekvienas gali turėti savo nuomone.
Liepa 10, 2012; 09:54:56
Jei žmonės nereaguoja, tai kažkas negerai. Neturėti net neigiamos nuomonės, tai jau kritinė situacija.
Liepa 10, 2012; 09:58:28
Na gal nepatinka, tai ir nerašo. Tyla irgi man daug pasako. Kažkas negerai, vadinasi, jei minčių nesukelia. Aš nepykstu. Rašau ir tiek. Tik geros kritikos sauja verstų kažką kitaip gal rašyt. Tyla kartais ir sutrikdo. Tiesiog nieko mano daugiau nedėkit kol kas.
Liepa 10, 2012; 09:59:47
Aš čia taip apsipratau su ta tyla, kad atrodo vienas ir teskaitau.
Liepa 10, 2012; 10:03:58
Skaitau ir aš. Taigi ne vienas esat. Va apie Rikotos sūrį skaičiau ir komentarą parašiau. O mano paistalynės gal ir nepatinka. Kas čia tokio.
Liepa 10, 2012; 10:18:57
Nemira, Jūsų straipsniai niekuo dėti. Čia visur panaši situacija ;) Tiesiog atsitiktinai šį prierašą padariau prie Jūsų rašinio. O gal ir neatsitiktinai – tokių darbų pas mus reta, o ir jie nesulaukia dėmesio.
Liepa 10, 2012; 10:34:05
Gintautai, mano tinklapyje apskritai komentarų nebūdavo. Na gal du kokie pasitaikė. Bet matydavau, kad mano sudarytu žodynu naudojosi ir naudojasi, tai ir užtenka. Kai kas straipsnius paskaitydavo. Dabar ten neberašau. Na jis vokiškas buvo. Kalba nepopuliari. O čia yra kitaip. Kiti balsavimu pasako patiko ar ne. Tai irgi kažką rodo. Taip manau.
Liepa 10, 2012; 12:06:50
Nemira, Jūsų straipsniai tikrai puikūs, bet supraskite, kokia situacija: juk dauguma senjorų, tame skaičiuje ir aš, neturime įgūdžių dirbant su kompiuteriu, todėl spausdiname labai lėtai. O čia tokie karščiai, tai kam norėsis sėdėti ir vargti prie kompiuterio. Štai aš daugiau nei pusę dienos šiandien vargau, kol atspausdinau atsakymus į Gretos pateiktus klausimus. Rašykite, Nemira, daugiau, tikrai skaitančių yra ir bus, tik ne visi sugeba ar turi laiko rašyti komentarus. Juk mes senjorai ir dar nekompiuterinių laikų…
Liepa 10, 2012; 14:19:21
Janina, aš nesupykau. Labai ramiai priimu tuos skaitymus ar ne. Bet dabar tikrai ne ta situacija mano namuose, kad galėčiau ką šviesaus parašyti. Būna dienų kaip tyčia…Kaip toje dainoj. O tamsos ir taip visiems užtenka. Mano paskutinis dienoraščio įrašas man pačiai nepatiko. Tiesiog išėmiau ir tiek. kai bus šviesiau, pataisysiu. O visą kitą suprantu, ką Jūs sakot. Tik problemą ne aš iškėliau. Tai Gintautas paklausė. O šiaip tikrai čia gana vangiai kas ką komentuoja. Gal ir nieko. Juk yra balsavimas ir aš dažnai jame dalyvauju. Tai irgi svarbu.