(+7, balsavo: 9)Taip tyliai vakaras pakeičia apdarą,
apjuostą medžių senatve ramia;
ir du aštrius tavy pasaulius atveria,
į dangų kylantį ir šliaužiantį žeme;
….
ir tas gyvenimas (mįslė neįminta)-
gilus ir visagalintis ir aukštas,
toks neaprėpiamas ir vėl toks ankštas,
tai akmeniu pavirtęs tai žvaigžde.
Rainer Maria Rilke
Šis straipsnis – aidas į Gintauto šių metų liepos 22d. dienoraštį „Kodėl mes vadinamės „Kalbėki.me“?. Nekartosiu jo išdėstytų minčių, nes jau pats dienoraščio bei portalo pavadinimai viską pasako. Rodos viskas turėtų būt paprasta: registruotis, pakviesti draugauti ir bendrauti, bendrauti. Bet bendravimas yra didelis menas. Gintautas visai teisingai pastebi, kad KALBĖTIS, reiškia ne tik savo mintis išsakyti, bet ir cituoju: “…mokėti klausytis, reaguoti į kito nuomonę…“ Mūsuose iš tiesų dar labai gajus noras, kad mane išgirstų, manęs klausytųsi, mane suprastų, atjaustų, užjaustų, man besąlygiškai pritartų, palinkčiotų galvele, padejuotų kartu su manimi. Bet va pasidžiaugti kartu su tavim… Tai jau būtų atskira tema. Kaip atskira tema ir diskutuoti, išgirsti priešingą nuomonę, įsiklausyti į ją ir nesupykti, neįsižeisti, jog kažkas kitaip mąsto, kitaip mato ir supranta vieną ar kitą dalyką, reiškinį, kitaip jaučia. Juk kiek žmonių, tiek ir nuomonių. O kiekvienoje jų, kiekvienam šnekėjime yra ar bent jau galima atrasti racionalų grūdą, rasti mintį, kuri sudomintų ir leistų tai diskusijai, tam pokalbiui vystytis. Bet taip, deja, nėra. Užtenka tik priešingos nuomonės, nepritarimo, tuoj diskusija baigta, kalbėjimosi nebėra.
Kalbėkimės
Kad ir po šiuo Gintauto dienoraščio įrašu kiek jau buvo komentarų ir noro atsiliepti į kvietimą kalbėtis? Padiskutavome Gintautas, aš ir Danutė. „Trise valtyje“ (Gintautas) Gintautas ir aš vienodai arba bent jau panašiai suprantame tą bendravimą virtualioje erdvėje. Nepritariu Danutės minčiai, kad tai yra kalbėjimas „monitoriaus rėmamas“. Juk kitoje pusėje, už to monitoriaus yra gyvas žmogus. Žmogus su savo skausmu, vienatve, noru iš viso to išbrist. Ir su džiaugsmu, kuriuo jis norėtų dalintis čia su kitais. Štai po šiuo Gintauto dienoraščiu skaitau Birutės komentarą. Ji džiaugiasi, kad susitiko su savo jaunystės draugais, su savo jaunyste. Ir vėl reakcijos tik minimaliai: Danutės ir mano. O kodėl nepasidžiaugti kartu su Birute, nepasidalinti ir savo prisiminimais. Tarsi vandens į burną prisėmę tyli ir gana. Tie patys, kaip Gintautas išsireiškė, „šnekoriai“ kalba.
Ir taip visur ir visada. Diskusija baigiasi net gerai jos nepradėjus. Baigiasi niekuo, nors pagreičio jai yra užtektinai. Jau tuo tikrai nevertėtų skųstis. Keletą kartų mėginau užaštrinti problemą, kuri mane pačią jaudina. Kad ir apie savigarbą. Sakau, jei jau labai save gerbt pradėsiu ar nepatapsiu tuo Narcizu, įsimylėjusiu savo atvaizdą. Na, ką manote, priėmė kaip kandžiojimąsi ir viskas. Tai ginčykitės, įrodynėkit, kad yra kitaip. KALBĖKIMĖS!
Mes lietuviai tikrai jau esame konservatyvūs, ypač vyresnioji karta. Aišku mus veikė tos sąlygos, kuriose augom ir brendom. Kitaip auginti, kitaip ir tėvų auklėti, kitokios tradicijos bei papročiai. O kas mums neleidžia dabar išlaisvėt, nusikratyt tų stereotipų, visokių suvaržymų, nusimest pagaliau „čadrą“ ir tiesiog būt savimi, be tos niūrios rimtuolių kaukės. Sakykite, ar tikrai taip jau nekuklu pirmai ką užkalbinti virtualioje erdvėje, pakviesti draugaut? Ar reikia laukti, kol kitas tai padarys pirmas. O gal tada trūksta savigarbos, gal esi blogai išauklėta, kad pakalbini pirmoji? Ar taip jau blogai tiesiog pajuokauti, pašmaikštaut? Reikia tik skųstis, dejuot, aimanuot? O gal tai tiesiog tas lietuviškas konservatyvizmas: oi dar ką blogo pagalvos. Pagalvos, kad esi nerimta, nuolat išsišiepus, gyveni be rūpesčių, problemų. Šokuoji sau ant vienos kojos kaip kokia nesubrendus mergiotė. Tegul sau galvoja, nors taip nėra. Mąstymas dar nė vienam nepakenkė, jei jis racionalus, o ne koks prietarų ir nuostatų suvaržytas. Kiekviename poelgyje , jei tik nori, gali įžvelgti dvi puses. Tamsią ir šviesią. Aš matau šviesią, nes noriu ją matyti. Jei jau žmogus užsiregistravo portaluose draugauki.me, kalbeki.me, tai jis ieško draugų, ieško su kuo bendarauti, jis jaučiasi vienišas. Ir tai blogai. Kodėl negaliu jo pirma pakviesti? Gal tas žmogus nedrąsus, dar nesupranta, kaip tai padaryti. Juk ne visi gerai tą kompiuterinį bendravimą perpratę ar susivokia kaip ta svetainė veikia.
Kalbėkimės
Yra rubrika Dienoraštis. Daugelio, pažiūrėjau, ji tuščia. Jokio įrašo. Skaitau komentaruose arba man žinutėje parašo: aš nemoku taip gražiai rašyti. Atleiskit, bet tai jau absurdas. Mes visi mokam rašyti. Galima ir net reikia rašyti. PAPRASTUME ir SLYPI GROŽIS. Už tą savo lyriškumą nuo klasės draugų taip gaudavau “į kaulus”, kad ir šiandien dar skauda. Todėl ir eilių neberašau. Tik pamąstymus. Esu romantikė, svajotoja, lyrikė. Tai mano pagreitis. Tokia jau ir liksiu. Visų atsiprašau. O čia šitame portale kalbeki.me radau kur save išreikšti. Išsakyti mintis, kurias jau taip ilgai nešiojau ir brandinau savyje. Mintis, kurios visai netiko mano tinklapyje, nes jis buvo mokomasis. O Gintautas pasiūlė įkelti mano dienoraštį į draugauki.me, apsidžiaugiau. Nes, prisipažinsiu, ir aš nedrįsau kur nors lįsti ir reikštis su savo kūryba.
O galima juk ir piešti. Gal reikėtų rubrikos PIEŠINIŲ DIENORAŠTIS. Yra kas savo mintis vaizduojamuoju menu geriau išreiškia. Ogi tikrai būt įdomu. Yra kas muzikuoja. Kažkodėl nieko savo neįkelia. Čia, suprantu, problematiška. Galima tik per Yuotube įkelti. Ir tas kalbėjimas būt gyvesnis. Gal labiau ir susikalbėtume. Jei tik kalbėtume ir kalbėtumėmės. Tereikia tik savo mintį išlaisvinti ir nebijot būt žvaigždele…
Kiti straipsniai kategorijoje: Draugauki.me
- Kodėl Google sumažino interneto svetainės lankytojų skaičių? - March 18th, 2013
- Pasaulis senjoro akimis - February 28th, 2013
- Runkeliai ir elitas - January 25th, 2013
- Parama interneto svetainei trumpuoju SMS numeriu - January 4th, 2013
- Interneto svetainės dizaino pakeitimai - December 13th, 2012
Liepa 31, 2012; 08:35:41
Gauti už lyriškumą į kaulus? Kažką labai primena – nuolatos ir nuolatos: reikšti kritiką kiekviename žingsnyje. Nejaučiat , kai sukritikuojame, užkertame kelią pasireikšti sau patiems? Nuolatinis priekabiavimas turi ilgalaikį saviuždaros poveikį.
Kažin kiek tų klasės draugų dar ir šiandien išsitraukia kūrybinę o ne kritikos plunksną iš stalčiaus?
Liepa 31, 2012; 20:53:22
kad kalbėtis turi būti nors du pašnekovai ir abu dominanti tema,kurioje abu pašnekovai nors kažką informatyvaus gali pasakyti. Bet pašnekovų nėra(žmogus vienetinė būtybė,išskirtinė,kito tokio visoje visatoje nėra),šiaip sau būna tik vieno iš jų mintelė,ir keletas nieko neįpareigojančių komentarų apie nieką šalia jos.Jei nori kažką daugiau pasakyti ir užpildai keliasdešimt eilučių,tuoj pasigirsta kad tokio ilgo laiško net skaityti neverta…Daugybę kartų esu stebėjęs situaciją,kai eina dvi moterys ir ,,šneka” abi tuo pačiu metu nesiklausydamos viena kitos,gal būt net skirtingomis temomis,kalba tik todėl kad garsus gaminti(bet čia juk ne pokalbis…)… Klausytis nemokame,išgirsti nenorime,jausti nebegalime ir nenorime….gal dar ne visi.
Liepa 31, 2012; 23:22:34
Na kadangi esu šio straipsnio autorė, tai galiu komentuoti komentarą ir net abu. Nors šiaip jau pastebėjau, kad tik pirmieji komentatoriai ir būna straipsnį skaitę. Kiti(prie giliausios pagarbos jiems) komentuoja tik komentarus. Teisybė, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis su savo interesais, nuomone ir pan. Todėl ir galima kalbėtis. Kitaip pokalbio nė nebūtų. Tik palinksėjimas. O kodėl mintelė? Nesutinku su tuo. Jei žmogus jau ką sako, tai yra mintis, jo mintis. Ji jam svarbi. Ir ją reikia gerbti. Kaip jūs į tai reaguosite, jau kitas klausimas.
Kažkodėl čia jau vyriška nuomonė, kad moterys tai kalba viena kitos nesiklausydamos. Gal. O kiek jau aš girdžiu vyrų rėkaujančių viens per kitą. Abejoju ar jie jau taip susikalba ir girdi ką kuris sako.Nereikia čia mėtyt kaltinimų. Lyg mes moterys trukdytumėm vyrams racionaliai bendraut. Tai kad net nebendraujat. O dėl eilučių, tai kiek randu parašyta, tiek ir skaitau. Kartais tik poroje eilučių mintis gilesnė,nei keliolikoje. Tai irgi faktas. Klausytis ir išgirsti galima išmokti. ir pradėti privalu nuo savęs.
Liepa 31, 2012; 23:29:27
na o dabar į pirmą komentarą. Norėjau patylėt, bet … Juk esu moteris. Mano klasės draugai, kiek man žinoma, nė vienas nepatapo rašytoju ar poetu. Bet vienas aršiausių mano kritikų pasiekė tikrai daugiau nei aš( kitoje sferoje). Neturėjau nei tiek valios, nei gabumų. Gal ir drąsos trūko. Ir dabar visada baiminuosi, kad gal nieko verti tie mano pamąstymai ir tikrai jau perdėm lyriški. Bet kokie jau yra. Medžiagą imu iš bendravimo su žmonėmis. Beje komentarai čia vaidina nemenką vaidmenį. Taigi savaime jie reikalingi. Ir nesvarbu trumpi ar ilgi.
Rugpjūtis 1, 2012; 06:15:11
Paprastai ,komentaras nėra komentuojamas,o pateikiami kiti alyernatyvai ,papildantys argumentus.Jei komentuojamas komentaras,tada tai jau kritika ir dažniausiai kritikuojamas ne nuomonė o asmuo,pareiškęs nuomonę…Bent jau čia taip elgiamasi…
Rugpjūtis 1, 2012; 06:33:12
p. Mečislovai, jau minėjau, kad esu šio esė autorė. Todėl ir leidau sau taip pasielgti. Beje, net ir čia pastebėjau, kad komentarai yra komentuojami ir gana dažnai. Šiaip jūs žinoma teisus. Komentuoti reikia autoriaus straipsnį, esė ir pan. Jūs visiškai teisus.
Rugpjūtis 1, 2012; 09:50:03
Miela Nemira, kažkada ir aš “gavau į kaulus” už savo lyriką, tik ne nuo klasės draugų, o nuo “komjaunimo tiesos” redaktoriaus. Sudirbo ir sumalė mane į miltus taip, kad padėjau savo “dainų sąsiuvinį” į giliausią stalčių. Dabar supratau, kokia tai buvo klaida, bet… iš klaidų mokomės. Praėjo daug metų, kol supratau, kad nereikia leisti niekam daužyti savo svajonių. Kaip tas profesorius studentų auditorijoje glamžė ir trypė 100 dolerių , bet nuo to banknoto vertė nesumažėjo. Taip ir su mumis, su mūsų svajonėmis, su mūsų gyvenimu. Mes klydom, klaidžiojom, esam “vėtyti ir mėtyti”, bet ar nuo to mes pasidarėm prastesni už tuos, kurie žygiuoja per gyvenimą iškėlę galvas, kurie, esą, kažko pasiekė? Negalim visi būt generolais, profesoriais, žvaigždėm, bet esam nuoširdžiais tėvais, vaikais, draugais, bendradarbiais ar kaimynais. Ir nereikia liūdėti, kad būnam neišgirsti ar nesuprasti. Tiesiog, gal ne visiems atėjo laikas, gal “ne ant tų pačių dažnių nustatyti”. O gal tiesiog, kad užsimegztų gyvas dialogas, mums, materialistams, kol kas reikia truputį daugiau bendravimo patvirtinimų, nei mirguliuojančio teksto ekrane? Akių kontakto, jausmų atspindžio veide… Nors… perskaičius gerą eilėraštį ar knygą, po gero spektaklio nesinori daug kalbėti- norisi pabūti tyloje. Galbūt tai ir yra geriausias dialogas- su savo siela.
Rugpjūtis 1, 2012; 13:02:22
Man bresta mintys vienam tekstukui – šiomis dienomis parašysiu. Esam įžeidūs. Ir tai dar ne blogybė. Blogybė, kad netaisome padėties , o neriame į krūmus. Pamatome, kad kažkas negerai – na, tegu taip ir būna. Tiek to.
Rugpjūtis 1, 2012; 14:33:08
Gintautai, ar čia man? Neįsižeidžiau aš, net nemaniau. Ar aš šio jūsų komentaro nesupratau? Juk negaliu visą laiką komentuoti ir komentuoti. Esu autorius ir laukiu kitų nuomonės. Tai juk natūralu. Jau kad aš jums į krūmus bėgčiau. Nepažįstat manęs tai jau tikrai.
Rugpjūtis 1, 2012; 16:14:11
Nemira, jūs priešingai, stengiatės atlaikyti viską. Juk pati rašėte kaip buvo su klasiokais. Bet jūsų niekas neįveikė – tokia išlikote ir šiandien. Šaunuolė. Aš kalbėjau apie daugelį kitų – tai ką pastebiu šiuose puslapiuose.
Rugpjūtis 3, 2012; 11:46:38
Ką manau apie straipsnį ,kalbėkime, Rašoma apie tą patį, kas buvo keletą karų aptarta , arba nutylėta. “Ta pati panelė , tik kita suknelė”Cituojama eilutė iš Gintauto straipsnio:
“mokėti klausytis, reaguoti į kito nuomonę”.
Bet čia vienu sakiniu pasakyta apie viską, o kam pilstyti iš tuščio į kiaurą. Nemira rašo:
“…gajus noras, kad mane išgirstu, atjaustu, užjaustu man besąlygiškai pritartu, palinkčiotu galvele, padejuotu kartu su manimi. Bet va pasidžiaugtu kartu su tavim…” Bet čia ne literatūrinis kūrinys. Rašoma apie problemą. Tikriausia Nemira neskaitė daugumos čia publikuotu straipsnių, begalės klausimų ir atsakymų, pamokymų. Janinos , Kaunietės, Onutės rašiniai apie tėvelį. O pranešimas apie Adelės mirtį… Kiek juose jautėsi rūpesčio, džiaugsmo, užuojautos, liūdesio… Tai jautėsi, ir buvo DRAUGAUKIME lankytojų gyvenimas. Nemiros straipsniai literatūrinių požiūrių geri, bet mūsų problemų nesprendžia. Aišku tai mano nuomonė, kad Nemira čia komentaruose, prieštarauja savo parašytiems straipsniams. Yra nepakanti kitų nuomonei.
Rugpjūtis 3, 2012; 12:29:57
Leontina, esu labai pakanti kitų nuomonei. Tikrai jau kaltinimo nepriimu. Na gal jums atrodo, jog pilsčiau iš tuščio į kiaurą, o aš tik norėjau padėti Gintautui ir kalbėjau apie svetainę kalbėki.me, o ne apie draugauki.me. Ten Gintautas negali prakalbinti, niekas nediskutuoja, tuoj įsižeidžia. Na tikrai nepykim viena ant kitos. gerbiu jus labai ir jūsų nuomonę. Gal nevykusiai bandžiau, bet mano norai buvo geri. kalbeki.me tikrai nėra ta svetainė, kurioje reikėtų tik skųstis ir dejuoti, nes jeigu, jūs ten apsilankysite, suprasite, ko iš tiesų moterys ten nori. O dabar atrodo, kad ne aš įsižeidžiau, o jūs . Na tikrai nepykit ir atleiskit. Mes tiesiog čia nesusikalbėjom. Taip pasitaiko.
Rugpjūtis 3, 2012; 16:43:38
Nemira sutinku su šiame komentare išsakytomis mintimis. O dėl KALBĖKIME Jeigu visi imsis geranoriškai, mokantys rašyti galvos ir apie tuos kurie skaito, viskas susigulės. O. jeigu mokantys, labai ries nosį, nebus kam skaityti. O “runkeliai moka duoti į kaulus”. Aišku juokauju. Bet būna – kaip šaukia taip atsiliepia. Dar apie KALBĖKIME, kodėl “nėra ta svetaine, kurioje reikėtu skustis ir dejuoti”. O kodėl jiems reikia nurodinėti. Apie ką jie nori kalbėtis, tegu ir kalbasi. Svarbu neįžeidinėti kitų.
Rugpjūtis 3, 2012; 19:41:36
Skaniausi iš visų- baravykai.
Rugpjūtis 4, 2012; 00:08:04
leontina, na atrodo pradedam susikalbėti. O apie ką kalbėti ar kalbėtis, žinoma yra kiekvieno reikalas. Tik matot, jei moterys nori, kad kalbeki.me be jų dar būtų ir vyrų, to racionalaus proto, tikrai reikia mažiau verkauti. Na kiek man per mano gana ilgą gyvenimo ir darbo kelią teko su ta stipriąją lytimi bendrauti, nemėgsta jie tų moteriškų pasibėdavojimų ir gana. Aš nenurodinėju, tik pasamprotavau. Reikia ir galima visko, bet su saiku. O kad diskutuojam mes sunkiai ir greit užsigaunam, čia jau mūsų vienas iš lietuviškų bruožų.
Rugpjūtis 4, 2012; 00:24:53
Ir dar: jei aš net rašydama straipsnį įdedu šiek tiek literatūriškumo (jei galima taip pasakyti), nemanau, kad tai blogai. Dar kartą perskaičiau savo straipsnį. Vartoju tariamąją nuosaką. Taigi tikrai nieko nenurodinėju, tik samprotauju. Buvau jau rimtai išsigandusi.
Rugpjūtis 4, 2012; 07:13:02
Visiškai neturiu laiko (padedu rugsėjo mėn. būsimų sveikuoliškų renginių organizaciniam komitetui), bet širdį traukia nors akies kampeliu užsukti ir čia, kur užvirė diskusijos.
Mano nuomone, Nemiros rašinys visai puikus, būtų gerai, kad ir daugiau senjorų čia pamėtėtų savo pamąstymus. Tikiuosi, kad ateityje taip ir nutiks. O tai, kad mes esame skirtingi, juk ne visiems netgi ta pati duona patinka, tai ką jau kalbėti apie kūrybą. Jeigu mes visi čia parašytume nors po nedidelę žinutę, tai jau būtų didelė pergalė.
Rugpjūtis 4, 2012; 07:48:11
Leontina iš dalies teisi. Taip, jau buvo apie tai iš ties nemažai kalbėta. Bet. Šis klausimas mano galvoje sukasi kasdien ir, nepatikėsit, taip pat kasdien šia tema galėčiau ką nors parašyti. Imdamas ir nagrinėdamas po vieną priežastį. O jų matau labai daug, kol neturiu atsakymo. Gal man kaip administratoriui jis per daug rūpi, gal. Todėl stabdau save.
Bet matau, kad ir kitiems rūpi. O Nemiros rašinys yra visų pirmą aukštos kokybės esė – ar tuomet svarbu, kokia yra tema? Juk skaitome įkvėpimą, proveržį, jausmus, tėkmę…
Rugpjūtis 4, 2012; 07:56:54
Kaip man skaudėjo, taip parašiau. Jokiu būdu nesu prieš, kad pasidalinam rūpesčiais. Bet reikia kartu ir pasidžiaugti. O čia jau tikrai būna mums problema. Man taip pat. Tą prisipažįstu. O jei atrodo, kad aš kuo didžiuojuosi prieš kitus, tai tikrai taip nėra. Skaičiau čia jau ne vieną straipsnį, eilėraštį, esė. Kur kas stipresni nei mano. Man tikrai nebūna drąsu pasakyt Gintautui, kad įdėtų tą mano kūrybą čia į draugauki.me. Visiems dėkoju už nuomones ir gero savaitgalio.
Rugpjūtis 4, 2012; 08:26:16
Kodėl,Nemira,tiek pergyvenimų dabar ,po visko,kai parašėte? Jūsų esė graži,tema labai originali,žodžių žaismas gražus,minčių tėkmė dar labiau… ko taip jaudintis? viskas gerai ir su tuo ,manau ,sutinka visi.
Rugpjūtis 4, 2012; 12:22:31
Sveiki.O man patiko Leontinos mintys ir veržlumas. Sudomino,kad mėgsta rankdarbius. Norėčiau sužinoti ir pamatyti ką gamina, ką pati esate sukūrus. Aš tik naujagimė kompiuterijos srityje,o interetas tik telefone. Taip pat mėgstu rankdarbius.
Rugpjūtis 4, 2012; 16:15:01
P.Nemira laukia komentarų ,kurie įvertintų jos ,gilius jausmus,.Bet tai ne tema pokalbiui.
Mane tik žeidžia ,mes lietuviai,[aš didžiuojuosi esanti lietuvė ]ir dar skirstymas vyrų jausmų ,moterų jausmų.Aš su vyrais gyvenu,jų protas ir jausmai , nevyniojami,į vatą;tiesiai šviesiai ir atvirai kalbames.Jei kam patinka koviniai filmai ,kas čia smerktino.O jei aš nuo melodijos apsiašaroju ,niekas iš trijų vyrų nesišaipo.Manau ,kad daugumoj šeimų taip pat.
Rugpjūtis 4, 2012; 19:59:46
:)
Rugpjūtis 4, 2012; 20:32:27
Teresei, Gal jus parašykit kas jus domina. o ką sukūrus? Dabar nėra reikalo užsiiminėti kūryba. Yra didelis pasirinkimas, medžiagų ir kūrėjų profesionalų. O aš esu mėgėja, tiesa vieną dalyką buvau sukūrusi, ir galėjau užpatentuoti.:) Dabar tai vadina licenzija.
Rugpjūtis 5, 2012; 07:48:43
Leontinai. O kodėl gi nekūryba,pvz sutažo sagės jų nepakartosi. Kiekviena autentiška. Lėlių, raganėlių, modelino gaminiai- visada vienetiniai. Mane domina ir naujos techologijos:piešimas ant vandens Ebru taip pat kūryba.ir t.t.
Rugpjūtis 5, 2012; 09:05:07
Teresei: pirmajame komentaro laukelyje reikia rašyti ne patį komentarą, o prisistatyti – t.y. savo vardą. Antrame laukely savo el. pašto adresą. O didžiajame laukelyje – komentaro tekstą. Bus kurkas tvarkingiau, ačiū!
Rugpjūtis 5, 2012; 13:32:40
Teresei, aš suprantu kūryba, jeigu sumastei, padarei, dar nematytą. Sages dabar gamina visokių formų ir iš visokių medžiagų. kaspinų, karolių, užtrauktukų, ir dar,daug iš ko. Tų gaminių galima įsigyti ant kiekvieno kampo. Tai verslas. Jeigu daryti sau, pirkti medžiagas , įrankius, vienai sagei neapsimoka. Be to skonio reikalas, jomis puoštis aš per sena. Dukros turi savo stilių. Nuo jaunystės mėgau siuvinėti, įvairiais būdais. rankomis ir siuvimo mašina. mezgu, neriu vašeliu, siuvau skiautinius. Mados keičiasi, norisi kažko naujo. Šioje srityje negaliu jums nieko patarti.
Lapkritis 29, 2012; 11:25:55
Su DRAUGO DIENA.
Draugystė lai vienija mus.