(+9, balsavo: 9)“Patylėkime, paklausykime ką šlama medžiai, ką sako jų lapeliai, nors sekundei stabtelkime ties savo laiku, paaukokime dalį sekundės tam nuostabiam laikui, kurio mes niekaip negalime pagauti. Jis vis bėga, skuba, lyg bėgikas, norėdamas visus aplenkti.” (Elena Skirelienė)
Tyla
Tyla. Taip gera patylėt. Pabūt savimi. Perdaug prikalbėta, prišmaikštauta, prirašyta. Tyla… Gera jos klausytis. Kaip tylios muzikos. Tyla pati tegul kalba. Už mane. Su manimi. Patylėsiu ir paklausysiu tylos. Taip tyliai aušta. Tyliai tyliai teka saulė, tyli paukščio giesmė pasitinka rytą. Kur mes skubam visi? Lekiam net neįsiklausydamai į tą rytmečio tylą. Skubam į darbo dieną, skubam, susėdę į troleibusus, autobusus, “mikriukus”, savo nuosavus automobilius. Koks pasidižiavimas! Pralekiam per dieną pašėlusiu tempu.
O juk diena irgi neša mums savo tylą. Tik mes jos nepratę klausytis. Negirdim, nejaučiam. O ji, pasipuošus savo dailiausia suknele, pasidabinus lauko gėlių vainiku, išsikvėpinus svaigiančia gaiva, tokia drovi, laukia nesulaukia mūsų dėmesio. Sutrikus nuo to mūsų abejingumo, likusi be dėmesio, tokia jauna, tyra užleidžia vietą vakarui.
Bet ir į vakarą lekiam pašėlusiai triukšmingu tempu. Kad tik greičiau, nes nespėsim. Kad tik garsiau, nes neišgirs. O kur nespėsim? Kas ir ko neišgirs? Negalvojam apie tai.. Svarbu suspėt, nes aplenks kiti, pačiups, pagriebs iš panosės. Surikt garsiau už kitus, o tai ir susikeikt. Kaip be to! Viskas svarbu, tik ne tyla. Ne ta palaiminta tyla, kai tik mintys tyliai plevena…. Taip lėtai, taip be galo lėtai. Niekur nereikia eiti, bėgti, skubėt. Taip gera pasėdėt ramiai, patylėt, pamatyt artimųjų šypseną. Kalbėt galima ir be žodžių. Jų tiek daug pasakom, kad jie net prasmės netenka. Be žodžių pasigrožėkim tylia gaivia vakaro tėkme. Saulėlydžiu, Marytės siuvinėtu paveikslu ”Vakaro žara”. tegul teka tyla per mus ir į tą žvaigždėtą nakties skliautą. Žvaiždėtą. Nes per smogą jau pamiršom kaip jos atrodo, tos tyliai mirksinčios ugnelės.
Aš dėkinga, kad yra tyla. Tyloje nėra tempo, nėra skubėjimo. Mano mintys randa ramybę, jos čia yra, čia išeina, čia vėl grįžta. Neskubinu jų. Tyliu, kai jos tyli. Ir tiesiog jų klausausi.
Aš dar nemoku klausytis tylos, tik mokausi. Manęs niekas nemokė. Kažkokioj knygoj skaičiau, kad mama sūnų mokydavo klausytis tylos. Pasodindavo vakare šalia savęs ir sakydavo:” Ša. Paklausykim tylos. Ji su mumis kalba” . Tai gal reikėtų ir mums išmokyti savo vaikus klausytis tylos? Kaip išmokom tarti pirmą žodį, žengti pirmą žingsnį, parašyt pirmą raidę.
Tylą nesunku surasti. ji visur. Ji aplink mus, mumyse, mūsų mintyse. Ir nereikia baimintis, kad pasaulyje bus per daug tylu. Tyla taip pat turi savo balsą.
Kiti straipsniai kategorijoje: Esė
- Šypsena pro ašaras - May 17th, 2013
- Geras žmogus – profesija? - April 29th, 2013
- Ant vaikystės debesies - April 25th, 2013
- Apie bedugnę - April 19th, 2013
- Ką galime pasakyti apie netektį, kuri yra savanoriška? - April 19th, 2013
Birželis 25, 2012; 19:33:06
Ačiū.
Birželis 26, 2012; 04:47:29
Išmintingi sako:
-Tyla- gera byla:)
Birželis 26, 2012; 05:16:14
Taip sakydavau mokiniui, kuris, neišmokęs pamokos ar nežinodamas atsakymo, tylėdavo. Ir pratęsdavau “bet ne visada”. Aš ne apie tokią tylą.
Birželis 26, 2012; 07:27:45
Tyla yra aplinka. Aplinka padedanti nuvesti žmogui keliauti ir atsiriboti. Jeigu jis to nori.
Birželis 26, 2012; 11:49:05
Pritariu Gintautui, norėčiau pridurti, Tyla tai gyvenimo tarpsnis, kada apkeliavęs, sugrįžti į save. Apmastymui….
Birželis 26, 2012; 14:11:28
O tyla atrodo iškalbingesnė už bet ką.
Tyla taip pat turi balsą…
Birželis 27, 2012; 10:11:28
Noriu įsiterpti- neužsidarykit tyloje ,žmones .Tai,apie ką jūs kalbate- klaiki vienatvė ,baisesnė už ligą…R
Birželis 27, 2012; 10:29:14
regina, man rodos jūs minties nesupratot? Šiame pašėlusiame triukšme ir teme žmogui reikia mokėt atitrūkt nuo to. išmokt mąstyt. Mąstyt negalima triukme. Juk nebegirdim viena kito ir nemokam kito išklausyt. Aš kalbėjau apie gerą tylą, o ne api vienatvę. Tikrai jau neliepiau niekam užsidaryt. Pati esu labai bendraujanti, bet reikia ir susikaupt, apmąstyt, tiesio pabūt toli nuo to judėjom. Ar ne.
Birželis 27, 2012; 10:30:47
Atsiprašau kad tiek spausdinimo klaidų. Štai ką reiškia skubėjimas. O už komentarus visiems ačiū.
Birželis 27, 2012; 15:20:08
:d
Birželis 27, 2012; 15:30:52
Informatyvus, Augustai.
Birželis 27, 2012; 18:45:16
Tylos kartais norisi,o kartais jos per daug…
Birželis 27, 2012; 19:11:25
Dvasinę ramybę galima atrasti tik tyloje. Ne veltui Tibeto vienuoliai atsiskyrė medituoja visiškoje tyloje ir vienatvėje.
Birželis 28, 2012; 04:38:36
Ačiū už komentarus. Tikrai labai dėkinga.
Birželis 28, 2012; 12:31:35
To Janina>>
Nenoreciau sutikti,kad dvasine ramybe galima rasti tik visiskoje tyloje ir vienatveje.Manau,kad kiekvienas savaip suvokia dvasine ramybe,ir ne kiekvienam tyla ir atsiskyrimas nuo pasaulio gali ta ramybe suteikti.Kazkam is musu tai galetu buti bilietelis i beprotyste.Tai labai individualu.Kas vienam priimtina,tas kitam visai svetima.
Liepa 14, 2012; 11:15:32
Išgirdau įdomią naujieną: netgi tokiems bandoje gyvenantiems gyvūnams, kaip beždžionės, reikalinga tyla ir ramybė. Žinomi keliautojai, kad nenuobodžiautų buvo su savimi pasiėmę beždžionėlę, bet, praėjus keletui dienų, ji nebevaldoma ir tiesiog trukdė žmonėms. Kai ją uždarė trumpam laikui vieną patalpoje, jos elgesys sunormalėjo. Tada beždžionė kasdien buvo atskiriama ir laikoma visiškoje tyloje ir viena po 40 minučių – ir neliko problemų. Tai ką jau kalbėti apie žmogų?
Liepa 14, 2012; 13:36:02
Oi čia tai tikrai naujiena. Nežinojau. Bet kai pagalvoju, juk žmonės tie keliautojai kalbėjosi, juokavo ginčijosi, norėjo, kad beždžionėlė gal juos linksmintų. O ši juk savaip gyventi pratus. Tai nieko ir nėr čia stebėtino, kad jai prireikė tylos ir ramybės. Ačiū, Janina.
Liepa 16, 2012; 07:59:55
Nemira, esate šaunuolė, tokią įdomią temą užvedėte. Manau, kad visiems įdomu apie tylą susimąstyti. Mane netgi nustebino, kad nemažai jaunų žmonių, kurie įtemptai dirba, pailsi tik ramiai pabuvę tyloje.
Liepa 16, 2012; 09:07:07
Jurga Ivanauskaitė:”Tyla. Vidinė tyla. Nutrūkęs vidinis monologas,kai nieko niekam nereikia įrodinėti – nei sau nei kitiems… Iš dykumos mes turime sugrįžti, ištobulinę savo sugebėjimą jausti, įgavę jėgų priešintis apgaulingoms vilionėms, išmokę atsilaikyti prieš pagundas, didūs, kilnūs, tyri.”
Liepa 16, 2012; 11:23:02
O aš nemanau, kad kažką užvedžiau. Ir jokia aš šaunuolė. Bet ačiū, ponia Janina, už gerus žodžius. O aš jau lendu atgal į savo sraigės namelį. Taip bus gariausia.
Liepa 16, 2012; 12:35:36
Ponia Janina, į savo tinklapį įdėjau savo du rašinius. Man būtų įdomi Jūsų nuomonė. nemiros.wordpress.com Rubrika Pamąstymai
Liepa 16, 2012; 18:45:42
Nemira, peržiūrėjau, labai patiko. Siūlau juos įkelti čia. Juk tai aktualios temos, ir taip puikiai parašyta. Juk Jūs skleidžiate grožį, gėrį, ramybę, o mūsų amžininkams kaip tik viso to labai reikia.
Liepa 16, 2012; 19:01:02
O aš nežinau kaip juos čia įkelti. Paprastai tai padarydavo Gintautas. Bet kaip supratau, dabar nenori. Matyt yra aktualesnių temų. Ir lįsti, kur nedera, irgi nenoriu.
O jums ačiū už palaikymą ir gerus žodžius. tikrai ačiū.
Liepa 16, 2012; 19:09:05
Tyla tai ne vienatvė.Kaip gera vienai sau ką nors veikti.Pati su savim kalbuosi mintyse,kuriu įvairius planus.Niekada nesijaučiu vieniša.Manau kad ir man kaip tai bezdžionei tyla būtina.
Liepa 16, 2012; 21:19:59
Visuomet, Nemira, man pranešdavote, ką ir kada galiu įdėti. Mano sutarimas visuomet išlieka galiojantis :)
Kaip supratau perkelti šį kartą iš jūsų duotos nuorodos ?
Liepa 16, 2012; 23:03:39
[...] komentarai Gintautas apie Kalba tylamanynia apie Kalba tylaNemira apie Kalba tylaJanina apie Kalba tylaNemira apie Kalba [...]
Liepa 17, 2012; 10:33:07
Gintautai, gal nereikia abiejų. Parinkite, kuris labiau tinkamas.