Nuo linksmų ir nuotaikingų Rikio istorijų iki atvirų asmeninių pasakojimų, nuo aktyvaus bendravimo su draugauki.me autoriais iki nenuilstamo poreikio supažindinti, pranešti ir pristatyti dažnai „nesvarbius” ir silpnai girdimus dalykus, ne pagal amžių gilios technologinės žinios, leidžiančios kurti sveikinimo filmukus (!) artimiems žmonėms ir bičiuliams ir pagarba atminčiai, bent trumpam sutelkianti dėmesį į…
…ką?
Į klausiantį ir sunerimusį žmogų.
Į keistiną praeities vertinimą.
Į savo darbų peržiūrą, tirpdančią bet kokį egoizmą.
Į nuolatinę kovą už save ir bendruomenę.
Į kitus nesuvardijamus dalykus, nereikšmingus ir nepatiriančius žmogaus dėmesio kasdienybėje.
Adelė buvo antrasis žmogus, savarankiškai atradęs draugauki.me ir prisijungęs prie svetainės autorių gretų. Adelės dienoraštis iki šiandien išlieka viena labiausiai lankomų skilčių draugauki.me tinklalapyje. Neturėjau galimybės ir nežinau ar užtektų mano laiko, norint apžvelgti daugybę Adelės minčių išsakytų komentaruose ir forume. Tos mintys nepaskęsdavo internetiniuose vėjuose. Tos mintys buvo nuolatinis ir be paliovos atlikinėjamas Adelės darbas. Kiekvienas sakinys turėjo labai svarbų savo vaidmenį: pažadinti, atkreipti, sutelkti, įveikti, pasiekti, įsiskverbti, paliesti, nugalėti. Kiekvienas žodis ir kiekvienas sakinys turėjo savo skaitytojus. Ar jie „perskaitė” tas mintis? Labai tikiuosi. Jos visada čia liks, niekada nebus vėlu sugįžti ir atrasti atsinaujinimo galimybę.
Adelė yra didelė dalis draugauki.me svetainės, padėjusi sukurti mus tokius, kokiais esame ir nubrėžti tokias bendravimo ribas, į kurias netelpa jokia netolerancijos forma. Jokia.
Džiaugiuosi turėjęs galimybę dirbti ir bendrauti kartu.
Parašykite komentarą