VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?

"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."
"Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus."

Klausimas bemaž gvildentas daugel kartų įvairiuose plotmėse: tai problema sudaranti tam tikrą užburtą ratą. Šis ratas sukurtas visuomenės, kuris tęsiasi per amžius, kiek save pamena žmonija. Prisiminkime vartojime paskendusią senovės Romą, viduramžiais katalikų bažnyčios aukštuosius dvasininkus. Vėlesniais amžiais vartojimas persikėlė į  privilegijuotųjų dvarus,  kurie save vadino  kilmingaisiais, o XIX amžiuje prie jų prisidėjo pramonininkai.  Esmė viena ir ta pati – ekonomiškai stipresnės grupės turėjo galimybę  rinktis, kokį maistą valgyti, kokius rūbus nešioti, kuo užsiimti laisvalaikiu ir pan. Tai žinoma buvo mažoji dalis visuomenės, kurie turėjo pasirinkimo galimybes ir tai laikė norma atitinkančią jų padėtį. Būtent ta galimybė rinktis darė juos kitokiais nuo didžiosios pilkosios masės. Tam tikri pomėgiai, daiktai, rūbai žmogų išskirdavo ir reprezentuodavo visuomenėje.

O kaip yra dabar, kalbant apie XX a. ir XXI a. pradžią? Žiūrint į pasaulį galima konstatuoti, jog vartotojais tapome visi, tiesa, su gerokai neproporcingomis galimybėmis. Šis turto skirtumas įtakoja ne tik pasirinkimą, bet ir statusą visuomenėje: kaip mes atrodome, kuo mes maitinamės, kuo mes domimės. Tai sukuria savitą įtampą ir konkurenciją tarp turinčių didesnes ir mažesnes galimybes. Čia tiktų prisiminti humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Černevičiūtės straipsnį „Vartojimas, identitetas ir gyvenimo stilius“. Autorė rašo, kad vartojimo stilius  atsirado neseniai, 1970 m., po eilės ekonominių krizių perėjus prie kultūrinio ir socialinio decentralizuotumo. Visuomenė kuria tam tikrą materialią aplinką, kuri pagal žmogaus ekonomines galimybes charakterizuoja jo statusą, vietą visuomenėje. Todėl žmogaus elgsena – nešioti tam tikrus rūbus, pirkti prekes tam tikro lygio parduotuvėse ir t.t. – yra pasąmoningai provokuojama ne dėl to, kad tam tikrų daiktų ir paslaugų reikėtų, bet dėl to, jog žmogus išsiskirtų iš visuomenės kaip tam tikrą statusą turintis asmuo.

Ar mes susimąstome, kiek išleidžiame savęs reprezentavimui, rūbams, baldams, būsto remontui,  vis neįprastesniam maistui pirkti, jog neatsiliktume nuo savo socialinės grupės žmonių? Dar daugiau, stengiantis juos pranokti? Tuo tarpu pasiūla nestovi vietoje: nuolat stebina savo gausėjančia įvairove ir be perstojo atsinaujina pateikdama naujų produktų ir paslaugų. Rinka mus daro savo pačių įkaitais: mes neretai perkame daiktus, be kurių tikrai galėtume apsieiti, vien dėl to, kad negalime pasiduoti savo pažįstamam, artimajam ar kaimynui, jog jis turės ką nors tokio, ko neturėsiu aš. Susidaro įspūdis, jog vartojimas dabar yra tapęs masine psichoze, kurią nulemia pati visuomenė dėl jos pačios nuolat kuriamų stereotipų. Anot J. Černevičiūtės vartotojiškumo fone yra pamirštamos šeimos vertybės, nepastebimos blogos nuotaikos, irzlumo, pykčio priežastys. Kitaip sakant, žmogus randa įvairiausių paviršutinių pasiaiškinimų, tačiau nemato esmės, o ji neretai labai paprasta – konkurencija, dvasinės stiprybės stoka. Mėgaujamės laikinu džiaugsmu, kurį sukelia materialūs  dalykai, be kurių šiandien niekaip nebegalime išsiversti ar jų išvengti.

One thought on “VARTOJIMO KULTŪRA – DEGRADACIJA AR ŽMOGIŠKUMO BRUOŽAS?”

  1. Vartojimas taip pat glaudžiai siejasi su neteisingu požiūriu į pinigus ir turtą apskritai. Juk taip norimo prabangaus automobilio vaizdinys (toks intensyvus ir nuolat besikartojantis) smegenyse, jį įsigijus, jau po keliu dienų išgaruoja nepalikdamas pėdsako: tai pervažiuojame per balą, tai atsiranda įbrėžimas salone – tai sukelia daugiau susierzinimo nei mėgavimosi.

    Beje, psichologai jau seniai pastebėjo, kad karštas troškimas kokio nors daikto ar tam tikros įvykių kloties yra nepalyginamai intensyvesnis smegenų darbas, nei stebint tas pačias smegenis svajonei išsipildžius, t.y. gavus tam tikrą daiktą.

    Buvo atlikti tyrimai, kurių metų buvo stebimas kur kas mažesnis smegenų aktyvumas, žmogui patenkinus troškimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.